Trečiojo reicho vaikai: skirtingi likimai, skirtingi vertinimai

Tačiau dauguma jų turėjo nešti sunkų tėvų užridentą gėdos ir pasmerkimo akmenį.

Garsiausia ir netgi pavyzdinga to meto požiūriu nacistinės Vokietijos šeima buvo šešių vaikų susilaukę Gebelsai.

Tautos švietimo ir propagandos ministro Jozefo Gebelso (g. 1897 m. – nusižudė 1945 m.) bei jo žmonos Magdos (mergautinė pavardė – Berend) šeimoje augo penkios dukros ir sūnus, kurių visų vardai buvo parinkti prasidedantys „H“ raide Adolfo Hitlerio garbei: Helga (g. 1932 m.), Hildegarda (g. 1934 m.), Helmutas (g. 1935 m.), Holdinė (g. 1937 m.), Hedviga (g. 1938 m.), Haidruna (g. 1940 m.).

Pačioje karo pabaigoje, 1945 m. gegužės 1 d. vakare, Gebelsų pora, padedami SS medicinos tarnybai priklausančiam gydytojui, nunuodijo savo vaikus, o po to nusižudė patys.

„Po fiurerio ateisiantis pasaulis nevertas, kad jame gyventume. Todėl pasitraukdama iš jo pasiimu ir savo vaikus“, – taip rašė Magda Gebels savo vyriausiam sūnui iš pirmosios santuokos Haraldui Kvantui, kuris kaip vokiečių oro pajėgų karininkas tuo metu buvo kalinamas karo belaisvių stovykloje.

Po karo Haraldas Kvantas paveldėjo tėvo verslą ir tapo vienu turtingiausių Vakarų Vokietijos žmonių. 1967 metais jis žuvo aviakatastrofoje.

Mūsų dienomis gyvenantys ir dideles bendroves valdantys Jozefo Gebelso įsūnio palikuonys beveik niekada nekomentuoja giminės istorijos dėl, pasak jų, etinių priežasčių.

Antrojo pasaulinio karo mūšiuose žymiausi kariniai ir politiniai Vokietijos veikėjai prarado ne vieną savo atžalą. Pats Adolfas Hitleris vaikų neturėjo, tačiau praradimų būta ir jo giminėje.

1942 m. sovietų nelaisvėje žuvo Haincas Hitleris (g. 1920 m.) – vyresniojo Adolfo brolio sūnus, kurį, pasak liudininkų, fiureris ypač vertino.

Vos antrą dešimtį metų perkopęs jaunesnysis karininkas H.Hitleris pakliuvo į nelaisvę priešakinėse Rytų fronto pozicijose ir jo mirtį Butyrkų kalėjime Maskvoje neabejotinai lėmė giminystė su garsiuoju dėde.

Kare savo sūnus prarado kariuomenės vadas feldmaršalas Wilhelmas Keitelis (g. 1882 m. – pakartas 1946 m.), karinio jūrų laivyno vadas ir povandeninių laivų kovos strategas Karlas Dionicas (1891 m.–1980 m.), SA smogikų vado Viktoro Liutcės duktė žuvo 1943 m. eismo įvykyje, o kitą dieną nuo patirtų sužalojimų mirė ir pats Liutcė.

Hitlerinės Vokietijos žlugimą pergyvenę buvusių šalies valdytojų vaikai skirtingai vertino savo tėvus. Vieni juos prakeikė ir atgailavo, kiti stengėsi reabilituoti ir reiškė pagarbą, treti nieko nekomentavo ir atsitvėrė visiška tylos siena.

Vienintelė vieno svarbiausių nacistinės valstybės funkcionierių reichsmaršalo Hermano Geringo (1893–1946 m.) duktė Eda Gering (g. 1938 m.) po karo dirbo laborante ligoninėje.

Ji niekada neištekėjo ir ilgą laiką rūpinosi savo sena motina. Kartais Eda susitikdavo su buvusiais svarbiais Trečiojo reicho asmenimis, tačiau savo tėvo veiklos stengėsi viešai nekomentuoti.

1990 m. interviu vienam iš leidinių ji užsiminė, kad būdama maža mergaite mylėjo savo tėvą, o jis mylėjęs ją. Edos pokario nuotraukų labai mažai, kadangi ji vengia viešumos ir labai nenoriai rodosi visuomenėje.

Primename, kad jos tėvas Hermanas Geringas buvo laikomas pagrindiniu kaltinamuoju Niurnbergo tribunole ir nusižudė prieš įvykdant mirties nuosprendį,

1930 m. gimusi okupuotų Rytų teritorijų reichsministro ir vieno iš pagrindinių nacizmo ideologų Alfredo Rozenbergo (g. 1893 m. – pakartas 1946 m.) duktė Irena Rozenberg pokario metais griežtai pareiškė nekalbėsianti su niekuo, kas ieškos bet kokios informacijos apie jos tėvą.

Didžiausiu nacistinės Vokietijos budeliu dažnai tituluojamo SS vado Heinricho Himlerio (g. 1900 m. – nusižudė nelaisvėje 1945 m.) duktė Gudruna Himler (g. 1929 m.) taip pat nesutiko pasmerkti savo tėvo, „kad ir ką apie jį bekalbėtų“.

Nenuostabu. Atskirai nuo savo pirmosios šeimos gyvenantis H.Himleris kas savaitę rašė dukrai tėviškos meilės kupinus laiškus, dažnai pasiimdavo savo atžalą į partinius renginius ir netgi kartu su ja inspektuodavo koncentracijos stovyklas.

Iškart po karo Gudruna su savo motina patyrė didelį visuomenės spaudimą, ji prisimena, kaip visose įstaigose bei darbovietėse buvo vadinama „nacistine išgama“, todėl tuos laikus įvardija sunkiausiais savo gyvenime.

Vėliau Gudruna Himler ištekėjo už neonacistinėmis pažiūromis garsėjančio rašytojo ir žurnalisto Vulfo Burvico bei pradėjo nešioti vyro pavardę.

Gudruna dalyvavo buvusių nacionalsocialistų savitarpio pagalbos organizacijų veikloje, padėjo kurtis radikaliai „Vikingų jaunimo“ sąjungai. Savo pasisakymuose H.Himlerio duktė nuolat teigė, kad jos tėvas nenusižudė anglų nelaisvėje, o buvo nužudytas ir kad Vokietijos nusikaltimai buvo ne ką didesni už sovietų bei kitų sąjungininkų vykdytus nusikaltimus.

H.Himleris Gudrunos atmintyje – gero tėvo, sąžiningo žmogaus ir tikro savo šalies patrioto idealas. Milijonams kitų H.Himlerio vardas kelia asociacijas su kraugeriškumu, masinėmis žudynėmis ir neapykanta.

Jaunesniojo SS vado brolio Ernsto Himlerio anūkė Katrin Himler (g. 1967 m.) laikosi priešingų nei jos teta istorijos vertinimų.

2005 m. ši politologė išleido knygą „Broliai Himleriai. Šeimos istorija“, kurioje aprašo savo senelio ir jo brolio karjerą nacių partijoje.

Knygoje ji griežtai smerkia hitlerinę ideologiją bei rasizmą ir įrodinėja, kad jos senelio brolis Heinrichas Himleris buvo svarbus visos tos nusikaltėliškos sistemos variklis ir vienas pagrindinių masinių žudynių iniciatorių. Katrin Himler yra ištekėjusi už Izraelio piliečio, kurio protėviai kalėjo Varšuvos gete.

Čekai sukėlė skandalą

2011 m. Čekijos spaudoje kilo skandalas po to, kai pasklido gandas, kad vieną iš prie Prahos esančių dvarų padės restauruoti Haideris Heidrichas (g. 1934 m.) – Vyriausios reicho saugumo tarnybos (RSHA) vadovo ir vokiečių okupuotos Čekijos vietininko Reinhardo Heidricho (g. 1904 m. – nužudytas 1942 m.) sūnus.

Čekai baisėjosi ir klausė savęs: kaip galima dvaro restauravimo reikalus patikėti tautos budelio ir okupanto sūnui?

1942 m. Reinhardas Heidrichas buvo nužudytas čekų pasipriešinimo dalyvių. Dėl to keršydami vokiečiai sulygino su žeme Lidicės kaimą, o jo gyventojus nužudė arba represavo.

Iš tiesų žilagalvis Heidricho sūnus Haideris atvyko apžiūrėti dvaro, kuriame jie kadaise gyveno ir prie kurio palaidotas jo brolis.

Dėl dvaro restauravimo galimybės jis pasitarė su vietos seniūnu ir tuo viskas pasibaigė. Čekų spaudai Haideris Heidrichas teigė, kad nebuvo nė kalbos apie jo asmeninį dalyvavimą restauruojant dvarą, o į visuomenės pasipiktinimą atsakė, kad šalies okupacijos metu jis buvo vaikas ir negali atsakyti už vokiečių veiksmus. Haideris pripažino puikiai suprantąs jo tėvą nužudžiusius čekų patriotus ir vertinantis patriotinius čekų tautos jausmus, tačiau įvertinti tėvo veiklos nepanoro.

Vyriausias partinės kanceliarijos vadovo, asmeninio Hitlerio sekretoriaus Martino Bormano (g. 1900 m. – žuvo 1945 m.) sūnus Martinas Adolfas Bormanas (1930–2013 m.) buvo Adolfo Hitlerio krikštasūnis.

Paauglystėje jis žavėjosi nacistinėmis idėjomis, tačiau po karo tapo teologu ir katalikų dvasininku. 1961 metais krimto misionieriaus duoną Konge.

2001 metais jis lankė Vokietijos bei Austrijos mokyklas, kuriose mokiniams pasakojo apie nacizmo baisumus.

Martinas Adolfas Bormanas negina tėvo veiklos, tačiau teigė, kad kaip krikščionis ir kaip sūnus jam atleidęs. O ar atleis jam daugybė likusių gyvų režimo aukų – kiekvienas tegul sprendžia pats.

Ilgus metus buvo manoma, kad pagrindinis Hitlerio padėjėjas Martinas Bormanas pabėgo iš apsupto Berlyno ir taip išvengė atsakomybės, tačiau 1998 m. atlikus palaikų tyrimą buvo galutinai patvirtinta, kad Martinas Bormanas nusižudė pirmomis 1945 m. gegužės dienomis. Identifikuoti tėvo palaikus ir padėti galutinį tašką spėlionėse apie M.Bormano pokario likimą padėjo sūnaus DNR.

Vokiečių okupuotos Lenkijos generalgubernatorius ir svarbus nacionalsocialistų partijos veikėjas Hansas Frankas (g. 1900 m. – pakartas 1946 m.) tikriausiai sulaukė daugiausia paniekos iš savo sūnaus Niklo Franko (g. 1939 m.) lūpų.

1987 m. rašytojas ir žurnalistas N.Frankas išleido knygą apie savo tėvą. Leidinys sulaukė prieštaringų vertinimų net iš kategoriškai nacizmą smerkiančių žmonių pusės.

Atvirai kalbėdamas apie tėvo nusikaltimus sūnus keikė savo gimdytoją paskutiniais žodžiais, vadino jį prakeikimo vertu bjaurybe, kurio pakorimas Niurnbergo teismo sprendimu Niklui iki šiol kelia saldų pasitenkinimą.

Beje, įdomu tai, kad Hansas Frankas buvo vienintelis iš hitlerinio elito teisiamųjų, kuris visiškai pripažino savo kaltę ir labiausiai atgailavo. Niklas pasakojo, kad iš kalėjimo tėvas atsiuntė sūnui maldaknygę, o per paskutinį pasimatymą bandė guosti, kad greitai visa šeima švęs Kalėdas kartu. „Kad tu sudegtum pragare! Aš žinau, kad tave pakars!“ – atpasakojo to meto savo mintis Niklas Frankas, kuriam 1945 m. tebuvo šešeri.

Rašytojas, kinų kultūros ir kalbos specialistas Richardas fon Širachas (g. 1942 m.) – ilgamečio „Hitlerjugendo“ vadovo Balduro fon Širacho (1907–1974 m.) sūnus, visą gyvenimą stengėsi ištrūkti iš tėvo šešėlio.

Apie tėvą jis kalba santūriai, pripažindamas, kad „vaikai negali liautis mylėję savo tėvų“. Viename iš interviu Richardas teigė laikąs pyktį ant A.Hitlerio už išardytą šeimą ir sugriautą vaikystę, o „Hitlerio jaunimui“ vadovavusį tėvą vadina patikliu gero būdo žmogumi, kuris tik per savo trumparegiškumą ir valdžios pagundas tapo tuo, kuo tapo.

Ilgus metus Richardas fon Širachas laukė tėvo sugrįžtant iš kalėjimo, tačiau po paleidimo bendros kalbos jie taip ir nesurado.

Kalėjime Balduras fon Širachas praleido 20 metų ir buvo paleistas 1966 metais. Iš senos dvarininkų giminės kilęs „Hitlerjugendo“ vado sūnus apgailestavo, kad fon Širachų pavardė dabar siejama tik su jo tėvo darbais Trečiajame reiche, o ne su kitais iškiliais bei savo metu garsiais šios giminės atstovais, kurie gyveno prieš daug amžių ir neturėjo su nacizmu nieko bendro.

Trečiojo reicho užsienio reikalų ministro Joachimo fon Ribentropo (g. 1893 m. – pakartas 1946 m.) sūnus Rudolfas (g. 1921) Antrojo pasaulinio karo metais buvo SS kariuomenės dalinių karininkas ir kovėsi tiek Vakarų, tiek Rytų fronte.

Buvo keturis kartus sužeistas ir apdovanotas aukštais ordinais. Po karo sėkmingai plėtojo nuosavą verslą, vedė senos aristokratų giminės palikuonę.

Su žurnalistais Rudolfas fon Ribentropas vengė kalbėti apie asmeninius sūnaus jausmus tėvui, tačiau mirties nuosprendį pastarajam visuomet vadino nepelnytu.

Kai kuriuose vėlesniuose pasisakymuose buvusio užsienio reikalų ministro sūnus tėvo politiką teisino politinėmis to meto aplinkybėmis ir nuolat primindavo, kad A.Hitleris toli gražu nebuvo šventasis, bet ne ką blogesnis už sovietų diktatorių Staliną su jo budeliškomis saugumo struktūromis bei koncentracijos stovyklomis.

Architektas Volfas Riudigeris Hesas (1937–2001 m.) – žymaus Hitlerio bendražygio Rudolfo Heso (g. 1894 m.–1987 m.) sūnus didžiąją dalį savo gyvenimo skyrė tėvo išlaisvinimui ir jo vardo reabilitavimui.

V.R.Heso įsitikinimu, tėvas buvo nepelnytai nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kadangi patys didžiausi režimo nusikaltimai buvo įvykdyti R.Hesui jau esant britų nelaisvėje.

Jis teigė, kad 1987 metais R.Hesas buvo nužudytas specialiųjų britų tarnybų rankomis, o ne pasikorė, kaip įprasta nušviesti visuomenėje.

Tėvo vardui reabilituoti Volfas Riudigeris išleido keletą knygų, teigdamas, kad R.Hesas netroško Pasaulinio karo ir darė viską, kad toks karas neįsipliekstų.

Dėl tokios veiklos kairioji spauda Hesui jaunesniajam nuolat klijavo neonacio etiketę, nors iš tiesų neonaciu jis niekuomet nebuvo. Tiesiog Volfo Riudegerio pozicija bei savotiškas istorinių įvykių traktavimas sutapo su kai kuriomis dešiniųjų radikalų reiškiamomis nuostatomis, o tai suteikė peno kalboms esą R.Heso sūnus siekia visiškai pateisinti, išbalinti nacizmą.

Volfas Riudigeris Hesas gyveno tik ketveriais metais ilgiau už savo tėvą, kuris kalėjime praleido 46 metus. Dėl paslaptingos senojo Heso mirties Špandau kalėjime ir mūsų dienomis vyksta daug ginčų.

Vaikams būdinga teisinti savo tėvus, o jeigu neteisinti, tai bent rasti keletą žodžių jiems užtarti. Neretai tie pateisinimai aplinkinių, o ypač – nukentėjusiųjų požiūriu, skamba pernelyg naiviai ir netgi piktinančiai, tačiau tokia jau tėvų ir vaikų santykių prigimtis.

Vaikams visuomet atrodys kiek kitaip nei žmogui iš šalies ar tėvų vykdytų žiaurumų aukoms.

Ir netgi savo tėvo išsižadėjęs bei jį prakeikęs Niklas Frankas prisimena vieną iš laimingų vaikystės akimirkų, kuomet jo tėvas – įtakingas, paprastai nedaug dėmesio savo vaikams skiriantis nacistinio režimo veikėjas, kartą švelniai palietė sūnui skruostą. „Tuomet aš pajaučiau, kad turiu tėvą“, – prisimena šią akimirką Niklas Frankas.