A.Applebaum. „Nulinė valanda“ (ištrauka iš knygos „Geležinė uždanga“)

Knygoje „Geležinė uždanga“ (leidykla „Tyto alba“, 2013) autorė pasakoja, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjungai atiteko didžiulė teritorija – visa Rytų Europa. Stalinas ir jo slaptoji policija išsiruošė į žygį – tuziną labai skirtingų šalių paversti visiškai nauja politine ir dorovine komunistine bendrija.

Per stebėtinai trumpą laiką nuo karo pabaigos Rytų Europa buvo negailestingai stalinizuota. Knygoje „Geležinė uždanga“ Anne Applebaum atskleidžia, kaip buvo sukurti Rytų Europos komunistiniai režimai ir koks tapo kasdienis žmonių gyvenimas.

Lrytas.lt pateikia ištrauką iš knygos „Geležinė uždanga“

Tamás Lossonczy, Budapeštas, 1945 m.

Williamas Shireris, Berlynas, 1945 m.

Janina Godycka-Cwirko, Varšuva, 1945 m.

Kiaurą naktį dundėjo sprogimai, dieną nepaliaujamai griaudėjo artilerijos pabūklai. Krintančių bombų kaukimas, kulkosvaidžių tratėjimas, tankų dardėjimas, variklių gausmas ir liepsnojantys pastatai visoje Rytų Europoje skelbė, kad artėja Raudonoji armija. Fronto linijai slenkantis artyn, drebėdavo žemė, virpėdavo sienos, klykdavo vaikai. O paskui viskas nuščiūdavo.

Karo pabaiga visur ir visada atnešdavo staigią ir nykią tylą. „Naktis buvo pernelyg jau tyli“, – karui baigiantis rašė Berlyne viena bevardė metraštininkė. 1945 m. balandžio 27 d., ketvirtą valandą ryto ji išėjo pro savo namo priešakines duris ir neišvydo nė gyvos dvasios: „Nematyti nė vieno civilio. Gatvėse vienvaldiškai šeimininkauja rusai. Tačiau po kiekvienu pastatu tūno žmonės, besišnabždantys, drebantys. Kas galėjo kada nors įsivaizduoti, kad čia, pačiame didelio miesto viduryje, atsiras toks mirtinai išgąsdintų žmonių pasaulis?“

1945 m. vasario 12 d. rytą, tą dieną, kai baigėsi miesto apsiaustis, vienas valstybės tarnautojas vengras tokią pačią tylą išgirdo Budapešto gatvėse. „Nusigavau į Pilies rajoną, niekur nė gyvos dvasios. Ėjau Istváno Werbőczy gatve – vien tik lavonai ir griuvėsiai, karučiai ir vežimai… Priėjau Trejybės aikštę ir nusprendžiau užsukti į savivaldybę pažiūrėti, ar ten kas nors yra. Tuščia. Viskas apversta aukštyn kojomis ir nė gyvos dvasios…“

Net Varšuvoje, mieste, kuris buvo sugriautas jau karui baigiantis – po sukilimo rudenį nacistiniai okupantai sugriovė jį iki pamatų, – kai 1945 m. sausio 16-ąją Vokietijos kariuomenė pagaliau atsitraukė, įsiviešpatavo tyla. Władysławą Szpilmaną, vieną iš mažytės saujelės žmonių, besislepiančių miesto griuvėsiuose, ji pribloškė. „Stojo tyla, – rašė jis savo atsiminimų knygoje „Pianistas“, – tokia tyla, kokios net Varšuva, miestas, per praėjusius tris mėnesius nerodęs gyvybės ženklų, anksčiau dar nebuvo patyrusi. Negirdėjau net sargybinių žingsnių lauke. Man tai netilpo galvoje.“ Kitą rytą tylą nutraukė „garsus ir rezonuojantis triukšmas – tokio garso tikrai nesitikėjau išgirsti“: įžengė Raudonoji armija ir garsiakalbiai lenkų kalba transliavo žinią apie miesto išlaisvinimą.

Ši akimirka kartais vadinamas nuline valanda, Stunde Null: karas baigėsi, Vokietijos kariuomenė atsitraukė, įžengė Raudonoji armija; mūšiai baigėsi ir vėl prasidėjo gyvenimas. Dauguma istorikų pasakojimą apie tai, kaip komunistai perėmė valdžią Rytų Europoje, pradeda kaip tik nuo šios akimirkos, ir tai logiška. Tiems, kurie išgyveno šį valdžios pasikeitimą, nulinė valanda atrodė kaip persilaužimas: baigėsi labai konkretus laikotarpis ir prasidėjo kažkas visiškai nauja. Nuo šiol, pasakė patys sau daugelis žmonių, viskas bus kitaip. Ir iš tiesų viskas buvo kitaip.

Nors ir logiška pradėti rašyti apie komunistų įsigalėjimą Rytų Europoje nuo karo pabaigos, istorikai, rinkdamiesi tokią pirmąją chronologinę ribą, tam tikru požiūriu labai klaidina savo skaitytojus. 1944-aisiais ar 1945-aisiais regiono žmonėms nebuvo leista pradėti gyvenimo nuo tuščio lapo, o ir jie patys galų gale daug ką atsinešė iš ankstesnių laikų.

Juk jie nenukrito iš dangaus, neturėdami jokios ankstesnės patirties, pasiruošę viską pradėti iš naujo. Ne, jie išsikepurnėjo iš savo sugriautų namų rūsių, išėjo iš miškų, kuriuose gyveno kaip partizanai, ar išsmuko iš priverstinių darbų stovyklų, kuriose buvo įkalinti, jeigu dar pajėgė eiti, ir pradėjo ilgą, sunkią kelionę atgal į savo tėvynę. Ne visi jie liovėsi kovoti net vokiečiams pasidavus.

Iššliaužę iš griuvėsių, jie pamatė ne kokį nors naują pasaulį, o senojo nuolaužas. „Karas baigėsi taip, kaip baigiasi kelionė tuneliu, – rašė čekų memuaristė Heda Kovály. – Iš toli matėme šviesą priekyje, vis stiprėjantį švytėjimą, ir kuo ilgiau truko ją pasiekti, tuo jos spindesys labiau akino tuos, kurie ilgą laiką gūžėsi tamsoje. Tačiau traukiniui pagaliau ištrūkus į puikią saulės šviesą, pamatėme tiesiog akmenuotą, piktžolėmis apžėlusią dykvietę ir krūvas šiukšlių.“

Įvairiausiose Rytų Europos vietose darytose to laiko fotografijose matome apokalipsės scenas. Su žeme sulyginti miestai, nuolaužų laukai, sudeginti kaimai ir rūkstantys, apanglėję namų griuvėsiai. Spygliuotos vielos brūzgynai, koncentracijos stovyklų, priverčiamojo darbo stovyklų, karo belaisvių stovyklų likučiai; bevaisiai laukai, išvagoti tankų vikšrų, neapsėti, neapdirbti ir be jokių gyvybės ženklų.

Ką tik sugriautuose miestuose ore tvyrojo lavonų smarvė. „Aprašymuose, kuriuos man teko skaityti, visada vartojama frazė „salsvokas kvapas“, bet ji labai jau miglota, visiškai neadekvati, – rašė vienas karą išgyvenęs vokietis. – Tai ne visai kvapas, tai kažkas stipresnio, kažkas tirštesnio, tirštas garas, kuris telkiasi tau prie veido ir šnervių, toks šleikštus ir tirštas, kad neįmanoma įkvėpti. Jis smogia tarytum kumščiu.“

Aplinkui buvo daugybė laikinų laidojimo vietų, ir žmonės ėjo per gatves nedrąsiai, tarytum per kapines. Atėjus laikui prasidėjo ekshumacija ir kūnai buvo perkelti iš kiemų ir miesto parkų į masines kapavietes. Dažnai vykdavo laidotuvės ir perlaidojimo apeigos; vienos Varšuvoje vykusios laidotuvės išgarsėjo tuo, kaip jos buvo pertrauktos.

1945 m. vasarą gedulinga eisena lėtai traukė per Varšuvą, ir juodai apsitaisę laidotuvininkai pamatė nepaprastą reginį: „Tikrų tikriausią raudoną Varšuvos tramvajų“, pirmąjį po karo važiuojantį per miestą. „Šaligatviais ėję pėstieji sustojo, kiti bėgo šalia tramvajaus plodami ir garsiai džiūgaudami. Gedulinga eisena taip pat sustojo, mirusįjį lydintys laidotuvininkai, pagauti bendros nuotaikos, pasisuko į tramvajų ir taip pat ėmė ploti, nustebindami praeivius.“

Tokia reakcija buvo tipiška. Kartais atrodė, kad išgyvenusiuosius apėmė keista euforija. Jie džiaugėsi, kad liko gyvi; sielvartas persipynė su džiaugsmu ir tuoj pat spontaniškai atgijo prekyba, prasidėjo atstatymo darbai. Varšuvoje 1945 m. vasarą veikla virte virė. Stefanas Kisielewskis rašė: „Gatvių griuvėsiuose kilo toks sambrūzdis, kokio niekada anksčiau nebuvo.

Prekyba klesti. Visi dirba išsijuosę. Visur puiki nuotaika. Būriai žmonių, trykšdami gyvenimo džiaugsmu, zuja gatvėmis – niekaip nepamanytum, kad visi jie masinės katastrofos aukos, žmonės, kurie dar toli gražu nespėjo atsitokėti po katastrofos, ar kad jie gyvena ekstremaliomis, pasibaisėtinomis sąlygomis…“ Sándoras Márai viename iš savo romanų aprašė to paties laikotarpio Budapeštą:

Visa, kas liko iš miesto, visuomenės, atgijo taip aistringai, pašėlusiai ir tryško tokia valia gyventi, tokia galia, ištverme ir sumanumu, kad atrodė, tarytum nieko nebūtų įvykę… Bulvaruose staiga išdygo prekystaliai, nuo kurių buvo parduodami visi įmanomi skanėstai ir prabangos prekės: drabužiai, batai, viskas, ką tik galima įsivaizduoti, ką kalbėti apie auksinius napoleonus, morfijų ir kiaulienos taukus. Išgyvenę žydai išsvirduliavo iš savo geltonomis žvaigždėmis pažymėtų namų ir po savaitės ar dviejų jau matei juos besiderančius tarp žmonių ir arklių lavonų, kurių buvo visur… Stovėdami tarp nuolaužų žmonės derėjosi dėl šiltų britiškų audinių, prancūziškų kvepalų, olandiško brendžio ir šveicariškų laikrodžių kainų…

Šis įkarštis dirbti ir atsinaujinti neišblėso daugelį metų. Britų sociologas Arthuras Marwickas kartą išsakė mintį, kad kaip tik pralaimėjimo patirtis tikriausiai ir suteikė Vakarų vokiečiams stimulą atstatyti savo šalį, kad atgautų nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Pats šalies žlugimo mastas, teigė jis, turbūt skatino žmones kurti pokario laikų gerovę: patyrę ekonominę ir asmeninę katastrofą, vokiečiai – ir rytinėje, ir vakarinėje šalies pusėje – noriai pasinėrė į atstatymo darbus. Tačiau ne tik vokiečiai troško atsigauti ir vėl tapti „normalūs“.

Lenkai ir vengrai atsiminimuose ir pokalbiuose apie pokario laikotarpį taip pat vis pasakoja, kaip karštai jie troško mokslo, įprasto darbo, taikaus ir stabilaus gyvenimo. Komunistų partijos buvo puikiai pasiruošusios pasinaudoti šiuo taikos troškimu.

Bet kuriuo atveju, atitaisyti materialinius nuostolius Rytų Europoje buvo lengviau negu demografines netektis, nes regiono gyventojai patyrė tokio pasibaisėtino masto smurtą, kokio žmonės vakarinėje žemyno pusėje niekada nebuvo regėję. Per karą Rytų Europai teko paragauti karčiausių ir Stalino, ir Hitlerio ideologinio pakvaišimo vaisių.

1945 m. didžioji dalis teritorijos tarp Poznanės vakaruose ir Smolensko rytuose buvo okupuota ne vieną, bet du ar net tris kartus. 1939 m. sudarius Molotovo–Ribbentropo paktą, Hitleris įsiveržė į regioną iš vakarų, užimdamas Vakarų Lenkiją. Stalinas puolė jį iš rytų ir užėmė rytines Lenkijos žemes, Baltijos šalis ir Besarabiją.

1941 m. į šias teritorijas iš vakarų įsibrovė Hitlerio kariauna. 1943 m. užkariautojų judėjimo kryptis vėl pasikeitė ir tą patį regioną dar kartą užplūdo iš rytų grįžtanti Raudonoji armija. Kitaip tariant, 1945 m. per šį regioną pirmyn ir atgal žygiavo ne vienos, o dviejų totalitarinių valstybių mirtį nešančios kariuomenės ir žiaurios slaptosios policijos pajėgos, kiekvieną kartą sukeldamos smarkius etninius ir politinius pokyčius.

Paimkime tik vieną pavyzdį – Lvovas (Lwów) buvo dukart užimtas Raudonosios armijos ir vieną kartą vermachto. Kai karas baigėsi, jis tapo Lviv ir buvo jau ne rytinėje Lenkijos, o vakarinėje sovietų Ukrainos dalyje; miesto prieškario laikų gyventojai lenkai ir žydai buvo nužudyti, deportuoti ir išvaryti iš aplinkinių kaimų atvykusių etninių ukrainiečių.

Rytų Europoje, kaip ir Ukrainoje bei Baltijos šalyse, taip pat vyko didžioji dalis politiškai motyvuotų žudynių Europoje. „Hitleris iškilo į valdžią Berlyne, Stalinas – Maskvoje, – rašo Timothy Snyderis „Kruvinose žemėse“ (Bloodlands), galutinėje to laikotarpio masinių žudynių istorijoje, – bet jų transformacijų vizijos pirmiausia krypo į žemes tarp šių miestų.“ Ir Stalinas, ir Hitleris niekino pačią Rytų Europos šalių nacionalinio suvereniteto idėją, ir abu siekė sunaikinti jų elitą.

Vokiečiai laikė slavus nevisžmogiais, nedaug vertesniais už žydus; žemėse tarp Zachsenhauzeno ir Babij Jaro jie nesivaržydami žudė žmones gatvėse, vykdė masines viešas egzekucijas ir degino ištisus kaimus keršydami už vieną nužudytą nacistą. O Sovietų Sąjunga laikė savo vakarų kaimynes kapitalizmo ir antisovietiškumo atramomis, vien savo egzistavimu keliančiomis pavojų SSRS. 1939 m., o paskui 1944 m. ir 1945 m. Raudonoji armija ir NKVD savo naujai užkariautose teritorijose suimdavo ne tik nacius ir kolaborantus, bet ir visus, kurie teoriškai galėjo būti nusiteikę prieš sovietų administraciją: socialdemokratus, antifašistus, verslininkus, bankininkus ir prekiautojus – dažnai tuos pačius žmones, kuriuos persekiojo ir nacistai. Nors ir Vakarų Europoje buvo aukų tarp civilių, o britų ir amerikiečių kariai taip pat kartais plėšikaudavo, siautėdavo ir piktnaudžiaudavo nugalėtojų padėtimi, paprastai jie siekė sunaikinti nacius, o ne potencialius išlaisvintų tautų vadovus. Ir dažniausiai su pasipriešinimo vadais jie elgėsi pagarbiai, o ne įtariai.

Naciai Holokaustą taip pat energingiausiai vykdė Rytuose, kur jie įkūrė daugumą getų, koncentracijos stovyklų ir žudymo laukų. Snyderis pažymi, kad 1933 m., kai Hitleris atėjo į valdžią, Vokietijos gyventojų žydų buvo mažiau negu vienas procentas, ir daugeliui jų pavyko pabėgti.

Hitlerio Europos „be žydų“ vizija galėjo būti įgyvendinta tik tada, kai vermachtas užėmė Lenkiją, Čekoslovakiją, Baltarusiją, Ukrainą, Baltijos šalis ir galiausiai Vengriją ir Balkanus, kur gyveno dauguma Europos žydų. Iš 5,4 milijono žydų, kurie žuvo per Holokaustą, dauguma buvo Rytų Europos žydai. Diduma kitų buvo atvežta į šį regioną nužudyti. Nacių sprendimas gabenti žydus iš visos Europos žudyti į rytinę jos pusę buvo glaudžiai susijęs panieka, kurią jie jautė visiems Rytų Europos gyventojams.

Ten, nevisžmogių žemėje, buvo galima atlikti nežmoniškus darbus.

Svarbiausia, Rytų Europa yra vieta, kur susidūrė nacizmas ir sovietų komunizmas. Nors jie pradėjo karą kaip sąjungininkai, Hitleris visada norėjo kariauti prieš SSRS griaunamąjį karą, o po Hitlerio invazijos Stalinas pažadėjo jam atsimokėti tuo pačiu. Todėl mūšiai tarp Raudonosios armijos ir vermachto Rytų Europoje buvo nuožmesni ir kruvinesni negu tie, kurie vyko toliau į vakarus.

Vokiečių kareiviai iš tikrųjų bijojo bolševikinių „ordų“, apie kurias buvo girdėję daug baisių istorijų, ir karo pabaigoje kovojo su jomis ypač desperatiškai. Jie niekino civilius gyventojus ir visiškai negerbė vietinės kultūros ir infrastruktūros.

Vienas vokiečių generolas, nepaisydamas Hitlerio įsakymų sunaikinti Paryžių, iš sentimentalios pagarbos šiam miestui paliko jį nesugriautą, bet kiti generolai nė kiek nedvejodami iki pamatų sudegino Varšuvą ir sunaikino didžiąją dalį Budapešto.

Vakarų karinių oro pajėgų kariai taip pat pernelyg nekvaršino sau galvos dėl senovinės šios regiono architektūros: Sąjungininkų bombonešiai irgi padidino aukų skaičių ir sugriovimų mastą, bombarduodami ne tik Berlyną ir Dresdeną, bet ir Dancigą bei Kėnigsbergą – Gdanską ir Karaliaučių – ir dar daugelį kitų miestų.

Kai Rytų frontas persikėlė į pačią Vokietiją, kovos tik sustiprėjo. Raudonosios armijos kariai brovėsi link Berlyno tarytum apsėsti. Nuo pat karo pradžios sovietų kareiviai atsisveikindami vienas su kitu sušukdavo „Pasimatysime Berlyne!“ Stalinas įnirtingai stengėsi pasiekti šį miestą anksčiau už kitus Sąjungininkus.

Jo vadai tai suprato, kaip ir jų kolegos amerikiečiai. Generolas Eisenhoweris, puikiai suprasdamas, kad vokiečiai dėl Berlyno kausis iki paskutinio kraujo lašo, ir norėdamas išsaugoti amerikiečių gyvybes, nusprendė leisti Stalinui užimti miestą. Churchillis nepritarė tokiai politikai: „Jeigu jie [rusai]… užims Berlyną, argi nesusidarys nepagrįstai stipraus įspūdžio, kad jie daugiausia prisidėjo prie mūsų bendros pergalės, ir ar tai nesuformuos tokių jų nuostatų, kurios sukels rimtų grėsmių ir sunkumų ateityje?“ Tačiau amerikiečių generolo atsargumas laimėjo – ir amerikiečiai, ir britai į rytus žengė lėtai – George’as C. Marshallas kartą pareiškė nenorįs „rizikuoti amerikiečių gyvybėmis dėl grynai politinių sumetimų“, o feldmaršalas seras Alanas Brooke’as teigė, kad „iš tikrųjų dera užimti tik tokią dalį šios šalies žemių, kuri sutaps su mūsų galutinėmis sienomis“. O Raudonoji armija skubėjo tiesiai link Vokietijos sostinės, palikdama paskui save griuvėsių šleifą.

Palyginus žuvusiųjų skaičius, padariniai akivaizdūs. Britanijoje karas nusinešė 360 000, Prancūzijoje – 590 000 žmonių gyvybes. Tai pasibaisėtinai dideli nuostoliai, bet jie siekė mažiau kaip 1,5 procento tų šalių gyventojų skaičiaus. Palyginti, Lenkijos tautos atminties instituto vertinimu, šioje šalyje karo aukomis tapo apytiksliai 5,5 milijono žmonių, iš jų apie 3 milijonus buvo žydai. Iš viso žuvo maždaug 20 procentų Lenkijos gyventojų, kas penktas žmogus.

Net šalyse, kur kovos buvo ne tokios kruvinos, žuvusiųjų dalis vis tiek buvo didesnė negu Vakaruose. Jugoslavija prarado 1,5 milijono žmonių, arba 10 procentų gyventojų. Taip pat žuvo apytiksliai 6,2 procento Vengrijos ir 3,7 procento prieškario Čekijos gyventojų. Pačioje Vokietijoje karo aukų skaičius siekė 6–9 milijonus žmonių – priklausomai nuo to, ką skaičiuotojai laiko „vokiečiais“, nes šalies sienos smarkiai kito, – arba iki 10 procentų gyventojų. 1945 m. būtų buvę sudėtinga Rytų Europoje rasti bent vieną šeimą, kuri nebūtų patyrusi netekties.

Kai nusėdo kautynių dulkės, taip pat tapo aišku, kad net daugelis išgyvenusių žmonių atsidūrė kur nors toli nuo namų. 1945 m. daugelio šalių demografija, gyventojų pasiskirstymas ir etninė sudėtis regione iš tikrųjų labai skyrėsi, palyginti su 1938 m.

Nacistinė okupacija Rytų Europoje sukėlė tokius milžiniškus gyventojų sudėties pokyčius, kad Vakarai dar iki šiol iki galo nesuvokia jų masto. Deportacijų ir perkėlimo bangos sekė viena kitą, į okupuotą Lenkiją ir Čekoslovakiją buvo perkeliami vokiečių „kolonistai“, sąmoningai siekiant pakeisti tam tikrų sričių gyventojų etninę sudėtį, o vietos gyventojai buvo išvaromi arba išžudomi.

Jau 1939 m. gruodį lenkai ir žydai buvo iškeldinti iš savo namų geresniuose Lodzės rajonuose, kad atlaisvintų vietą vokiečių administratoriams. Vėlesniais metais apytiksliai 200 000 lenkų buvo išsiųsti iš miesto dirbti priverstinių darbų Vokietijoje, o žydai suvaryti į Lodzės getą, kur dauguma jų žuvo. Vokiečių okupacinis režimas jų vietoje įkurdino vokiečius, tarp jų etninius vokiečius iš Baltijos šalių ir Rumunijos; kai kurie iš jų manė gavę paliktą ar neprižiūrimą turtą.

Pokario laikotarpiu daugelyje vietovių buvo siekta atkurti iki karo buvusią padėtį arba atkeršyti už okupantų padarytą žalą. 1945-ieji, 1946-ieji ir 1947-ieji buvo pabėgėlių metai: vokiečiai kėlėsi į vakarus, lenkai ir čekai grįžo į rytus iš priverstinių darbų ir koncentracijos stovyklų Vokietijoje, iš Sovietų Sąjungos grįžo tremtiniai, įvairiose pusėse kariavę kareiviai grįžo iš kitų karo veiksmų vietų, iš Britanijos, Prancūzijos ar Maroko grįžo pabėgėliai.

Kai kurie iš šių pabėgėlių grįžo namo, bet pamatę, kad jų namai jau ne tokie, kokie buvo, patraukė į naujas teritorijas. Jano Grosso skaičiavimais, 1939–1943 m. apytiksliai 30 milijonų europiečių buvo išsklaidyti, perkelti ar deportuoti. 1943–1948 m. buvo perkelta dar 20 milijonų. Krystyna Kersten teigia, kad 1939–1950 m. savo gyvenamąją vietą pakeitė kas ketvirtas lenkas.

Dauguma šių žmonių atvyko namo tuščiomis rankomis. Jie iš karto buvo priversti ieškoti kitų – bažnyčios, labdaros organizacijų ar valstybės – pagalbos, kad ir kokia forma ji buvo teikiama. Ištisos šeimos, prieš karą besivertusios savarankiškai, stojo į eiles vyriausybinėse įstaigose, bandydamos gauti namą ar butą. Žmonės, kurie kadaise dirbo privačiose įmonėse ir iš gaunamo atlyginimo išlaikydavo savo šeimas, maldaudavo maisto kortelių ir troško gauti darbą valstybės biurokratinėse įstaigose.

Prievarta iš savo namų išvaryto pabėgėlio mentalitetas yra kitoks negu emigranto, kuris išvyksta ieškoti laimės: pačios jų gyvenimo aplinkybės diegė priklausomybę ir bejėgiškumo jausmą, kurio jie turbūt niekada anksčiau nebuvo patyrę.

Padėtį dar labiau pablogino tai, kad pasibaisėtinus žmogiškuosius nuostolius Rytų Europoje papildė milžiniška, tokio pat neįsivaizduojamo masto ekonominė žala. Prieš karą ne visos Rytų Europos šalys buvo turtingos, bet 1939 m. regionas anaiptol nebuvo taip smarkiai atitrūkęs nuo vakarinės žemyno pusės kaip 1945 m. Nors kai kurioms gyventojų grupėms ir buvo naudinga per karą padidėjusi ginklų ir tankų paklausa – keletas ekonomikos istorikų atkreipė dėmesį, kad per karą išaugo pramonės darbininkų klasė, ypač Bohemijoje ir Moravijoje – antroji karo pusė buvo katastrofa beveik visiems.

1945 m. ir 1946 m. Vengrijos bendrasis vidaus produktas buvo per pusę mažesnis negu 1939 m. Vieno skaičiavimo duomenimis, paskutiniais karo mėnesiais buvo sunaikinta apytiksliai 40 procentų šalies ekonominės infrastruktūros. Šalies sostinėje Budapešte buvo pažeisti trys ketvirčiai pastatų – iš jų 4 procentai buvo visiškai sunaikinti, o 22 procentai tapo netinkami gyventi.

Gyventojų sumažėjo trečdaliu. Traukdamiesi iš šalies vokiečiai pasiėmė didžiąją dalį šalies geležinkelio transporto priemonių; sovietų kariuomenė, prisidengdama reparacijos kauke, pasisavino daugumą likusių.

Karo padaryti nuostoliai Lenkijos ūkiui paprastai vertinami apytikriai 40 procentų, bet tam tikros šalies vietovės buvo nuniokotos dar smarkiau.

Ypač didelę žalą patyrė Lenkijos transporto infrastruktūra: buvo sugriauta daugiau kaip pusė šalies tiltų ir uostų, krovinių gabenimo įrenginių ir du penktadaliai geležinkelių. Dauguma stambių Lenkijos miestų buvo smarkiai sugriauti – miestiečiai neteko butų ir namų, senųjų architektūros paminklų, meno kūrinių, universitetų ir mokyklų. Centrinėje Varšuvos dalyje apytiksliai 90 procentų pastatų buvo iš dalies ar visiškai sugriauti, nes vokiečiai atsitraukdami juos metodiškai sprogdino.

Vokietijos miestai taip pat buvo smarkiai nuniokoti – ir dėl Sąjungininkų bombardavimų, kurie sukeldavo didžiulius gaisrus, ir dėl to, kad vokiečių kareiviai, Hitlerio reikalavimu, kovojo iki pat galo, dėl kiekvienos gatvės. Net Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje, kur sugriauta buvo ne taip daug ir nebuvo bombarduojama, nuostoliai vis tiek buvo dideli. Pavyzdžiui, Rumunija prarado savo naftos telkinius, kurie iki 1938 m. teikdavo jai trečdalį nacionalinių pajamų.

Karas pakeitė regiono ekonomiką ir kitokiais aspektais, kuriuos sunkiau apibūdinti kiekybiškai.

Dviejose pelnytai pagarsėjusiose esė apie socialinius karo padarinius Janas Grossas ir Bradley Abramsas atkreipia dėmesį, kad daugumoje regiono šalių – Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje, taip pat pačioje Vokietijoje – privačios nuosavybės konfiskavimas dideliu mastu faktiškai prasidėjo per karą, valdant nacistams ir fašistams, o ne komunistinio režimo laikais. Valstybei arba okupantams vokiečiams masiškai konfiskavus Vidurio Europos žydų turtą ir įmones, vėlesniais okupacijos metais prasidėjo platesnė germanizacija.

Kartais ji būdavo vykdoma užmaskuotai: čekų žemėse bankus kontroliavo Vokietijos bankai, todėl dažnai galėjo „vertinti čekų bankų ir įmonių mokumą, ir bankroto atvejais gelbėjimo operacijos būdavo patikimos vokiečių bankams ar įmonėms, kurios taip perimdavo jų valdymą“. Kartais jų valdymas būdavo atvirai perduodamas vokiečiams. Lenkijoje vadovauti gamykloms ir įmonėms dažnai būdavo tiesiog paskiriami viršininkai ir direktoriai vokiečiai, nors formaliai jos vis dar priklausė lenkams.

Okupacija perorientavo ir regioninę ekonomiką. 1939–1945 m. eksportas į Vokietiją padvigubėjo ir patrigubėjo, kaip ir vokiečių investicijos į vietos pramonę. Kaip nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios ragino daryti vokiečių ekonomistai, per okupaciją vokiečių įmonės pradėjo kurti Rytų Europoje ekonomines kolonijas, dažnai pasisavindamos žydų ar net ne žydų gamyklas ir įmones.

Regionas tapo autonomine, uždara rinka, kaip dar niekada nebuvo anksčiau. Tai reiškė, kad Vokietijai žlugus regiono tarptautiniai prekybos ryšiai nutrūko – ši aplinkybė ilgainiui padėjo Sovietų Sąjungai užimti Vokietijos vietą.

Dėl panašių priežasčių Vokietijos žlugimas sukėlė ir nuosavybės krizę. Karo pabaigoje vokiečių verslininkai, vadybininkai ir investuotojai pabėgo ar buvo nužudyti. Daug gamyklų buvo tiesiog apleistos, liko be savininkų. Kartais jas perimdavo darbininkų tarybos, kartais imdavo kontroliuoti vietos valdžia. Dauguma šių paliktų įmonių galų gale buvo nacionalizuotos – jeigu jų įranga iki paskutinio varželio jau nebuvo supakuota ir išvežta į Sovietų Sąjungą, kuri visą „vokiečių“ turtą laikė jai teisėtai priklausančia karine reparacija, – ir tam stebėtinai mažai kas priešinosi.

1945 m. mintis, kad valdžia gali tiesiog konfiskuoti privačią nuosavybę, nesuteikdama jokios kompensacijos, Rytų Europoje nieko nestulbino – tai jau buvo įsigalėjusi praktika. Kai prasidėjo didesnio masto nacionalizacija, niekas nė trupučio nesistebėjo.

Analizuojant įvairius Antrojo pasaulinio karo padarytos žalos aspektus, psichologinę ir emocinę žalą kiekybiškai įvertinti sunkiausia. Pirmojo pasaulinio karo baisumai suformavo fašistų vadų, idealistų intelektualų ir menininkų ekspresionistų kartą – jie neatpažįstamai darkė žmogaus kūno ir veido formas ir pasitelkė nežmoniškas formas ir spalvas, taip siekdami perteikti savo sutrikimą.

Tačiau kasdienį žmonių gyvenimą daug smarkiau paveikė Antrasis pasaulinis karas – jis neapsiribojo mūšių laukais ir atnešė okupaciją, deportacijas bei masinį civilių gyventojų perkėlimą. Nuolatinis, kasdienis smurtas paveikė žmogaus dvasią įvairiausiais būdais, ir kai kuriuos iš jų nelengva aiškiai nusakyti.

Šis smurto poveikis buvo dar vienas dalykas, skyręs Rytų Europą nuo Vakarų, ypač anglosaksų šalių. Lenkų poetas Czesławas Miłoszas, bandydamas paaiškinti mentaliteto skirtumus pokario Europoje ir pokario Amerikoje, rašė, kad karas pažeidžia žmogaus suvokimą, kas yra natūralu, o kas ne: „Anksčiau, užtikęs pavakary lavoną ant šaligatvio, pilietis būtų bėgęs prie telefono, susirinktų minia žiopsotojų, ore skraidytų pastabos ir komentarai. Dabar pilietis žino, kad reikia kuo skubiau aplenkti juodam klane gulinčią lėlę ir nepateikti nereikalingų klausimų.“

Per okupaciją garbūs piliečiai liovėsi laikyti banditišką užpuolimą nusikaltimu, rašė Miłoszas, bent jau jeigu jis vykdomas siekiant padėti pogrindžiui. Jauni vaikinai iš garbių, įstatymams paklusnių vidurinės klasės šeimų tapo užkietėjusiais nusikaltėliais: „Žmogaus nužudymas jiems jau nėra skaudi moralinė problema.“

Per okupaciją tapo normalu pakeisti pavardę ir profesiją, keliauti su padirbtais dokumentais, atmintinai išmokti išgalvotą biografiją, atsikėlus vieną rytą patirti, kad per naktį pinigai tapo visiškai beverčiai, matyti, kaip gatvėmis tarsi galvijai varomi žmonės.

Turtą saugantys tabu suiro ir vagystės tapo rutiniška, net patriotiška veikla. Vieni vogė, kad aprūpintų partizanų būrį ar pamaitintų pasipriešinimo dalyvius, kiti – kad pamaitintų savo vaikus. Žmonės piktinosi tik matydami, kaip vagia kiti – nacistai, nusikaltėliai, partizanai. Karui einant į pabaigą, vagysčių epidemija išplito dar labiau.

Sándoro Márai romane „Santuokos portretai“ vienas iš veikėjų žavisi vagių, kurie šukavo subombarduotų pastatų griuvėsius, iniciatyvumu: „Jie manė, kad jeigu paskubės, suskubs išgelbėti tai, ko dar neišgrobstė nacistai, mūsų vietiniai fašistai, rusai ar komunistai, kuriems pavyko parsigauti namo iš užsienio. Jie manė, kad jų patriotinė pareiga pačiupti viską, kas tik įmanoma, ir ėmėsi savo „gelbėjimo darbo“.“

Lenkijoje, kaip rašė Marcinas Zaremba, kai nacistiniai okupantai jau buvo pasitraukę, o Raudonoji armija dar nebuvo atėjusi, Liubline, Radome, Krokuvoje ir Žešuve kilo plėšikavimo bangos; lenkai lauždavosi į tuščius vokiečių namus ir parduotuves, kaip aiškino vienas plėšikautojų, „net ne dėl naudos, bet vien norėdami apiplėšti vokiečius, paimti jų turtą; norėjome atsilyginti už tai, kad jie atėmė iš mūsų viską“.

Pirmaisiais mėnesiais po karo per buvusias Vokietijos teritorijas, Sileziją ir Rytų Prūsiją, kurios dabar atiteko Lenkijai, nusirito labiau organizuota plėšikavimo banga. Grupės plėšikautojų automobiliais, sunkvežimiais ir kitomis transporto priemonėmis šukavo pusiau tuščius miestus, ieškodamos baldų, drabužių, mechanizmų ir kitų vertybių.

Plėšikautojai „specialistai“ Vroclave ir Gdanske ieškojo espreso aparatų ir valgio gaminimo įrangos, kurią parduodavo Varšuvos restoranams ir kavinėms. „Iš pradžių plėšikautojai nelabai ką išmanė apie retas knygas, – atsiminė vienas memuaristas, – bet netrukus atsirado ir šios srities ekspertų.“ Įvairiausiose šalies vietose buvo grobstoma buvusi žydų nuosavybė, plėšiamos žydų laidojimo vietos, kur valstiečiai tikėjosi rasti „užkastą lobį“ ar auksinių dantų. Tačiau dauguma plėšikautojų buvo visiškai neišrankūs savo grobio kilmei, grobstydavo ir žydų, ir ne žydų turtą.

Po Varšuvos sukilimo plėšikavimo banga kilo nuniokotoje, sugriautoje Lenkijos sostinėje, kai po tragiškos paskutinės lenkų pasipriešinimo kovos visi – „kaimynai, praeiviai, kareiviai“ – ėmė grobstyti viską, kas buvo likę pusiau sugriautuose daugiabučiuose ir tuščiose parduotuvėse. 1946 m. lobių ieškotojai išrausė laukus aplink Treblinką, o tų pačių metų rugsėjį vienos netoli Lodzės įvykusios traukinio katastrofos liudininkai nuskubėjo į įvykio vietą, bet ne padėti nukentėjusiems, o ieškoti vertybių.

Nors plėšikavimo karštligė ilgainiui Lenkijoje ir kitose Rytų Europos šalyse atslūgo, ji tikriausiai irgi padėjo formuoti pakantumą korupcijai ir visuomeninio turto vagystėms, kurios taip paplito vėliau. Smurtas taip pat daugeliui metų tapo normaliu reiškiniu. Įvykiai, kurie prieš keletą mėnesių būtų sukėlę didžiulį pasipiktinimą, dabar nieko nebejaudino.

Po daugiau kaip septyniasdešimties metų vienas vengras pasakojo man, kad jis vis dar aiškiai atsimena vieną baisią sceną Budapešto gatvėje: staiga, be jokios regimos priežasties buvo suimtas kažkoks vyras su dviem mažais vaikais. „Tėvas ėjo gatve, vežimėlyje veždamas vaikus, bet sovietų kareiviams tai buvo nė motais, jie suėmė tėvą ir paliko vaikus vidury gatvės.“

Niekam iš pėsčiųjų gatvėje šis atsitikimas nepasirodė netgi keistas. Kai oficialiai pasibaigus karo veiksmams smurto apraiškų dar labiau padaugėjo – prasidėjo brutalus vokiečių ir kitų kitataučių perkėlimas, išpuoliai prieš namo grįžtančius žydus, žmonių, kurie kovojo prieš Hitlerį, suėmimai, o Lenkijoje ir Baltijos šalyse kilo ilgametis partizaninis karas – tai irgi niekam neatrodė keista.

Smurto ištakos ne visada būdavo etninės ar politinės. „Kad ir ką žmonės kaime darytų, viskas visada baigiasi muštynėmis“, – atsiminė vienas Lenkijos kaimo mokytojas. Ginklų gauti buvo vis dar nesunku, dažnai pasitaikydavo žmogžudysčių. Daug kur Rytų Europoje po kaimus bastėsi ginkluotos gaujos, kartais pasivadinusios pasipriešinimo kovotojais, net jeigu neturėdavo jokių ryšių su jokia organizuota pasipriešinimo struktūra, – jos gyveno plėšikaudamos ir žudydamos.

Visuose Rytų Europos miestuose veikė sau vietos neradusių buvusių kareivių gaujos, ir kriminalinis smurtas persipynė su politiniu – taip smarkiai, kad iš valstybinių archyvų dokumentų kartais sunku suprasti, kuriai rūšiai priskirtina konkreti smurto apraiška. Per dvi savaites 1945 m. vasaros pabaigoje policija tik vienoje Lenkijos vaivadijoje užregistravo 20 žmogžudysčių, 86 apiplėšimus, 1084 įsilaužimo atvejus, 440 „politinių nusikaltimų“ (konkrečiai neapibūdintų), taip pat 125 „pasipriešinimo valdžiai“ atvejus, 29 „kitus“ nusikaltimus valdžiai, 92 padegimus ir 45 seksualinius nusikaltimus. „Svarbiausias žmonių rūpestis yra saugumas, – paaiškinta policijos pranešime, – jie nori, kad čia būtų ramu ir nesiautėtų vagys bei plėšikai.“

Moralinį nuopuolį lydėjo institucinis kolapsas. Lenkijos politinės ir socialinės įstaigos liovėsi veikusios 1939 m. Vengrijoje jų darbas sustojo 1944 m., Vokietijoje – 1945 m. Po šios katastrofos žmonės ėmė labai ciniškai žiūrėti į visuomenes, kuriose jie užaugo, ir vertybes, kurios jiems buvo diegiamos, ir tai nenuostabu: tos visuomenės pasirodė esančios silpnos, o jų vertybės taip lengvai sugriautos. Šalies pralaimėjimo – naciams per 1939 m. invaziją ir okupaciją ar Sąjungininkams per 1945 m. invaziją ir okupaciją, arba ir vieniems, ir kitiems – patirtis buvo nepaprastai sunki tiems, kurie ją išgyveno.

Nuo to laiko daugelis žmonių bandė apibūdinti, ką reiškia patirti ištisos civilizacijos žlugimą, stebėti, kaip griūva vaikystės pastatai ir kraštovaizdžiai, suprasti, kad moralinis tėvų ir mokytojų pasaulis daugiau neegzistuoja, o garbinti tautos vadai atvedė į pralaimėjimą. Tačiau tai vis dar nelengva suprasti tiems, kurie to nepatyrė.

Tokie žodžiai kaip „vakuumas“ ir „tuštuma“, vartojami kalbant apie nacionalinę katastrofą, pavyzdžiui, svetimųjų okupaciją, yra tiesiog nepakankami: jie negali perteikti pykčio, kurį žmonės jautė savo prieškario ir karo laikų vadovams, savo nuvylusioms politinėms sistemoms, „naiviam“ savo pačių patriotizmui ir tėvų bei mokytojų svaičiojimams. Smarkiai nuniokotose šalyse milijonai žmonių – netekę namų, šeimų, mokyklų – buvo pasmerkti itin skaudžiai vienatvei.

Skirtingos Rytų Europos šalys patyrė šį žlugimą skirtingu laiku, ir patirtis ne visur buvo vienoda. Tačiau šalies nesėkmė sukeldavo rimtų padarinių, ypač jauniems žmonėms – daugelis jų tiesiog nusprendė, kad viskas, ką jie kadaise laikė teisinga, yra klaidinga. Be to, karas suardė jų socialinių ryšių tinklą ir išplėšė juos iš visuomeninio konteksto. Daugelis jų iš tikrųjų ėmė panėšėti į Hannah Arendt „totalitarinę asmenybę“ – „visiškai izoliuotą žmogų, kuris, nebeturėdamas jokių kitų socialinių ryšių su šeima, draugais, bičiuliais ar paprasčiausiai pažįstamais, savo vietos pasaulyje turėjimo jausmą kildina tik iš priklausymo sąjūdžiui, narystės partijoje.“

Kaip tik taip nutiko Tadeuszui Konwickiui, lenkų romanistui, kuris per karą kovojo partizanų būryje. Išauklėtas patriotiškoje šeimoje, gyvenusioje netoli Vilniaus, anuometinėse Rytų Lenkijos žemėse, Konwickis per karą nedelsdamas prisijungė prie ginkluoto lenkų pasipriešinimo, Armijos Krajovos. Iš pradžių jis kovojo su nacistais.

Paskui jo būrys kurį laiką kovojo su Raudonąja armija. Kažkuriuo metu jų kova ėmė virsti ginkluotu plėšikavimu ir beprasmišku smurtu, ir jis susimąstė, ar verta kovoti toliau. Galų gale jis paliko miškus ir išvyko į Lenkiją, valstybę, kurios naujosios sienos jau neapėmė jo šeimos namo. Atvykęs Konwickis suprato, kad jis nieko neturi. Būdamas devyniolikos metų, jis turėjo paltą, kuprinėlę ir pluoštelį suklastotų dokumentų.

Jis neturėjo šeimos, draugų ir aukštojo išsilavinimo.

Toks likimas ištiko daugelį lenkų. Lucjanas Grabowskis, jaunas Armijos Krajovos partizanas, kovojęs netoli Balstogės, sudėjo ginklus apytiksliai tuo pačiu metu ir suprato, kad jis irgi nieko neturi: „Aš neturėjau kostiumo, prieškariniai buvo per maži… mano piniginė buvo tuščia, turėjau vieno dolerio banknotą, kurį kažkas man buvo davęs, ir keletą tūkstančių zlotų, kuriuos mano tėvas pasiskolino iš kaimyno. Ir tai buvo viskas, kuo galėjau pasigirti po ketverių metų kovos su okupantais.“

Konwickis taip pat nustojo tikėti daugeliu dalykų, ką anksčiau laikė tiesa. „Per karą, – pasakojo jis man, – mačiau tiek daug skerdynių. Mano akyse žlugo visas idėjų, humanizmo, moralės pasaulis. Buvau vienišas šioje sugriautoje šalyje. Ką daryti? Kur eiti?“ Konwickis blaškėsi daug mėnesių, ketino bėgti į Vakarus, bandė iš naujo atrasti savo „proletariškas“ šaknis dirbdamas darbininku. Galų gale jis beveik atsitiktinai atrado kelią į komunistų literatūros pasaulį ir į komunistų partiją – prieš 1939 m. toks įvykių posūkis jam būtų pasirodęs neįmanomas. Labai trumpam jis net buvo tapęs rašytoju „stalinistu“ ir priėmęs partijos diktuojamą rašymo stilių ir manierą.

Jo likimas buvo dramatiškas, bet gana įprastas. Lenkų sociologė Hanna Świda-Ziemba taip pat bandė atkurti prieškarinę savo kartos žmonių, gimusių trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, moralę – ir pateikė labai panašų paveikslą. Jos karta užaugo karštai tikėdama Lenkijos valstybe, įsitikinusi jos ypatingu likimu. Pati „Lenkijos“ sąvoka, rašo ji, buvo itin svarbi jos kartos atstovams, nes moderni Lenkijos valstybė susikūrė tik 1918 m., ir jie buvo pirmoji moksleivių grupė, gavusi išsilavinimą nepriklausomoje Lenkijoje.

Jie buvo išmokyti suasmeninti valstybę, trokšti jai „tarnauti“, susisieti su ja per kitas kategorijas, tokias kaip tikėjimas ir išdavystė. Kai valstybė sugriuvo, jiems nieko neliko. Nusivylę daugelis jų kaltino prieškario politikus, autoritarinius dešiniuosius, generolus, kurių pastangos paruošti Lenkiją karui baigėsi tokia katastrofiška nesėkme.

Kitas lenkų rašytojas, Tadeuszas Borowskis, išjuokė salsvą prieškario politikų patriotizmą: „Jūsų tėvynė: taikus kampas ir rąstas, klusniai degantis ugnyje. Mano tėvynė: sudegintas namas ir NKVD šaukimas.“

Jauniems nacistams nesėkmės patirtis buvo net dar apokaliptiškesnė, nes jiems buvo skiepijamas ne tik patriotizmas, bet ir tikėjimas vokiečių fiziniu ir protiniu pranašumu. Hansas Modrow – vėliau tapęs iškiliu Rytų Vokietijos komunistu – 1946 m. buvo maždaug tokio paties amžiaus kaip ir Konwickis ir lygiai taip pat dezorientuotas.

Ištikimas hitlerjugendo narys, jis prisijungė prie Volkssturm, „liaudies milicijos“, kurios kovotojai paskutinėmis karo dienomis turėjo iki galo priešintis Raudonajai armijai. Tuo metu jį buvo apėmusi didžiulė neapykanta bolševikams, kuriuos jis laikė nevisžmogiais, fiziškai ir morališkai žemesniais už vokiečius.

Tačiau 1945 m. gegužę jis pateko į Raudonosios armijos nelaisvę ir iš karto labai nusivylė. Kartu su kitais vokiečių karo belaisviais jis buvo įsodintas į sunkvežimį ir išvežtas dirbti į kažkokį ūkį:

Aš buvau jaunas ir norėjau padėti kitiems. Stovėjau ant sunkvežimio ir perdavinėjau žemyn kitų kuprines, o paskui padaviau kažkam savo kuprinę, kad galėčiau pats nušokti nuo sunkvežimio. Kai nušokau ant žemės, ji buvo pavogta. Taip jos ir neatgavau. Ir taip pasielgė ne sovietų kareivis, bet vienas iš mūsiškių, vokietis. Tačiau jau kitą dieną Raudonosios armijos kariai mus visus sulygino: jie surinko visas mūsų kuprines – niekam nebuvo leista jų pasilikti – ir išdalijo mums po šaukštą ir puodelį, kad turėtume su kuo valgyti. Dėl šio epizodo ėmiau kitaip mąstyti apie vadinamąją vokiečių brolybę.

Po kelių dienų jį paskyrė sovietų kapitono vairuotoju, šis paklausė jo apie vokiečių poetą Heinrichą Heine. Modrow niekada nebuvo girdėjęs apie Heine, ir sutriko, kad žmonės, kuriuos laikė „nevisžmogiais“, žinojo apie vokiečių kultūrą daugiau negu jis.

Galop Modrow buvo nuvežtas į karo belaisvių stovyklą šalia Maskvos; čia jis buvo atrinktas lankyti „antifašistinę“ mokyklą ir mokytis marksizmo-leninizmo, kuris tuo metu jam atrodė labai patrauklus. Vokietijos patirta nesėkmė jam buvo tokia skaudi, kad netrukus jis priėmė ideologiją, kurios buvo mokomas neapkęsti visą savo vaikystę. Ilgainiui jis ėmė jausti kažką panašaus į dėkingumą. Komunistų partija pasiūlė jam galimybę atlyginti už praeities klaidas – ir Vokietijos, ir savo paties. Pagaliau jis galėjo atsikratyti gėdos jausmo dėl to, kad buvo karštas nacistas.

Tačiau karo prisiminimų ištrinti buvo neįmanoma. Ir tos praeities negalėjai taip lengvai paaiškinti pašaliniams, kurie nepatyrė tokio pat masto griovimo ir kurie nematė, kokie abejingi žmonės gali būti vienas kito kančioms. Žmogui iš Rytų, rašė Miłoszas, „Vakarų kraštų, o ypač Amerikos, žmonės atrodo esą nerimti“, nes jiems neteko patirti tokių išbandymų: „Tiesiog pritrenkia jų vaizduotės ribotumas.“ Miłoszas užmiršo pridurti, kad priešingas teiginys taip pat teisingas: Rytų Europos gyventojai irgi puoselėjo labai nerealias viltis savo Vakarų kaimynų atžvilgiu.

Vakarų europiečiai ir amerikiečiai niekada nebuvo abejingi sovietų komunizmui – nei prieš karą, nei po jo. Daugumoje Vakarų sostinių prieš 1945 m. vyko įnirtingi debatai apie naujojo bolševikinio režimo prigimtį ir apie komunizmą apskritai. Amerikiečių laikraščiai jau 1918 m. įtaigiai rašė apie „Raudonąjį pavojų“. Vašingtone, Londone ir Paryžiuje trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje buvo daug viešai diskutuojama apie grėsmę, kurią komunizmas kelia liberaliai demokratijai.

Net per karą sudarę sąjungą su Stalinu, dauguma Britanijos ir Amerikos valstybės veikėjų, kurie turėjo tiesioginių ryšių su Rusija, labai nerimavo dėl jo ketinimų ir puikiai suprato jo režimo prigimtį.

„Deja, vokiečiai turbūt sako tiesą, – pasakė Winstonas Churchillis Lenkijos vyriausybės tremtyje vadovui, kai nacistai Katynės miške aptiko tūkstančių sovietų slaptosios policijos nužudytų lenkų karininkų palaikus. – Bolševikai gali būti labai žiaurūs.“ George’as Kennanas, JAV diplomatas, formavęs Amerikos pokario politiką SSRS atžvilgiu, praleido karo metus Maskvoje, iš kur „bombardavo žemesnius Vašingtono biurokratijos lygmenis analitiniais pranešimais apie komunizmo blogį“. Deanas Achesonas, tuometinis valstybės sekretoriaus pavaduotojas, 1944 m. vasarą derybas su sovietų delegatais palygino su bandymu „palošti senamadišku žaidimų automatu… Kartais galima paspartinti procesą papurčius mašiną, bet kalbėtis su ja beprasmiška.“

Bet iš tikrųjų tai neturėjo didelės reikšmės. Savo atsiminimuose Achesonas apibendrino savo pastebėjimus apie tas derybas pripažindamas: „Tačiau mes valstijose šį erzinantį epizodą su rusais netrukus užmiršome, nes atsirado svarbesnių reikalų arčiau šalies.“ Iš tiesų, karo laikais Vašingtonas ir Londonas beveik visada turėdavo „svarbesnių reikalų“, bent jau iki 1945 m. Iki karo pabaigos rusų elgesys Rytų Europoje visada buvo šalutinės reikšmės klausimas.

Ypač akivaizdų Vakarų nuolaidžiavimą Sovietų Sąjungai atskleidžia oficialūs ir neoficialūs pranešimai apie 1943 m. lapkritį ir 1945 m. vasarį vykusias Teherano ir Jaltos konferencijas, per kurias Stalinas, Rooseveltas ir Churchillis stulbinamai nerūpestingai nusprendė didžiulių Europos teritorijų likimus.

Kai Teherane per pirmąjį trijų didžiųjų Sąjungininkų susitikimą iškilo Lenkijos sienų klausimas, Churchillis pasakė Stalinui, kad jis gali pasilikti tą Rytų Lenkijos gabalą, kurį buvo pasiglemžęs 1939 m., ir kad atlyginant už jį Lenkija galėtų „pajudėti į vakarus, kaip kareiviai, persirikiuojantys du žingsnius kairėn“.

Tada jis „paėmė tris degtukus ir parodė, ką turi omeny, sakydamas, kad Lenkija turi pajudėti į vakarus“.

Tai, kaip sakoma susitikimo stenogramoje, „patiko maršalui Stalinui“. Jaltoje Rooseveltas neryžtingai pasiūlė praplėsti rytinę Lenkijos sieną, kad ji apimtų Lvovą ir naftos telkinius aplink jį. Stalinas atrodė linkęs nusileisti, bet niekas jo nespyrė ir šios minties buvo atsisakyta. Taip buvo nulemtos nacionalinės šimtų tūkstančių žmonių tapatybės.

Nuolaidžiavimas Sovietų Sąjungai liudijo ne blogą valią regiono atžvilgiu, tik kitokius prioritetus. Rooseveltui Jaltoje labiausiai rūpėjo naujosios Jungtinių Tautų Organizacijos pavidalas; jis siekė sukurti organizaciją, kuri neleistų kilti karui ateityje, ir jam reikėjo sovietų paramos konstruojant šią naują tarptautinę sistemą.

Jis taip pat norėjo sovietų pagalbos per invaziją į Mandžiūriją ir leidimo naudotis rusų bazėmis Tolimuosiuose Rytuose. Šios problemos jam buvo tiesiog svarbesnės negu Lenkijos ar Čekoslovakijos likimas, be to, buvo ir kitų keblių spręstinų problemų – nuo Italijos monarchijos ateities iki Artimųjų Rytų naftos. Nors Stalino pokario planuose Rytų Europa užėmė svarbiausią vietą, Amerikos prezidentui ji mažai rūpėjo.

O Churchillis savo ruožtu puikiai suvokė Britanijos silpnybę. Kai Raudonoji armija įžengė į Lenkiją, Vengriją ir Čekoslovakiją, jis nepuoselėjo jokių iliuzijų, kad Britanija pajėgs priversti ją išeiti. Savo atsiminimuose Churchillis teigia prieš pat Jaltos susitikimą sakęs Rooseveltui: „Turime užimti kuo didesnę dalį Austrijos, nes būtų nepageidautina, kad rusai užimtų daugiau Vakarų Europos, negu būtina.“

Neaišku, pagal kokius kriterijus tais laikais Austrija buvo labiau „vakarietiška“ Europos dalis negu Vengrija ar Čekoslovakija. Šie Churchillio žodžiai aiškiai atskleidžia jo atvirai fatališką požiūrį: kur Raudonoji armija įžengė, iš ten ji nebepasitrauks.

Abu vadovai taip pat žinojo, kad karui pasibaigus jų rinkėjai nekantriai lauks savo vyrų, brolių ir sūnų sugrįžtant namo. Būtų nepaprastai sudėtinga „įpiršti“ jiems naują konfliktą su SSRS. Karinė propaganda vaizdavo Staliną kaip linksmą „dėdulę Džo“, šiek tiek netašytą darbininkų draugą, o savo viešuose pareiškimuose ir Churchillis, ir Rooseveltas jį gyrė.

Londone prijaučiantieji Sovietų Sąjungai rengė lėšų rinkimo koncertus, o prie vieno namo Londone, kur kadaise gyveno Leninas, pastatė šiam bolševikų vadui paminklą. Amerikos verslininkai jau trynė rankas, tikėdamiesi pelno iš užsimezgusios draugystės su Sovietų Sąjunga: „Kai baigsis karas, Rusija bus mūsų didžiausias ar bent jau nekantriausias klientas“, – pareiškė JAV Prekybos rūmų pirmininkas. Apsisukti ir pasakyti karo išvargintiems britams ar amerikiečiams, kad jiems teks pasilikti Europoje kovoti su Sovietų Sąjunga, buvo politiškai sudėtinga, gal net neįmanoma.

Logistikos sunkumai buvo dar didesni. Churchillis, niekada nenorėjęs leisti rusams užimti Berlyno, 1945 m. pavasarį net įsakė savo karinių operacijų planuotojams ištirti galimybę Sąjungininkams pulti sovietų pajėgas Vidurio Europoje, galimai pasitelkiant lenkų ir net vokiečių karius. Jų pateiktas planas „Neįsivaizduojama operacija“ iš karto buvo atmestas kaip nepraktiškas.

Plano autoriai įspėjo Britanijos premjerą, kad Raudonoji armija turi tris kartus daugiau karių negu Britanijos kariuomenė ir kad konfliktas su ja gali virsti „ilga ir brangia“ karine kampanija ar net peraugti į „totalinį karą“. Churchillis pats parašė šio projekto paraštėse, kad kova su Raudonąja armija „labai neįtikima, nors kai kurie „Neįsivaizduojamos operacijos“ elementai vėliau buvo pritaikyti rengiant planą, kaip atremti galimą sovietų puolimą prieš Britaniją.

Kaip skundėsi Miłoszas, Vakarų pusei taip pat buvo būdingas naivumo elementas: Rooseveltas, ypač savo gyvenimo pabaigoje, dažnai teigdavo tikintis gerais Stalino ketinimais. „Nesijaudinkite, – pasakė jis Lenkijos vyriausybės tremtyje vadovui Stanisławui Mikołajczykui 1944 m., – Stalinas neketina atimti iš Lenkijos laisvės.

Jis nedrįstų taip pasielgti, nes žino, jog už jūsų tvirtai stovi Jungtinių Valstijų vyriausybė.“ Maždaug po metų Amerikos ir Britanijos derybininkai sutiko leisti Sovietų Sąjungai vadovauti Sąjungininkų kontrolės komisijai Budapešte – organizacijai, įkurtai po karo valdyti Vengriją – su sąlyga, kad SSRS prieš pateikdama Vengrijos vyriausybei kokius nors nurodymus būtinai konsultuosis su kitais Sąjungininkais. O ši niekada nesivargino net sudaryti konsultacijų regimybės.

Kai kurie tų įvykių liudininkai vėliau teigė, kad Amerikos pokario politikai taip pat darė įtaką komunistų rėmėjai Amerikos vyriausybėje ir „prosovietiniai elementai“ Vašingtone. Nors Jaltos konferencijoje kaip JAV derybų komandos narys dalyvavo Algeras Hissas, bene garsiausias sovietų šnipas, jo įtakos – jeigu jis ją ir turėjo – tiesiog nereikėjo. Iššifruotos stenogramos akivaizdžiai rodo, kad Churchillis ir Rooseveltas turėjo labai aiškių interesų ir kad išstumti Sovietų Sąjungą iš Rytų Europos nebuvo vienas iš jų. Tų derybų dalyviai buvo pragmatikai. „Jaltoje tiesiog buvo pripažinti gyvenimo faktai, kurie jau egzistavo ar buvo besiformuoją, – prisiminė vienas amerikiečių generolas. – Man ten nereikėjo dėl nieko apsispręsti.“

Nors ir paradoksalu, bet JAV ir Didžiosios Britanijos elgesys nesikeitė ir prasidėjus Šaltajam karui. Net kai Vakarų retorika tapo agresyviai antisovietiška, visada buvo rūpinamasi nesukelti Europoje naujo konflikto. Nei Jungtinės Valstijos, nei Britanija nenorėjo karo su Sovietų Sąjunga – nei tada, nei vėliau.

1953 m., mirus Stalinui, kai Rytų Berlyne prasidėjo streikai ir riaušės, Sąjungininkų valdžia Vakarų Berlyne laikėsi labai santūriai ir net prašė Vakarų Vokietijos gyventojų nevykti į rytinę šalies pusę palaikyti streikų.

1956 m. kilus revoliucijai Vengrijoje, JAV valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas, nors ir buvo pelnęs nesutaikomo Šaltojo karo kurstytojo reputaciją, taip pat kaip įmanydamas neigė bet kokį amerikiečių dalyvavimą šiuose įvykiuose ir tikino Sovietų Sąjungą, kad Jungtinės Valstijos nelaiko „šių šalių potencialiomis karinėmis sąjungininkėmis“.

Iš tikrųjų Rytų Europos gyventojai būdavo dažnai naivesni negu Vakarų sąjungininkai. Vengrijoje Britanijai simpatizuojantys politikai tikėjo, kad jų šalį išlaisvins britai.

Pasak istoriko László Borhi, daugelis jų buvo „kupini iracionalaus tikėjimo tariamu Vengrijos geopolitiniu reikšmingumu“ ir jau nuo 1944 m. laukė britų invazijos į Balkanus.

Kadangi jų šalis buvo krikščioniškojo Vakarų pasaulio bastionas kovoje su Osmanų imperija, jie manė, kad ji atliks šį vaidmenį ir XX a. „Didžiosios Vakarų valstybės negali leisti rusams įsigalėti geografiškai svarbioje [Vengrijos] teritorijoje“, – su įsitikinimu pareiškė vienas Vengrijos diplomatas.

Lenkai, kurių politinė ateitis iš tikrųjų buvo Sąjungininkų vadovų karštų diskusijų tema, buvo lygiai taip pat įsitikinę, kad britai nepaliks šalies, dėl kurios jie ir paskelbė karą Vokietijai, o amerikiečiai negalės palikti jos todėl, kad to neleis įtakingi lenkų kilmės amerikiečiai: jų manymu, anksčiau ar vėliau turėjo kilti Trečiasis pasaulinis karas.

Po kurio laiko Rytų Vokietijos gyventojams irgi buvo sunku patikėti, kad Vakarai susitaikys su Vokietijos–Vokietijos sienos įtvirtinimu. Vakarams Vokietijos padalijimas būtų pernelyg didelis nuostolis, manė jie.

Tačiau Vakarai Vokietijos padalijimo nelaikė dideliu nuostoliu ir susitaikė su juo, kaip ir su Europos padalijimu. Nors Vakarų vadovai – nei Vašingtone, nei Londone, nei Paryžiuje – nenumatė, kokio masto fizinių, psichologinių ir politinių pokyčių Raudonoji armija atneš kiekvienai užimtai šaliai, jie beveik nesistengė užkirsti jai kelio.