Tarp jų yra amerikietis karo lauko chirurgas, australė serbų armijos vairuotoja, anglė slaugė rusų armijoje, už osmanus kovojęs nuotykių ieškotojas iš Pietų Amerikos, dvylikametė vokietaitė ir keletas kitų civilių. Jie paeiliui pasakoja, ką matė ar jautė tą dieną, nė nenutuokdami, kaip baigsis karas ir koks bus jų likimas.
Tarp karių palydėtuvių 1914 metų rugpjūčio ketvirtąją, kai Elfrydė traukia namo ištiesusi kario paspaustą ranką, ir 1918 metų lapkričio tryliktosios, kai Budapeštą pasiekė sutriuškintos austrų-vengrų armijos kavaleristas Palas Kelemenas ir tyliai susiraitė priemenėje, kad nepažadintų tėvų, – ketveri siaubo, bado, pažeminimo, išsekimo ir liūdesio metai įvairiose karo scenose nuo Vakarų fronto, Alpių ir Balkanų iki Rytų fronto, Mesopotamijos ir Rytų Afrikos, kurie vienodai lamdė valstybių ir pavienių žmonių likimus.
Portalas lrytas.lt siūlo savo skaitytojams pirmąją ištrauką iš leidyklos „Obuolys“ išleistos Peterio Englundo knygos „Karo liūdesys ir grožis“.
* * *
1914 m. spalio 13 d., antradienis
PALAS KELEMENAS PRALEIDŽIA NAKTĮ KALNŲ PERĖJOJE PRIE LUZUNOS
Pirmyn ir atgal, ir vėl pirmyn. Iš pradžių karštligiškas puolimas Galicijoje pirmą karo mėnesį, pasitinkant įsibrovusius rusus, visi tie kruvini susirėmimai („mūšis dėl Lembergo“ arba gal „mūšis prie Lembergo“), paskui traukimasis, be jokios tvarkos bėgant nuo upės prie upės, kol staiga atsidūrė prie Karpatų ir Vengrijos sienos, – negirdėtas dalykas. Tada atokvėpis, tyla, jokių veiksmų. Vėliau gavo įsakymą vėl žygiuoti pirmyn, palikti Karpatų kalnų perėjas, leistis į lygumas šiaurės rytuose, link apgulto Peremislio. Nuostoliai buvo didžiuliai.
Žiema atėjo neįprastai anksti. Ji prasidėjo didele pūga, dėl kurios visi keliai staiga tapo nepravažiuojami, todėl austrų-vengrų daliniai nebegalėjo pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Palo Kelemeno divizija įstrigo vienoje iš užsnigtų kalnų perėjų. Aplink arklius vėjas supustė aukštas žvarbaus sniego pusnis. Šąlantys kareiviai susigūžę tupėjo aplink menkus lauželius arba trepsėjo ir daužė save rankomis. „Niekas nekalbėjo.“
Palas Kelemenas dienoraštyje užrašo:
Kalnų perėjoje yra tik vienas namas – nedidelė užeiga prie sienos. Pirmame kambaryje buvo įkurtas karo lauko telegrafas, kitame įsikūrė kavalerijos štabo karininkai. Aš atvykau vienuoliktą vakaro ir išsiunčiau vadovybei pranešimą, kuriame paaiškinau, kad šiuo metu tęsti savo apklotu. Vėjas švilpia per kiaurą stogą taip, kad langai virpa. Lauke aklina tamsa. Kambarį apšviečia tik vienos žvakės drebanti liepsnelė. Telegrafas dirba be pertraukos, vis siunčia įsakymus prieš rytdienos puolimą.
Priebutyje ir palėpėje guli eilės žmonių, nepajėgusių išvykti su savo daliniais: nusilpusieji, ligoniai, lengvai sužeistieji, – rytoj jie bandys nusigauti į užnugarį. Aš snūduriuoju, esu išsekęs. Aplink mane pasimetę šieno ilsisi keli karininkai. Virpantys, drebantys nuo šalčio vyrai lauke aplink namelį susikūrė laužus iš šalia stovinčios arklidės lentų. Naktinį dangų laižančios liepsnos priviliojo dar daugiau pasiklydusių kareivių.
Įeina seržantas ir paprašo leidimo įnešti vieną iš savo draugų – vyras beveik be sąmonės, jei liktų lauke šaltyje, neabejotinai mirtų. Jie paguldo susigūžusį kareivį ant glėbio šieno netoli durų. Pro pravertus vokus boluoja akių baltymai, galva giliai įtraukta į pečius. Keliose vietose jo paltas buvo peršautas kulkų, o kraštas nusvilęs prie kokio nors naktinio laužo. Rankos sustingusios iš šalčio, o sulysęs, suvargęs veidas apaugęs šiurkščia, neprižiūrėta barzda. Miegas mane įveikė. Telegrafo „titi-tata“ signalai virto tolimu šniokštimu. Auštant mane pažadino pakilusių vyrų bruzdesys, – kai kurie ruošėsi žygiuoti toliau. Apsvaigęs ir nelabai susigaudydamas apsidairiau varganame nakvynės kambaryje. Per žemus langus, padengtus šerkšno gėlėmis, brovėsi pilkšvas rytas, užliedamas kiekvieną užkaborį ir kampą balzgana šviesa. Vis dar gulėjo tik tas kareivis, įneštas vakar, nusisukęs į sieną, veidu į šieną.
Atsidarė kito kambario durys ir pas mus įžengė vienas iš adjutantų, princas Šionau-Gracfeldas. Švariai nusiskutęs, su pižama, pūsdamas dūmus iš ilgos, siauros turkiškos pypkės į pritroškusį, drėgną kambarį.
Jis pastebėjo kampe gulintį nejudantį kareivį ir priėjo prie jo, bet išsigandęs atšoko. Pasipiktinęs jis įsakė nedelsiant išnešti lavoną. Buvo visiškai akivaizdu, kad vyras mirė nuo choleros. Supykęs adjutantas grįžo į aną kambarį. Jam iš paskos du eiliniai nuvilko kelioninę guminę vonią, papuoštą kilmingųjų herbu. Ji buvo pilna šilto vandens.
1914 m. lapkričio 4 d., trečiadienis
PALAS KELEMENAS SUŽEIDŽIAMAS VIETOVĖJE
Į ŠIAURĘ NUO TURKOS
Graži, giedra, žvaigždėta, šalta naktis. Jo žirgas nenoriai išeina iš šiltos arklidės į žvarbų vėją. Armija ir vėl traukiasi. Pirmyn, atgal, pirmyn, atgal.Jiems duotas įsakymas pasirūpinti, kad besitraukiantys būriai nesudarytų grūsties ir nesustotų vietoje. Dabar organizuojama nauja gynybos linija. Ji turi būti baigta šiąnakt antrą valandą. Reikia tikėtis, kad ten jau bus naujų pėstininkų, kurie dabar žygiuoja link perėjos. Kelemenui ir jo husarams paskirta užduotis beveik neįmanoma, nes tamsoje sunku ką nors įžvelgti.
Kelyje jau kilo chaosas. Jie lėtai joja prieš neskubrią, pilką vyrų, arklių, vežimų su amunicija, patrankų ir nešulinių asilų srovę.
Mėnesienoje baltame sniege matosi ilgi juodi dryžiai – tai neseniai iškasti apkasai. Girdisi šaudymas, – rusai pradėjo spausti juos ten, priekyje. Kelemenas pastebi, kad besitraukiančiųjų srovė kiek praskydo, bet nuo jos vis dar atsiskiria bėgančiųjų grupelės. Kelemenas su savo vyrais parodo jiems teisingą kryptį. Kelias apledijęs ir slidus it stiklas. Jie turi nusėsti nuo žirgų ir vesti juos. Kelemenas dienoraštyje rašo:
Tuo metu toje fronto vietoje pradeda šaudyti rusų artilerija. Aš įšoku į balną ir joju ta kryptimi, kur aidi patrankų griausmas. Spigina šaltis, mėnulis jau leidžiasi, dangus ima niauktis. Po debesimis, sproginėjant granatoms ir kartečėms, driekiasi sunkios dūmų sankaupos.
Ant kelio stovi keli palikti kariuomenės vežimai be žmonių ir arklių. Vos prajojus, kažkas stipriai smogia prie pat kairio kelio, mano žirgas išsigąsta. Pagalvojau, kad tamsoje į ką nors atsitrenkiau. Pačiupinėju koją ir instinktyviai paliečiu pirštinėta ranka veidą. Ji šilta ir drėgna. Tada koją nugelia veriantis, pulsuojantis skausmas.
Mogoras joja šalia manęs. Sakau jam, kad, regis, mane sužeidė. Jis prijoja arčiau ir pamato, kad ir mano žirgas sužeistas – matosi nedidelė žaizda ant sturplio. Tačiau ir aš, ir žirgas galime judėti toliau. Čia vis tiek negalima nusėsti – nėra jokio sanitarinio punkto. O bandyti nusigauti iki pėstininkų pirmosios pagalbos punkto priekinėje linijoje būtų žymiai pavojingiau, nei joti atgal, nes dabar jie smarkiai apšaudomi.
Mogoras visokiausiais įmanomais būdais draugiškai bando nukreipti mano dėmesį nuo sužeidimo. Jis bando mane paguosti vis patikindamas, kad netrukus tikrai sutiksime kokį nors būrį, kuriame bus gydytojas.
Darosi vis šviesiau. Auštant rytai nušvinta ryškia spalva. Dangus švyti, tamsiai žalių spygliuočių miškų fone išryškėja snieguoti kalnai. Jausmas toks, lyg mano koja vis auga ir ilgėja. Veidas kaista. Sustirusia ranka gniaužiu vadeles. Mano žirgas, šis subtilus, protingas gyvūnas, vis dar atsargiai žengia per sniego grumstus ant kelio. Galiausiai pasiekiame pietinį perėjos šlaitą. Čia, apsaugotas nuo vėjų, kelias ne toks apledijęs, o kai saulė nušviečia slėnį visa savo malone, priešais išvystame pirmuosius trobesius kaimo pakraštyje.
Atviroje turgaus aikštėje susitinkame su Vasu, kuris sunerimęs klausia, kodėl mes taip vėluojame. Kai Mogoras paaiškina, kas atsitiko, matau, kad Vasas kiek supanikuoja. Naktį kaimo mokykla buvo skubiai paversta sanitariniu punktu. Lydimas abipus jojančių Vaso ir Mogoro, prijoju prie mokyklos kiemo vartų. Staiga vaizdas ima lietis, aš nebeturiu jėgų nulipti nuo balno, nejaučiu kairės kojos. Du sanitarai iškelia mane iš balno, o Mogoras nuveda žirgą. Jie atsargiai pasodina mane. Kai kaire pėda paliečiu žemę, bate sušliurpsi kraujas. Negaliu atsistoti. Nieko negalvodamas – kaip būdinga jaunuoliams – Vasas pakiša man kišeninį veidrodėlį, ir jame vietoj savo atvaizdo išvystu svetimą pageltusį ir susenusį veidą.
1915 m. kovo 18 d., ketvirtadienis
PALAS KELEMENAS KARPATUOSE DAIROSI TUŠČIOJE MOKYKLOS
KLASĖJE
Sužeidimas tą naktį perėjoje nebuvo pavojingas. Kelemenas vėl fronte. Prieš tai jis kurį laiką gulėjo ligoninėje Budapešte, paskui reabilitacija, o po jos buvo atsakingas už naujus arklius vengrų pasienio mieste Margitoje, kur, be to, spėjo užmegzti, bet taip ir neišplėtojo romano su viena iš labai saugomų miestelėnų dukterų – nepaprastai aukšta ir liekn mergina.
Tęsėsi susirėmimai ir stumdymasis pirmyn atgal įvairiose Karpatų perėjose. Jie buvo nuobodžiai nuspėjami ir nedavė jokio rimto rezultato. Pastaraisiais mėnesiais abi pusės tai šen, tai ten užimdavo tam tikrą teritoriją, tuo pat metu prarasdamos begalę žmonių, visų pirma dėl šalčio, ligų ir higienos nepaisymo. Kelemenas užuodė dvoką, tvyrantį šiame krašte, nes pavasario saulė atitirpdo senus lavonus, o ant jų prigula naujų. Mažai kas bekalba apie greitą karo pabaigą.
Kelemeno dalinys dabar dislokuotas užfrontėje. Jų pagrindinė užduotis – tarsi papildomos policijos pajėgos, kurios turi padėti ir saugoti ilgas besirangančias provizijos gurguoles, kurių visada sutiksi purvinuose keliuose. Šis darbas lengvas. Ir saugus. Kelemenas neturi jokio didesnio noro grįžti į pirmąsias linijas. Jo husarai dažniausiai įsikuria tuščiose kaimo mokyklose. Kaip šiandien. Palas Kelemenas dienoraštyje rašo:
Išgriautose klasėse, virtusiose purvinomis arklidėmis, į kurias prinešta šiaudų, mokykliniai suolai stovi kaip išgąsdintos gyvulių bandos, tai išblaškytos, tai sugintos krūvon, tai pašaliais; rašalinės atrodo lyg nuo išeiginių rūbų nuplėštos sagos, tarsi šiukšlės, išmėčiotos po kampus arba ant palangių. Ant sienos kabo himno žodžiai ir natos, Europos žemėlapis. Lenta paguldyta ant mokytojo stalo rašomuoju paviršiumi žemyn. Lentynoje guli sąsiuviniai, vadovėliai, rašikliai ir kreida. Viskas atrodo tik smulkmenos, bet visgi patrauklios, bent jau man, ištisas valandas regėjusiam baisenybes. Vadovėliuose skaitydamas paprastus žodžius – žemė, vanduo, oras, Vengrija, būdvardis, daiktavardis, Dievas – vėl atgaunu pusiausvyrą, be kurios taip ilgai buvau vėtomas aplink, tarsi nevaldomas kontrabandininko laivas nežinomose jūrose.
