Tarp jų yra amerikietis karo lauko chirurgas, australė serbų armijos vairuotoja, anglė slaugė rusų armijoje, už osmanus kovojęs nuotykių ieškotojas iš Pietų Amerikos, dvylikametė vokietaitė ir keletas kitų civilių. Jie paeiliui pasakoja, ką matė ar jautė tą dieną, nė nenutuokdami, kaip baigsis karas ir koks bus jų likimas.
Tarp karių palydėtuvių 1914 metų rugpjūčio ketvirtąją, kai Elfrydė traukia namo ištiesusi kario paspaustą ranką, ir 1918 metų lapkričio tryliktosios, kai Budapeštą pasiekė sutriuškintos austrų-vengrų armijos kavaleristas Palas Kelemenas ir tyliai susiraitė priemenėje, kad nepažadintų tėvų, – ketveri siaubo, bado, pažeminimo, išsekimo ir liūdesio metai įvairiose karo scenose nuo Vakarų fronto, Alpių ir Balkanų iki Rytų fronto, Mesopotamijos ir Rytų Afrikos, kurie vienodai lamdė valstybių ir pavienių žmonių likimus.
Portalas lrytas.lt siūlo savo skaitytojams antrąją ištrauką iš leidyklos „Obuolys“ išleistos Peterio Englundo knygos „Karo liūdesys ir grožis“.
* * *
1914 m. lapkričio 8 d., sekmadienis
ALFREDAS POLARDAS KASA APKASUS PRIE LA BASĖ
Iš tikrųjų jų čia nereikia. Juos atsiuntė kasti daugiausia tam, kad būtų kuo nors užimti, belaukdami naujo įsakymo žygiuoti toliau. Niekas neliepia saugotis.
Juk daugelis dalykų jiems čia nauji ir neįprasti. Fronto linija Vakaruose dabar įstrigo jau rimtai, o tikrieji mūšiai kol kas vyksta tik Flandrijoje – pirmasis įvyko prie Ipro. O čia abi pusės daugiausia laiko leidžia kasdamos apkasus. Nors tai ne visada taip paprasta, kaip gali atrodyti. Kadangi niekas nebuvo matęs tokio keisto pozicinio karo, mažai kas išmano, o juo labiau neturi patirties, ką tokiu atveju reikia daryti. Vėliau Polardas konstatuos, kad „1914-aisiais apkasai buvo baisūs“: vanduo nenuteka, niekas nepalaiko
švaros, nėra jokių slėptuvių ar bunkerių – tik nedidelės pastogės, kurios geriausiu atveju apsaugo nuo lietaus, bet tik tiek. Taip, pozicinio karo kraštovaizdis – naujas dalykas, taip pat ir jo apgailėtina tuštuma. Ir kaip žinoti, kur iš tikrųjų yra priešas? Čia jo nesimato. O kur vyksta pats karas, jei aplink taip tylu?
Taigi jie tiesiog atžygiavo į šią vietą vos už kilometro nuo fronto linijos, nutarė, kad jokio priešo nesimato, – vadinasi, nėra ir jokio rimto pavojaus, – ir pradėjo kasti. Pirmą dieną vokiečiai leido jiems kapstytis: jie
darbavosi kastuvais ir kapliais, be jokios maskuotės (beje, jos net nebuvo), atvirai matomi, saulėkaitoje. Antrą dieną vokiečiai matyt nutarė, kad tokio įžūlumo gana.
Tai trečias Polardo mėnuo armijoje. Rugpjūčio aštuntą dieną, penktą valandą popiet, Alfredas Polardas – draudimo kompanijos Švento Džeimso gatvėje darbuotojas išėjo iš biuro ir daugiau niekada čia nesugrįš. Apsisprendė lengvai. Prieš kelias dienas jis stovėjo minioje prie vieno iš didelių armijos barakų Londone ir stebėjo pražygiuojančius kareivius, išvykstančius į karą. Visi šaukė „valio“, rėkavo – jis taip pat – bet kai kareiviai žygiavo pro šalį, į taktą mušdami kojomis ir ritmingai mosuodami rankomis, jam gerklę užspaudė susitvenkusios ašaros. Jis verkė ne iš pasididžiavimo kaip daugelis kitų, ne todėl, kad jį staiga sujaudino akimirkos rimtis, ne dėl suvokimo, kad šalis be jokio tikro įspėjimo buvo įtraukta į karą – didelį karą,
ne į dar vieną tų nuotykių tolimose kolonijose, o į didžiulį karą, kuris grasino apversti pasaulį aukštyn kojomis. Nors gal ne tiek grasino, o greičiau žadėjo. Kaip tik todėl kai kurie šaukė „valio“: karas buvo tarsi pažadas, kad įvyks didelės ir radikalios permainos. Betgi net ne tai sukrėtė Alfredą Polardą iki ašarų. Jis verkė iš pavydo, – troško būti vienas iš jų. „Kodėl man neteko išvykti kartu su jais?“
Karas daugeliui tikrai buvo didžiulis pažadas, kad viskas pasikeis. Tuo jis žavėjo Polardą. Be to, darbas Polardui jau buvo gerokai įgrisęs, ir jis net svarstė emigruoti. Bet prasidėjo karas. Dabar vaikinui dvidešimt vieneri. Kartu su kitais jis stovėjo eilėje beveik tris valandas. Kai atsivėrė verbavimo punkto kiemo vartai, jis ir dar vienas vyrukas – pažįstamas iš teniso klubo alkūnėmis prasibrovė į priekį, o paskui iš visų jėgų pasileido link pagrindinio pastato, kad būtų pirmieji. O jeigu vietų skaičius ribotas? (Jo brolis iš pradžių užsirašė savanoriu tame pačiame dalinyje, bet greitai dezertyravo, kad paskui kitu vardu užsirašytų į kitą dalinį vien todėl, kad tas turėjo būti tarp pirmųjų, siunčiamų į frontą.)
Polardui labai patiko muštras, ilgas žygiavimas jam atrodė smagus, o gavęs ginklą vos tvardėsi iš džiaugsmo: „Aš ginkluotas. Šis ginklas sukurtas žudyti. Aš norėjau žudyti.“ Dažnai paslapčia jis žaisdavo su savo durtuvu,
liesdavo jo ašmenis: „Mano troškimas atsidurti fronte virto apsėdimu.“ Jie žygiavo per Londoną grojant pučiamųjų orkestrui. Per ginklų pratybas jie iššovė penkiolika kartų. Įsakymas išvykti atėjo taip staiga, kad jis nespėjo pranešti tėvams. Traukiniui važiuojant pro Sautamptono stotį, jis per langą išmetė trumpą laiškelį, skirtą motinai. Motina jį gavo.
Po ilgo laukimo, Polardas pagaliau prie fronto. Dabar kasa. Kasa jau antrą dieną. Tvyro žemės ir pūvančių lapų kvapas. Staiga pasigirsta garsas, „panašus į greitojo traukinio, lekiančio neįtikėtinu greičiu“, o paskui – metalinis, džeržgiantis sprogimas. Netoli jų iškyla dūmų kamuoliai. Polardas atsiremia į kastuvą ir sužavėtas spokso:
Aš tikrai papuoliau į apšaudymą. Širdis daužosi iš susijaudinimo. Tada sprogo antras sviedinys, paskui trečias. Toliau palei liniją kilo sujudimas: vyrai ėmė bėgioti, vienas pralėkė pro šaulį, šaukdamas gydytoją. Taiklus šūvis – turime pirmą sužeistąjį.
1915 m. birželio 15 d., antradienis
ALFREDAS POLARDAS PRIE HO GĖS LAUKIA AUŠROS
Karšta diena, jokio vėjo. Jie nešasi visą ekipuotę ir dar turi nužygiuoti dvylika kilometrų iki vietos, iš kurios prasidės puolimas. Iš pradžių sekasi gerai, – kol žygiuoja keliu nuo Poperingės link Ipro. Čia eismas didelis
kaip visada. Tenka grūstis su kitais pėstininkų būriais – dideliais ir mažais, su „vežimais, traukiamais arklių arba mulų, begalinėmis amunicijos kolonomis, sunkiąja artilerija ir haubicomis, sunkvežimių eilėmis, motorizuotais depešų pasiuntiniais“. Visi supranta, kad dalyvaus didelėje ir svarbioje atakoje, nes matosi net kavaleristai, pasirengę mūšiui, laukiantys, kol visų minima skylė pagaliau bus pramušta vokiečių linijose, ir jie galės veržtis su iškeltais kardais, vaizdingai plazdančiomis gairelėmis ir dramatiškai dėkingomis
pozomis. Pagaliau jie pasieks, kad kare vėl būtų galima judėti.
Tai pirmoji Alfredo Polardo ataka. Jis labai nekantrauja, jaučiasi beveik laimingas. Pagaliau baigėsi įtampos ir nusivylimo mėnesiai. Iki šiol karas vyko visai ne taip, kaip jis įsivaizdavo. Polardas susirgo gelta, bet buvo įtarta, kad jis apsimetinėja (jis?! Kad jis apsimetinėtų?!), tarnavo vienam karininkui, dirbo virėju. Moteris, kurią įsimylėjo, jam rašo retai. Karas atrodo visai ne taip, kaip jis įsivaizdavo. Ir visai nėra tokios drąsos, apie kokią svajojo. Bet dabar, dabar – pagaliau.
Kuo arčiau frontas, tuo labiau keičiasi būrio vyrų nuotaika. Šis reiškinys jam pažįstamas.
Kai atsiduri už linijos ir sulig kiekvienu žingsniu tolsti nuo jos, kulkų ir sviedinių, visi atsipalaiduoja: skamba dainos, girdisi pokštai ir juokas. O kai artėji link fronto, atrodo visai kitaip: tada viešpatauja rimtis, į replikas atsakoma vienu žodžiu; dauguma tylūs ir paskendę savo mintyse. Kai kurie juokiasi ir pliauškia, lyg norėdami parodyti, kad jie tikrai nebijo, arba kad neįsisiūbuotų jų pačių vaizduotė; kiti šitaip stengiasi palaikyti silpnesnių draugų drąsą. Vos keli elgiasi natūraliai.
Prieš pat garsųjį tašką kelyje, vadinamame Pragaro ugnies užkampiu, į taktą žingsniuojanti vyrų minia nuvedama nuo kelio į saulės nušviestus laukus. Kol kas dar niekas nešaudo. Tik staiga iš žydro dangaus atšvilpia vienišas sviedinys ir sprogsta, išversdamas iš balno bataliono adjutantą. Prasideda. Rikiuotė visiškai nuščiūva. „Mums teks atlaikyti tai, ko nesame patyrę. Nė vienas iš mūsų nebuvo įsitikinęs, kad išgyvens šį išbandymą.“
Galiausiai jie sustoja lauke, kuriame lauks sutemų. Atrieda virtuvės vežimai, ir kariai gauna karštos arbatos. Iškart po to arkliai vėl nutempia vežimus į stovyklą užnugaryje, kur saugu. Stebėdamas juos nuvažiuojančius,
iš pradžių Polardas svarsto, kiek jo draugų iš tikrųjų norėtų nusekti paskui virėjus, toliau nuo pavojaus. Paskui jis paklausia savęs kitaip: galbūt dalis tų, kurie dabar nuvažiuoja, pavydi tiems, kurie lieka čia.
Saulei nusileidus jie žygiuoja toliau. Išsirikiavę į vieną vorą, jie išnyksta prietemoje ir klupinėdami eina palei geležinkelį. Jų laukia neseniai iškasti apkasai – ankšti ir negilūs. Juose tenka laukti „susigrūdus kaip silkėms“, su visa ekipuote, nepatogiomis pozomis. Vyrai rūko, kalbasi. Jų laukia grubiai sukaltos, paprastos, trijų pakopų kopėčios, kurių primėčiota visur. Nors nieko neįvyks iki aušros, o miegas – vienintelė likusi tikra palaima šio karo kareiviams, Polardas užmigti negali.
Savo pozicijoje jaučiausi nepatogiai, be to, buvau per daug įsikarščiavęs.
Po kelių valandų pirmą kartą dalyvausiu atakoje. Nė trupučio nebijojau ir nesijaudinau, tik nekantravau kuo greičiau pajudėti. Laikas taip užsitęsė. Nejaugi niekada neišauš?
Likus valandai iki atakos Polardą pasiunčia į priešakinę liniją, kad grįžęs raportuotų, kaip sekasi pirmajai bangai. Jis labai patenkintas. Ir visai nesusimąsto, kad padidėja pavojus būti sužeistam arba nužudytam. Taip yra ne dėl neišmanymo. (Kovą – tuo pat metu, kai mūšis prie Nev Šapelio, kaip jis vėliau buvo pavadintas, baigėsi britų nusivylimu ir kruvinais nuostoliais, – Polardas iš arti bejėgiškai stebėjo, kaip puolančio dalinio vyrus beveik iki paskutinio išskina kryžminė vokiečių „Maxim“ kulkosvaidžių ugnis.) Dar kartą išryškėja naivus ir vaikiškas Polardo bruožas – jis mano, kad kiti gali žūti, o jis – ne. Be to, dabar jiems pažadėta galinga artilerijos parama (aną kartą kovo mėnesį britų artilerijos indėlis buvo beveik simbolinis).
Be to, jam paskirta užduotis suteikia dar ir vilties, kad pagaliau pavyks padaryti tai, apie ką seniai svajoja – panaudoti ginklą. „Jei pasiseks, galėsiu suvaryti durtuvą į kokį vokietpalaikį.“
Prasideda ataka. „Bum! Bum! Bum! Bum! Bum! Sviš! Sviš! Sviš! Sviš! Krump! Krump! Krump! Krump! Krump!“* Netrukus puolimas tampa toks intensyvus, kad neužtenka šūktelėti, norint atkreipti kieno nors dėmesį – reikia rėkti tiesiai į ausį. Kai ant galvos ėmė birti žemės, Polardas suprato, kad vokiečiai irgi bombarduoja. Kareiviai užsimauna ant šautuvų durtuvus. Aplink griaudžia. Kapitonas šypsodamasis nužvelgia juos ir iš jo lūpų kariai supranta įsakymą: „Liko tik minutė.“ Visi atsistoja. Pastatomos tos trumpos
kopėčios. Kareiviai atsistoja šalia jų, koją padėję ant apatinės pakopos, su šautuvais ant nugaros. Kapitonas nuleidžia ranką, duodamas ženklą, ir išlipa iš apkaso. Polardas iš karto lipa paskui jį. Ataka pavyksta. Nuostoliai siaubingi.
