Trečią nepriklausomybės dešimtmetį skaičiuojanti Lietuvos visuomenė vis dar vengia ir bijo atviros akistatos su sovietine praeitimi.
Taip teigė praėjusią savaitę Seime įkurtos Sovietinės okupacijos tyrimo asociacijos vienas steigėjų, Vilniaus universiteto istorijos doktorantas Norbertas Černiauskas. Jis tikino, kad nauja organizacija stengsis išgydyti šią baimę.
– Sovietinė okupacija ir jos tyrimai tapo savotiška politinės dešinės nuosavybe ir pagrindinis jos skiriamasis bruožas nuo politinės kairės.
Ar naujai organizacijai negresia virti savo sultyse, tapus tik dar viena dešiniųjų politikų bei piliečių susibūrimo ir tarpusavio pašnekesių vieta? – „Lietuvos rytas“ paklausė N.Černiausko.
– Bene pagrindinis šios organizacijos tikslas – stengtis, kad taip neatsitiktų.
Juk toks pasiskirstymas priimtinas ne tik dešiniesiems politikams, kurie net, atrodo, jį skatina ir siekia įtvirtinti, bet ir kitų srovių bei partijų atstovams.
Tai tenka matyti net žemiausiuose savivaldos lygmenyse.
Pavyzdžiui, Anykščių rajone, gimtuosiuose Kurkliuose, rengdamas kasmečius ten gimusio žymiausio mūsų kairiojo, signataro S.Kairio paminėjimus, nuolatos susiduriu su vietos kairiųjų politikų nuostaba: „Kaipgi čia taip?
Juk tu, kaip tikras dešinysis, nuolatos kalbi apie sovietmetį, jo tyrimus, organizuoji pokario partizanams skirtus renginius ir kartu garbini kairiųjų atstovą. Nesueina politiniai galai!“
– Bet politika – tik visuomenės atspindys. Didžioji dalis visuomenės sovietinę okupaciją tebėra nukišusi į tolimiausią atminties užkaborį. Ką jūs apie tai manote?
– Visiškai sutinku. Didžioji dalis visuomenės, atrodo, vis dar vengia sąžiningos ir atviros akistatos su sovietine praeitimi – tiesiog jos nenori.
Mat tai akistata su savo sąžine, traumomis ir prisitaikėliškumu. O tai skausminga ir nemalonu kiekvienam mūsų – nesvarbu, ar tu priklausei okupacinės valdžios ir partijos struktūroms, ar ne, tu okupacijos sąlygomis pragyvenai didesnę ar mažesnę savo gyvenimo dalį.
Be to, prisitaikėliškumo, baimės, nenoro žvelgti anapus savo tvoros labai daug ir šiandieniame mūsų gyvenime. Daug ir paprasčiausio abejingumo.
Galima sakyti, jog viso to šaknys – iš to paties sovietmečio, tačiau jos per du nepriklausomybės dešimtmečius ne tik neišnyko, bet ir įgavo naujų formų.
Tad nieko keista, kad su sovietine okupacija susijusios temos viešumoje dažnai sukelia prieštaringą ir netgi tūžmingą daugelio asmenų reakciją.
Pirmiausia tai antisovietinė rezistencija ir ryškiausia jos dalis – partizaninis karas – vertinant jį reikėtų labai aiškaus ir griežto principinio vertybinio apsisprendimo.
Ar laikome partizanų karą būtina, neišvengiama ir visiškai teisėta bei teisinga kova su okupacine valdžia ir jos kolaborantais, nors tie partizanai ir padarė nemažai nusikaltimų, o nuo jų rankos žuvo ir daug civilių žmonių?
Juk, pavyzdžiui, prancūzų antinacinį pasipriešinimą, kurio metu civilių netektys buvo dar didesnės nei Lietuvoje, mes laikome normaliu, tikru pasipriešinimu, o lietuviškojo antisovietinio – ne.
Tai ir lemia mūsų vidinės vertybinės nuostatos – tiksliau, nenoras ir vengimas užimti aiškią ir griežtą vertybinę poziciją.
– Tad ką daryti? Šią padėtį, kaip dažniausiai sakoma, „išgydys laikas“ ar reikia ir aktyvių visuomenės bei pačios valstybės pastangų?
– Asociacija neplanuoja lipti į valstybės daržą. Jame ir taip yra Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, akademinės institucijos.
Asociacijos uždavinys – kuo labiau mažinti atotrūkį tarp išties išsamius ir plačius sovietmečio tyrimus vykdančio akademinio pasaulio ir visuomenės. Šis atotrūkis didžiulis.
Tad mes plėtodami savo veiklą sieksime vienyti profesionalius mokslininkus, studentus, istorijos mokytojus ir moksleivius.
Be to, akivaizdu, kad reikia ieškoti ir naujų, patrauklių, originalių ne tik sovietmečio, bet ir istorijos apskritai pateikimo formų.
Vien tradicinis, akademinis jos pateikimo būdas, koncentruojantis tik į aukas ir kančias, jau nebetinka.
Pavyzdžiui, kasmet vis labiau populiarėja renginys – kelių dienų stovykla partizanus slėpusioje sodyboje – „Trakinių partizanai“. Jame apie okupaciją ir kovą su ja pasakojama kuo įvairesnėmis priemonėmis, pirmiausia meninėms.
