Portalo lrytas.lt žurnalistai apsilankė Degsnėse, žydų ūkininkų kaime, kur tebestovi unikalios architektūros medinukai, kai kuriuose iki dabar gyvenantys lietuviai nepakeitė keisto, mūsų akimis žiūrint, vidaus patalpų išplanavimo. Iki šiol „grynai žydiškuose“ namuose gyvena žydų savo namuose priglausti nuo gaisro nukentėję dzūkai ir jų palikuonys, menantys žydų ūkininkų darbštumą ir gerumą, pasakojantys legendas apie paslėptą auksą.
Degsnių kaimas nepanašus į jokį kitą Lietuvoje. Suklypusių, baigiančių griūti medinukų sienos mena nuostabią istoriją, kuri visiškai kitaip nušviečia Lietuvos žydų gyvenseną, charakterį, nei esame įpratę apie juos manyti. Tuo įsitikino portalo lrytas.lt žurnalistai, kartu su Kultūros paveldo departamento (KPD) surengta ekskursija apsilankę senoviniame Degsnių kaime, esančiame vos už trijų kilometrų nuo Valkininkų miestelio (Varėnos r.).
Tai buvo pirmoji masinė ekskursija iš Vilniaus į unikalios architektūros ir istorijos kaimą, esantį vos už 55 kilometrų nuo sostinės. Apie 50 ekskursantų buvo gerokai nustebę, kai suvokė, jog beveik jų pašonėje yra paslaptingas žydų kaimas.
Žydai ir kauptukai
Žydas – komersantas, amatininkas, bankininkas. Daktaras, vaistininkas, muzikantas, bet jokiu būdu ne žemdirbys. Esą judėjų religija jiems draudžia dirbti svetimą žemę. Tuo įsitikinę net nebūtinai antisemitinių prietarų pelkėje teberūgstantys lietuviai.
Viskas ne taip. Visoje Europoje žydams teisė į žemę buvo suvaržyta, kai kuriose šalyse atimta. Rusijos imperijoje irgi buvo stengiamasi žydus iš kaimų ir miestelių išstumti į didelius miestus.
Tačiau XIX a. politika pasikeitė – caro valdžia sėslumo zonoje (buvusios LDK teritorijoje) ėmė skatinti žydus ūkininkauti, siūlė žemę.
„Tokiu būdu valdžia stengėsi priartinti žydus prie to meto krikščioniškos civilizacijos standartų. O jie reiškė požiūrį, kad labiausiai deramas užsiėmimas yra žemdirbystė“, - sakė ekskursijai vadovavusi istorikė, Vilniaus universiteto (VU) docentė Jurgita Verbickienė.
Lietuvoje žemės trūko, todėl žydų žemdirbių kaimų iškilo nedaug. Vienas jų – Degsnės.
Pagal dokumentus, kaimą žydai įkūrė apie 1844 m. Jiems buvo duota po 12-18 ha žemės. 1941-aisiais, karo išvakarėse, Degsnėse buvo apie 70 namų.
Iš tiesų nežinia, kiek metų žydai patys kapstė žemę kauptukais. Tarpukariu jų laukuose dirbo samdiniai lietuviai iš gretimų kaimų. Seni Degsnių žmonės teigė iš savo tėvų girdėję, kad žydai savininkai labai gerai mokėdavo už darbą, buvo nepalyginti dosnesni už ūkininkus lietuvius. Vargingiems valstiečiams buvo didelė sėkmė pasisamdyti žydui.
„Tėvukas pasakodavo, kad žydai ir per savo, ir per krikščionių religines šventes dovanų nešykštėdavo. Dirbti samdiniu pas žydą labiau apsimokėjo, nei laikyti nedidelį nuosavą ūkį“, - pasakojo 74 metų Juozas Kaziukonis.
„Nieko nuostabaus, kad žydai patys tiesiogiai žemės nedirbo, jie buvo labiau išsilavinę nei lietuviai, turintys administravimo įgūdžių. O štai žemdirbio patirties jiems dėl objektyvių priežasčių trūko“, - teigė istorikė J.Verbickienė.
Priglaudė padegėlius
Daugelio Lietuvos miestelių ir gatvinių kaimų žydų namuose lietuviai įsikūrė po holokausto, kai šeimininkai buvo išvaryti ir nužudyti.
Degsnių žydų namuose lietuviai atsirado visiškai kitokiomis aplinkybėmis. 1941-ųjų birželį, likus maždaug mėnesiui iki SSRS-Vokietijos karo pradžios, netoli Degsnių esantį lietuvišką Pučkorių kaimą sunaikino gaisras. Dauguma to kaimo gyventojų buvo žydų ūkininkų samdiniai.
Po gaisro žydai atvažiavo į pelenais virtusius Pučkorius ir pasiūlė padegėliams apsigyventi pas juos.
„Aš dar maža buvau, 11 metų. Bet pamenu, kaip žydas įsisodino mane ir tėvus, brolius, per gaisrą išgelbėtus baldus ir parsivežė į Degsnes. Apgyvendino trobelėje, davė maisto, drabužių“, - prisiminė Marija Vaičiūnienė.
Deja, netrukus geradarius nacių įsakymu išsivedė lietuviai „baltaraiščiai“ iš Valkininkų.
Nė vienas Degsnių gyventojas, kaip tvirtino senieji kaimiečiai, neišdavinėjo juos priglaudusių žydų. Atvirkščiai, kai kurie, kaip Salva Kaziukonis, slėpė rūsyje savo buvusį šeimininką.
Koks likimas galų gale ištiko jį ir kitus apie 300-400 Degsnių žydus, neaišku. Vietiniai iš savo tėvų girdėję, kad juos išsiuntė į Eišiškes (Šalčininkų r.) ir ten sušaudė.
„Iš močiutės ir tėvų, dirbusių žydams ir po gaisro iš jų pastogę gavusių, pasakojimų susidariau įspūdį, kad žydai buvo labai geri žmonės. Niekšų niekšai turėjo būti tie lietuviai, kurie tokius žmones žudė, įdavinėjo vokiečiams“, - apgailestavo Degsnių gyventoja Stasė Sinkevičienė.
Trockio auksas
Išskirtinio likimo kaimas pasižymi ir ypatingomis legendomis. Jos susijusios su žydų auksu. Lietuvio sąmonėje tvirtai įsišaknijęs požiūris, kad jei yra žydas, pas jį turi būti ir aukso.
Po karo ne vienas žydų trobose likęs lietuvis bandė kasinėti darželius, išbeldė sienas, tikrindami, ar nėra likę paslėptų brangenybių.
Dar ir dabar senieji gyventojai paslaptingai šnabžda, esą aštuntajame dešimtmetyje vienas buvęs žydo samdinys ir jo sūnus kažką kapstė aplink jiems atitekusius namus ir po kelių dienų dingo.
Po to juos esą kažkas iš kaimiečių sutikęs Vilniuje, prašmatniai apsirengusius, važinėjančius juoda „Volga“ (sovietinis automobilis, ano meto prabangos simbolis. – Red.).
Tačiau žinomiausia ir tikrovės detalių turinti legenda yra apie Trockio auksą. Trockis (vargu ar giminė bolševikų vadui Levui Bronšteinui-Trockiui) buvo turtingiausias Degsnių ūkininkas ir pirklys.
Jo namuose apsigyvenusio lietuvio Juozo Kaziukonio dukra pasakojo žurnalistams iš kartos į kartą sklindančią legendą.
„Kai Trockius išvedė sušaudyti, jis su vyresniuoju sūnumi sugebėjo pabėgti. Nėrė į kūdrą ir kvėpavo pro nendrės vamzdelį, kol vokiečiai su baltaraiščiais nuėjo. Atėjo Trockis pas mano tėvą nakčia. Nuėjo prie malkinės ir išsikasė trilitrinį stiklainį, kupiną aukso monetų. Ir pasakė mano tėvui: „Tau, Kaziukoni, palieku savo namus, baldus, siūlų ir medžiagų ritininius. Pasiimu tik auksą. Ir dingo, vėliau girdėjome, kad jis atsidūrė Anglijoje“, - kalbėjo degsniškė.
Rūpinosi psichikos ligoniais
Tik prieš du metus Degsnėse buvo nugriautas dviejų aukštų pastatas, čionykščių vadintas „žydų beprotnamiu“.
Degsnių žydai greta žemdirbystės vystė ir savotišką pagalbinį verslą – globojo psichikos ligonius. Jų būta apie 200, vieni gyveno globėjų namuose, kiti – specialiai jiems pastatytoje ligoninėje.
Valstybė anuomet pinigų psichikos ligoniams neskirdavo, socialinė globa buvo šeimos, giminės, bendruomenės rūpestis. Globotiniai buvo vien tik žydai – psichikos problemų turėję žmonės galėjo rasti jiems tinkamą, žydišką aplinką: valgyti košerinį maistą, lankyti sinagogą.
Už jų išlaikymą mokėdavo giminaičiai. Sveikesni psichikos ligoniai dirbo globėjams – šis faktas buvo vertinamas nevienareikšmiškai.
„Tai galima vertinti ne kaip išnaudojimą, o kaip darbo terapiją“, - sakė J.Verbickienė.
Namai – kaip traukiniai
J.Verbickienė atkreipė dėmesį, jog žydų namai Degsnėse, kurių naujieji savininkai neperstatė pagal lietuvišką stilių ir nesubjaurojo plastikiniais langais, labai skiriasi nuo mums įprastos kaimo architektūros.
„Kaimas užstatytas labai tankiai, namai arti gatvės. Žydų namų verandos atgręžtos į gatvę – pro verandą buvo patenkama į prekybines patalpas. Pastatai ilgi – pagausėjus šeimai, susituokus vaikams prie namo galo buvo prilipdomas kitas. Vidaus išplanavimas skiriasi nuo lietuviško stiliaus gyvenamųjų patalpų struktūros. Lietuviams ji atrodė nepatogi, keista, todėl naujieji savininkai pakeitė interjerą pagal savo skonį“, - aiškino istorikė.
Portalo lrytas.lt žurnalistui vis tik pavyko pamatyti originalų žydų namą iš vidaus. Jo savininkas Jonas Kaziukonis nekeitė vidaus struktūros. Kaip sakė, iš pagarbos žmonėms, kurie priglaudė nuo gaisro nukentėjusius jo tėvus.
Namas, kaip ir dauguma Degsnėse, pastatytas pašlaitėse. Grindys nesulygintos – jos laipteliais kyla į viršų, priderintos prie kalvos reljefo. Namuose – daug pertvarų. Įspūdis, tarsi gyventum nejudančiame traukinyje.
Vietiniai teigė iš buvusių savininkų žydų girdėję, jog laiptuota namo pagrindo struktūra simboliškai reiškė kopimą į Siono kalną, kuriame pranašas Mozė sudarė sandorą su Aukščiausiuoju.
Paveldas nyksta akyse
Nepakartojamos, žydiškos ir lietuviškos gyvensenos sintezę atspindinčios architektūros kaimas nyksta akyse. Išmiršta gyventojai, jaunimas keliasi į miestus. Paveldo globos neturinčiame kaime istoriškai vertingi namai perstatomi, naikinamos originalios architektūrinės detalės.
Tiesą sakant, dalis degsniškių ir nelabai nori, kad jų kaimas būtų įtrauktas į kultūros paveldo registrą – prisibijo biurokratinių apribojimų, griežtų reikalavimų remontui, kurie lemia dideles išlaidas.
Remonto seniems namams būtinai reikia, nes daugelis jų primena suklypusius namelius ant vištos kojos iš pasakų.
Tačiau Degsnėse yra ir aistringai trokštančių išsaugoti žydiškąjį paveldą gyventojų. Vienas tokių – originalų interjerą išsaugojęs J.Kaziukonis.
„Jeigu valstybė paremtų, aš atnaujinčiau namus pagal paveldo reikalavimus. Aš ir pats nekenčiu plastmasės, gerbiu medį. Ir žaviuosi mūsų kaimo istorija“ - tikino degsniškis.
Kultūros paveldo tarptautinių ryšių, ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėjas Alfredas Jomantas pritarė minčiai, jog Degsnes reikia skubiai gelbėti.
„Sutvarkius namus pagal paveldo reikalavimus turėtume unikalią turizmo traukos vietą. Turistams iš Izraelio šis kaimas turėtų būti labai įdomus“, - svarstė A.Jomantas.
