Apie priešistorinį atliekų perdirbimą šią savaitę Tel Avive diskutavo apie 50 mokslininkų iš 10 pasaulio šalių konferencijoje „Perdirbimo ištakos”, rašo „Lietuvos rytas", remdamasis agentūra AP.
Mokslininkai savo išvadas pristatė po atliktų tyrinėjimų Ispanijos ir Šiaurės Afrikos urvuose, taip pat Italijoje ir Izraelyje.
„Pirmą kartą galima susidaryti įspūdį apie tikrąjį šio fenomeno paplitimą.
Tiek kalbant apie perdirbimą, tiek apie skirtingus antrinio panaudojimo metodus”, – džiaugėsi vienas renginio organizatorių archeologas Ranas Barkai.
Taupė savo energiją?
Konferencijos išvada tokia: taip, kaip mes dabar rūšiuojame popierių ar plastiką, kad iš jų pagamintume naujų daiktų, taip ir pirmykščiai žmonės rinkdavo sulūžusius įrankius ar titnagą, kad iš jų susikonstruotų naujus.
„Kodėl perdirbame plastiką? Kad taupytume energiją ir žaliavas. Tada buvo lygiai tas pat.
Jei perdirbi titnagą, tau nereikia iš naujo eiti jo atsiskelti. Taigi taupai savo energiją”, – praėjusių ir šių laikų išlikimo strategijas lygino Tel Avivo universiteto archeologas Avi Gopheris.
Jis paaiškino, jog mokslininkai apie antrinį panaudojimą sprendžia tirdami rastų objektų paviršių. Pagal sluoksnių spalvą ir naujumą jie geba nustatyti, kad pagamintas įrankis po kelių šimtų ar tūkstančių metų buvo vėl perdarytas.
Kalbėjo apie milijoną metų
Pasak praeities tyrinėtojų, atliekų perdirbimas buvo paplitęs ne tiktai tarp modernių žmonių, vadinamų Homo sapiens sapiens, kurie egzistuoja 200 tūkstančių metų ir yra anatomiškai panašūs į mus.
Sulūžusius įrankius iš naujo panaudodavo ir jų evoliuciniai pirmtakai. Tarp jų – Homo erectus, kuris išsivystė prieš 1,8 mln. metų ir turėjo 25 procentais mažiau smegenų nei dabartinis žmogus, taip pat artimas žmonių giminaitis neandertalietis, gyvenęs Europoje prieš 600–35 tūkst. metų.
Kai kurie įrankių perdirbimo atvejai yra net 1,3 mln. metų senumo. Apie tai pasakojo Deborah Barsky iš Taragonos universiteto, pristatydama priešistorinio ežero pakrantės kasinėjimų Ispanijos pietuose rezultatus.
„Vis dėlto nesu tikra, ar tai iš tikrųjų buvo perdirbimas.
Manau, kad veikiau buvo taip: kažką randi, paimi ir pasidarai kitą daiktą. Tik po daugybės metų tai tapo sistema”, – kalbėjo archeologė.
Nuomonės dėl motyvų skiriasi
Prieita prie išvados, kad sistemiškas daiktų perdirbimas prasidėjo maždaug prieš pusę milijono metų ar dar vėliau. Priimta manyti, jog būtent prieš 500 tūkst. metų prasidėjo priešistorinių Homo sapiens era.
Pavyzdžiui, urve netoli Tel Avivo A.Gopheris ir R.Barkai rado titnago šukių, kurios, jų nuomone, buvo naudojamos kaip maži ašmenys mėsai pjaustyti – primityvi stalo įrankių versija.
„Net 10 procentų urvo radinių buvo perdirbti.
Tai buvo ne atsitiktinis elgesys, o jų gyvenimo būdas”, – sakė A.Gopheris.
Nepaisant surinktų įrodymų, pirmykščiu sisteminiu atliekų perdirbimu tikėjo ne visi konferencijos dalyviai.
Tarp jų – ir Čikagos Loyolos universiteto antropologas Danielis Amickas. Jo nuomone, prieš šimtus tūkstančių metų gyvenę žmonių genties atstovai negalėjo mąstyti kaip mes.
„Manau, jie elgdavosi spontaniškai, kai iškildavo konkretus poreikis”, – skeptiškai nusiteikęs D.Amickas.
