Tiesa, čia nebus aprašomos necenzūrinę kilmę turinčios ar ypač negatyvios pravardės.
Ištakos – senovės Graikijoje
Ko gero, viena ankstyvųjų pravardžių yra žodis „barbaras“. Taip senovės Graikijoje, o vėliau ir Romoje, buvo vadinamos svetimomis ir necivilizuotomis laikomos gentys: keltai, germanai, trakai.
Žodis „barbaras“ yra graikiškos kilmės, nors tikriausiai iš pradžių tai buvo net ne žodis, o tiesiog garsinis nesuprantamos svetimšalių kalbos pamėgdžiojimas, kuris vėliau ėmė reikšti viską, kas svetima antikinei kultūrai bei civilizacijai, o dar vėliau tapo griovėjo, tamsaus žmogaus sinonimu.
Iki susiformuojant šiuolaikinėms Europos tautoms, atskiros gentys ar jų junginiai kartais vadino kaimynines gentis tam tikromis pravardėmis, kurios arba siejosi su tų genčių savivardžiu, arba nesisiejo.
Kai kurios šių pravardžių ilgainiui tapo tautovardžiais. Pavyzdžiui, rusų kalboje nebylį reiškiantis žodis „nemec“ (rus. немец, nuo немой - nebylus) iš pradžių buvo taikomas ne tik vokiečiams, bet ir visiems vakariečiams, kurių kalbos senieji rusai nesuprato.
Taigi, „nebyliais“ buvo visi – vokiečiai, švedai, danai, olandai, netgi anglai ir škotai, tačiau su laiku rusų bei giminingose slavų kalbose šioji sąvoka pradėta taikyti tik vokiečiams. Tiesa, žodžiai „nemec“ ar „niemiec“ dar kartais kildinami iš germanų nemetų genties pavadinimo.
Maskolis kilo nuo Maskvos
Finougrų genteles rusai nuo seno vadino žodžiu „čudj“ (rus. чудь), kas siejasi su žodžiu „čudnyj“ (rus. чудный - keistas, keliantis nusistebėjimą, stebuklingas). Yra ir kitų „čudj“ kilmės versijų, tačiau šioji – pati populiariausia. Vėlgi, tokį pavadinimą tikriausiai lėmė slavams nesuprantama finougrų kalba bei kultūra, o maždaug nuo XV a. žodis „čiudj“ pavirto į pajuokiamą finougrų pavadinimą „čuchna“ (rus. чухна, „čudj“ + priesaga - „chna“).
Šių laikų pašaipus suomio, esto ar karelo apibūdinimas - „čuchonec“ (rus. чухонец) sutinkamas dar XIX a. pradžios Aleksandro Puškino poemoje „Varinis raitelis“.
Pajuokiami buvo ir patys rusai. Ukrainiečiams, gudams, lenkams ir lietuviams yra puikiai pažįstamas žodis „maskolis“ (gud. маскаль, lenk. moskal), kuris neginčijamai kilęs nuo Maskvos pavadinimo. Tačiau kiek sudėtingiau su jo atsiradimu bei paplitimo aplinkybėmis.
Lenkų šaltiniuose žodis „maskolis“ pirmą kartą sutinkamas XVII a. ir tikriausiai yra iškraipyta žodžio „moskovitas“ (t.y., Moskovijos gyventojas) forma. Manoma, kad būtent iš Lenkijos „maskolis“ paplito dabartinės Gudijos bei Ukrainos teritorijose kaip moskovito, o vėliau ir bet kurio imperijos ruso apibūdinimas.
Iš pradžių buvusiose LDK teritorijose maskoliais pradėti vadinti rusų kareiviai bei valdininkai (kaip siųstieji iš Moskovijos), vėliau – visi stačiatikiai didžiarusiai, o pats pavadinimas įgauna palyginti negatyvų atspalvį.
Daugeliui girdėtas ir žodis „kacapas“, kurio etimologija nekart tyrinėta taip ir neprieinant vieningos nuomonės.
Vieni mokslininkai teigė, kad „kacapas“ - tiurkiškos kilmės žodis, reiškiantis plėšiką ir vagį. Kiti mano, kad šis apibūdinimas tarp ukrainiečių kilo dėl barzdotos rusų išvaizdos (ukr. кацап; „як цап“, „как цап“ - „kaip ožys“), o tai tradiciškai smakrus skutantiems ukrainiečiams atrodė svetima.
Palyginti neseniai, XX amžiuje, gimė ir kita rusų pravardė - „ivanai“ (nuo vieno populiariausių rusų vardų), kuri, priklausomai nuo panaudojimo konteksto, gali skambėti tiek negatyviai, tiek švelniai pajuokiamai.
Chocholais pavadino dėl sruogos
Tradicinė ukrainiečių pravardė „chocholai“ (rus. хохлы) pirmą karta sutinkama raštiškai paminėta 1704 metais.
Žodis siejamas su Ukrainos kazokų papročiu plikai skusti galvą viršugalvyje paliekant plaukų sruogą, kuri ir vadinosi „čiūbu“ arba „chocholoku“. Senuosiuose metraščiuose sutinkama užuomina, kad Kijevo Rusioje nuo viršugalvio krentanti plaukų sruoga liudijo aukštą kilmę.
Žodis „chocholas“ taip pat gali būti tariamas tiek negatyvia, tiek neutralesne forma. Yra žinoma, kad kartais ukrainiečiai patys save vadindavo „chocholais“ norėdami pabrėžti atskirtį nuo „maskolių“.
Kadaise Rusijoje lenkams apibūdinti buvo naudojamas žodis „liach“ (rus. лях), kuris yra giminingas lietuviškam šios tautos pavadinimui.
Žečpospolitos karų su Maskva metu kitatikių katalikų „liachų“ pavadinimas tapo keiksmu, nors iš pradžių jame nieko negatyvaus nebuvo. XI a. pradžios rusiškame Nestoro metraštyje „liachais“ vadinamos vakarinių slavų gentys, iš kurių vėliau susidarė lenkų tauta.
Kita žymi lenkų pravardė, „pšekai“, kilo nuo lenkiškos kalbėsenos, kuri kaimyninėms tautoms atrodo pernelyg šnypščianti, todėl lenkus pšekais pravardžiuoja netgi aplinkinės slavų tautos.
Vokiečiams – kelios pravardės
Vokiečiams pašiepti jų kaimynai turi ne vieną pravardę: bošai, fricai, hansai, pifkės.
Sąvoka „bošas“ (pranc. boche) gimė Prancūzijoje. Be sąskambio su populiaria vokiška pavarde, boche dar reiškia „(kietą) makaulę“. XIX a. pabaigoje Prancūzijos – Prūsijos karo metais atsiradusi pravardė neprarado savo populiarumo ir per Pirmąjį pasaulinį karą.
Kitos dvi vokiečių pravardės - „fricai“ ir „hansai“ kilo nuo populiarių vokiškų vardų. Šias pravardes XX a. naudojo prieš vokiečius kovojantys tiek Rytų, tiek Vakarų sąjungininkai.
Pravarde „pifkė“ (vok. piefke) Vokietijos gyventojus vadina austrai, nors kai kada ji taikoma tik šiaurinėje Vokietijos dalyje gyvenantiems vokiečiams protestantams, kurie pietiečiams austrams atrodo pernelyg šaltais ir netašytais.
Paprastai aiškinama, kad ši pravardė kilo iš vokiškų karo maršų kūrėjo Johano Pifkės (1815 – 1884 m.) pavardės, kuris Austrijai pralaimėjus karą su Prūsija, įžengė į Vieną visos kariuomenės priešakyje, tuo suteikdamas peno austriškiems anekdotams apie „atžygiavusius pifkes“.
Sąvoka „pifkė“ taip pat tapo pagyrūno ir savimi besipuikuojančio žmogaus sinonimu.
Jankių vardo amerikiečiai nesikrato
Garsiausia amerikiečių pravardė – jankiai (angl. yankee). Iš pradžių ji taikyta vadinamosios Naujosios Anglijos gyventojams (šiaurės rytų valstijos prie pat dabartinės Kanados sienos), pilietinio karo metais pietinių valstijų gyventojai jankiais pravardžiavo šiauriečius, o po to ši pravardė prilipo visiems baltiesiems JAV piliečiams.
Žodžio kilmė iki šiol yra ginčytina. Kai kas teigia, kad „jankis“ galėjo kilti iš vienos indėnų genties žodžio, kuriuo buvo apibūdinami baltieji kolonistai – eankke.
Ši pravardė turėjo labai negatyvų atspalvį ir reiškė bailų žmogų. Kiti mano, kad „jankiai“ - tai indėniška maniera iškraipytas anglų pavadinimas (yinglees arba anglais), kuris ilgainiui virto į yankee.
Treti nesutinka su „indėniškom“ versijom ir kelia „europietiškas“, pagal kurias yankee galėjo kilti nuo populiarių olandų kolonistų vardų Jan ir Kee arba nuo vokiečiams bei olandams būdingos pavardės Janke (Jahnke). Neva taip vietos anglų kolonistai galėjo pravardžiuoti savo olandų ir vokiečių kilmės kolegas, o vėliau šiuo pašaipiuoju žodeliu pradėti vadinti visi baltieji regiono gyventojai neišskiriant jų tautybės.
Kaip ir dažna tautinė pravardė, žodis „jankis“ gali būti naudojamas negatyviame ar pašaipiame kontekste, tačiau visiškai nebūtinai. Neretai juokaudami amerikiečiai taip įvardija pačius save, „jankių“ vardu pavadintos kai kurios amerikiečių įstaigos, sporto klubai.
Daugelį amžių Airiją valdę anglai vietos gyventojus pravardžiuodavo „padžiais“ (angl. paddy), tai yra mažybine kadaise populiaraus tarp airių vardo Patrikas forma.
Gergūnai arba labusai
O kaipgi kaimynai vadindavo lietuvius ir kaip lietuviai vadindavo kaimynus?
Kadaise vaikystėje Gervėčių apylinkių kaimuose man pačiam yra tekę girdėti, kaip vietos lietuvius baltarusiai vadindavo gergūnais (гергуны) arba girgūnais (гиргуны).
Šios pravardės kilmės išsiaiškinti nepavyko, tačiau išgirdau keletą visai tikėtinų versijų, pagal kurias pravardė kilo nuo baltarusiam nesuprantamos, anot jų, „gurgiančios“ lietuvių kalbos manieros arba nuo lietuvių dažnai naudojamo žodžio „gerai“.
Beje, matyt sovietiniais laikais dar vienas žodis tapo lietuvių pravarde rusų lūpose. Tai žodelis „labas“, dėl kurio kilo lietuvių (o kartais kartu ir latvių) pravardžiavimas labusais (лабусы) arba labasais (лабасы) .
Savo ruožtu lietuviai kartais apibrėžia rusus pravarde „ruskiai“, kilusia kilo nuo pačių rusų savivardžio „russkie“ (rus. русские). Beje, įdomu tai, kad angliškai kalbančiuose kraštuose „raskiais“ (Ruski, Russki, Rooskies) taip pat pravardžiavo rusus.
Šis žodis anglų žargone atsirado 1914 metais ir iš pat pradžių neturėjo jokios negatyvios reikšmės – taip šnekamąja kareiviška kalba buvo vadinami rusų kariai – tuometiniai anglų sąjungininkai, tačiau šaltojo karo metais „raskis“ tapo negatyviu komunisto sinonimu.
Tokia pat istorija nutiko ir su suomišku žodžiu „riūsia“ (suom. ryssä) , kuris beveik iki pat XX a. pradžios buvo visiškai neutralus rusus ir suslavėjusius karelus apibūdinantis pavadinimas, tačiau po carinės Suomijos rusifikacijos politikos sąvoka „riūsia“ tapo labai negatyvia. Oficialiai rusus suomiai vadina venäläinen.
Baltarusius lietuviai nuo seno vadino gudais (dabar šis žodis vis dažniau keičiamas tautovardžiu baltarusiai).
Dėl žodžio gudas kilmės buvo keliama įvairių hipotezių. Vieni teigia, kad tai slavams persidavęs senas germaniškas keliaujančių gotų genčių pavadinimas, kiti mano, kad gudais lietuviai įvardijo nesuprantama kalba kalbančius, neaiškius, „ne mūsų tikėjimo“ žmones. Kartais tarp lietuvių gudais vadinti kita tarme kalbantys lietuviai ar dar nekrikštyti vaikai.
„Žirgo galvomis“ vadino ir lietuvius
Šiaip nebloguose lietuvių – latvių santykiuose kartais juokais pakeliamas „žirgo galvos“ klausimas.
Kodėl lietuviai taip praminė šiaurinius savo kaimynus – tiksliai niekas nežino. Tiesa, teko girdėti, kad iš pradžių „žirgo galvomis“ lietuvius vadinę latviai, o lietuviai šią pravardę tik peradresavo patiems latviams.
„Žirgo galvos“ kilmės hipotezių daug ir kiekvienas bus girdėjęs bent po kelias: nuo latviškos prekybos žirgais subtilybių iki paiko, tamsaus žmogaus apibūdinimo (juk daugeliui įprasta laikyti save kiek gudresniu, sumanesniu už kaimyną).
Lenkiškai ir gudiškai kalbančius Lietuvos pasienio gyventojus lietuviai dažnai vadina „tuteišiais“ (nuo lenkiško žodžio tutejszy ar gudiško тутэйшыя, kas reiškia „vietinius, čia gyvenančius“).
Beje, šie gyventojai (dažnai mišrios lenkų-baltarusių-lietuvių kilmės) ir patys save taip vadina. Lenkai kartais pavadinami pšekais (žr. aukščiau), rečiau – šlėktomis (matyt apeliuojant į lenko, kaip pasipūtėlio „su savo honoru“, stereotipą), vokiečiai kai kur vadinti prūsokais.
Visais laikais tautinės pravardės buvo loginė santykių tarp kaimyninių tautų padarinys. Jos gimdavo ir plėtojosi istorinės sąveikos aplinkoje: jų negalima buvo nei išvengti, nei visuotinai uždrausti, nei sustabdyti jų plitimo.
Priklausomai nuo panaudojimo konteksto, dažnai ta pati istorinė pravardė galėjo nuskambėti geraširdiškai pašiepiamai ir mirtinai įžeidžiamai, lengvai ironiškai ir be galo piktai. Tautinės pravardės gimė ir gyvavo kartu su pačiomis tautomis. Jos buvo naudojamos praeityje, vargu ar jų išvengsime ir ateityje. Tad belieka palinkėti, kad kaimyno pravardžiavimas savaip, dažniau būtų lydimas lengvo ir geranoriško žaismingumo, bet ne pykčio ir pagiežos.
