Vakar publikavome pirmąją dalį pasakojimo, kurį mūsų neetatinis autorius atsiuntė iš JAV. Rinkdamas medžiagą istoriniams dokumentiniams filmams, jis aplankė Niujorko valstijoje gyvenančią legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmoną Nijolę Bražėnaitę-Lukšienę-Paronetto.
Šį mėnesį 90 metų jubiliejų mininti moteris pasidalijo savo gyvenimo istorija, kuri - ne mažiau dramatiška už garsiojo kovotojo už Lietuvos laisvę. Moters atmintis - puiki, o jai kalbant atrodė, kad istorijos vadovėliuose aprašyti mūsų šalies įvykiai nutiko vos prieš keletą metų. Šiandien jūsų dėmesiui - antroji šios nepaprastos istorijos dalis.
Įkliuvo Berlyne
- Minėjote, kad studentai buvo nusistatę prieš vokiečius ir organizavosi. Kaip ir kokiu tikslu buvo telkiamasi?
- Jie jautėsi atsakingi už Lietuvos ateitį. Tikėjo, kad karui pasibaigus Lietuva atgaus prarastą nepriklausomybę. Bet tai neatsitiks savaime. Reikės dėl to kovoti. Todėl jautėsi saistomi dalyvauti pogrindžio veikloje, ruoštis valstybės atstatymo darbui.
Tarp antinacinės rezistencijos organizatorių buvo Jonas Pajaujis. Jie turėjo organizaciją. Kiekvienas, kuris jai priklausė, buvo įpareigojamas įjungti bent penkis naujus studentus. Kad pasipriešinimo laukas būtų vis plečiamas. Nuo tų laikų ir pažinojau J. Pajaujį.
Kai vokiečiai uždarė universitetą, mano mama tiesiog nebežinojo ką daryti. Tada per tėvą Gruodį, kuris buvo jėzuitas ir turėjo ryšių ne su naciais, bet su vokiečių katalikais, dvidešimčiai studentų pavyko gauti leidimą tęsti studijas Vokietijoje. Tarp jų buvo mano dvynė sesuo ir aš. Taip mes išsiskyrėm su mama, su kuria po to nesimatėme 22 metus.
Pakliuvom tada pas mano dėdę Petrą Karvelį į Berlyną. Kadangi jis buvo priverstas ten gyventi. Berlyno universitete mane priėmė į trečią medicinos fakulteto semestrą. Prieš išvažiuojant, su Pajaujo grupe buvo sutarta, kad aš būsiu savotiška ryšininkė – jie man siųs savo pranešimus į Berlyną, o aš turėsiu juos perduoti Berlyne susidariusiai lietuvių grupei. Tarp jų buvo nemaža žinomų žmonių, taip pat ir mano dėdė.
Ir vieną dieną aš buvau suimta. Tą žinią, kurią turėdavau perduoti, jie man įdėdavo į duoną, į lašinius arba į sviestą. Paprastai tai būdavo į pergamentinį popierių, kad būtų apsaugota nuo riebalų, įvyniotas koks nors pranešimas. Sviestas ar lašiniai, pasirodo, ištirpo (buvo labai karštas vidurvasaris) ir nelegalus siuntinėlio turinys savaime atsidengė.
Mane suėmė. Aš, žinoma, išsigyniau, sakiau, nieko nežinau. Labai grasino. Bet nemušė. Norėjo tik įbauginti. Baisiai dėl to susirūpino dėdė. Turėdamas pažįstamų vokiečių, gal padarė kokią nors įtaką, kad mane jie paleido. Tai taip aš laimingai ištrūkau. Tai buvo 1943-aisiais.
O netrukus prasidėjo 1944-ieji. Amerikiečiai pradėjo bombarduoti Berlyną. Bombardavimas buvo žiaurus. Ir aš galvodavau: Dieve mano, mes gi jus mylim, bet bombos krinta ant mūsų galvų!
Mane ginė pirmyn mamos priesakas: vaikai, mokykitės, nors viskas aplink griūtų! Viskas griuvo, o aš su Vida veržiausi studijuoti toliau. Iš Berlyno išvykom. Aš – į Giesseną, Vida – į Marburgą. Ten buvo universitetai. Aš tęsiau mokslus medicinos fakultete, Vida – humanitarinių mokslų. Mane priėmė į ketvirtą semestrą.
Bet tuo metu pradėjo baisiai bombarduoti ir Giesseną. O Vida pradėjo dar ir sirgti. Gavo sunkios formos plaučių tuberkuliozę. Ją buvo paguldę į Giesseno ligoninę. Kadangi aš ten studijavau ir praktikavau. Ėmus miestą bombarduoti, ligonius nutarė kažkur išvežti.
Kambarėlį buvau išsinuomojusi pas tokią frau Backes. Kai bombos pradėdavo kristi, abi su ponia Backes skubėdavom slėptis rūsyje. Padariau kažkokį neatsargų judesį ir išsinarinau ranką. Su išnertu sąnariu tupėjau tame rūsyje kol aprimo bombardavimas. Tada per degantį miestą leidausti ieškoti Vidos. Nuėjau į ligoninę. Dalis pastato jau degė, o ligoniai buvo kažkur išvežti. Niekas nežinojo kur. Tai buvo jau 1944 metų lapkričio mėnuo.
Pamatę ligoninėje mane su išnarinta ranka, ėmė teirautis kas atsitiko? O man buvo gėda skųstis savo menkais negalavimais. Jie gabeno į ligoninę sudraskytus, kraujuojančius kūnus. Bet jie man vis tiek davė narkozę ir petį atstatė. Kadangi mane pažinojo, aš buvau studentė, praktikantė.
Grįžau namo. Vidos nėra. Nežinau ką daryti. Visi namo langai išdaužyti. Su ponia Backes ėmėme kartonu juos užtaisinėti. Buvau lauke. Pakeliu galvą – mano sesuo ateina! Vos priartėjo prie namo – ir sukrito. Daugiau nebeturėjo jėgų. Vėliau sakė, kad jei ten būtų ilgiau pasilikusi, būtų numirusi.
Ponios Backes niekada nepamiršiu! Žinodama, kad mano sesuo serga atvira džiova, ji įtaisė jai vieną kambarį. Surado kaip jį pakūrenti ir Vidą priglaudė pas save. Buvo labai geros širdies. Jos vyras buvo žuvęs kare.
Ir ką daryti toliau? Miestas sugriautas, universitetas neveikia, studijos nutrauktos. Pasilikti nebegalima. Bet kur dėtis?
- Taigi - kur vykote toliau?
Turėjau ryšį su Insbruku. Ten buvo daug mano draugų studentų-pabėgėlių. Tarp jų – ir mano klasės draugės Martytė Arštikaitytė ir Danutė Katelytė. Atvažiuokit, sako, kaip nors, mes čia šiaip taip įsitaisę.
Keliauju su leisgyve Vida. Ją beveik vilkte vilkau, pakelti negalėjau. Vargais negalais atsidūrėme Insbruke. Draugės mus priglaudė.
Marytė ir Danutė buvo susidraugavusios su austrų Pfilingerių šeimos vaikais. Pfilingeriai turėjo didelį pastatą, kuris buvo pusiau sugriautas. Bet kitoje dalyje dar buvo galima įsitaisyti. Jie mums davė du kambariukus. Penkioms: Vidai, man, Marytei, Danutei ir dar buvo tokia Valė. Susiradom rūsyje kažkokius gultus ir ant žemės miegojome.
Bet Vida baisiai duso. Nežinojau ką ir daryti toliau. O Insbruke – aliarmai. Bombos krinta. Reikia slėptis. O kur? Į kalnus, į kalnų urvus. Vida prašo: palikit mane, aš negaliu, bėkit vienos. Bet mes ją vis tiek kažkaip tempėm. O ji vos prakvėpuoja. Galų gale supratau, kad ji neliks gyva. Po bombardavimo reikėjo surasti kur ją dėti...
Aukštai kalnuose buvo sanatorija Hochzirl. Nutariau palikti Vidą, pasiekti tą sanatoriją ir išsiaiškinti ar negalėtų ta sanatorija jos priimti. Bet keltuvai į tą kalną jau buvo sudaužyti. Veikė tik iki žemutinės stoties Lotzzirl. Nuvykau iki ten. Buvo baisi sniego pūga. Lipau per pusnis į tuos kalnus, bet pasiekiau sanatoriją.
Prie sanatorijos pamačiau kryžių. Atsiklaupiau, pasimeldžiau. Įėjau. Ir nežinojau nei į ką kreiptis. Susitikau tokį daktarą Seidel. Jis buvo, man rodos, tos sanatorijos vicedirektorius. Pasakiau, kad mano jauna sesuo yra baisioj padėty, vos bekvėpuoja. Ar negalėtumėte jos priimti? Atsakė: „Čia nėra nė vienos vietelės. Užkimšti net koridoriai.“ Po to pasižiūrėjo į mane ir sako: „Bet kaip nors surasiu jai vietą.“ Už poros dienų sutaisė tą keltuvų liniją ir aš atgabenau Vidą. Perdaviau į medikų rankas.
- O kaip į jus žiūrėjo austrai?
- Mums, Insbruke prisiglaudusiems lietuvių studentams, teko pakovoti, kad galėtume čia pasilikti. Kadangi austrai nežinojo kas mes tokie. Buvo 140 lietuvių pabėgėlių ir visi nori studijuoti! Pagaliau Henrikas Nagys, kuris buvo mūsų pirmininkas ir atstovas, po didelių prašymų įtikino austrus, kad mes nei naciai, nei komunistai, o tik pabėgėliai nuo besiartinančios sovietų kariuomenės. Ir mes norim studijuoti. Tada jie mus priėmė.
Insbrukas po karo buvo okupuotas prancūzų. Veikė prancūzų skautai. Tarp jų buvo tokia madame Gradassi. Jos vyras buvo prancūzų kariuomenės kapitonas. Kaip skautė ji norėjo studentams-pabėgėliams kuo nors padėti. Mes buvome apgailėtini: benamiai, apdriskę, neprivalgę. Vida, pamenu, mums duonos sanatorijoje sudžiovindavo ir su mumis dalydavosi. Mes tuos džiuvėsius noriai valgydavome.
Ponia Gradassi surado mums tokį apleistą viešbutį, leido daugmai iš mūsų ten įsitaisyti. Mus aplankė. Pamačiusi, kad mes taip suvargę, o vis tiek nenusimenam – šokam, dainuojam ir studijuojam – net apsiverkė.
Aš tuo metu jau mokėjau ir prancūziškai, ir vokiškai, ir angliškai. Susidraugavome su madame Gradassi. O prancūzai, kaip okupantai, gyveno labai dideliuose butuose. Su savo vyru ji augino keturias dukras. Ir visos keturios dukros susirgo kokliušu. Sunkiai susirgo.
Negana to. Slidinėdama ji dar susilaužė koją. Pakliuvo į ligoninę. O mes kaip tik tuo metu laikėme baigiamuosius universiteto egzaminus. Ir ji mūsų paprašė paslaugos: ar mes negalėtume atsikraustyti į jų butą ir studijuodamos prižiūrėti jų mergaites? Atsikraustėm.
O tada gi nebuvo nei skiepų, nei rimtesnių vaistų. Nieko! Studijavom ir slaugėm. Kaip išlaikėm tuos egzminus – galas žino. Bet baigėm! Gavom diplomus.
Ir ponia Gradassi susveiko. Ji nutarė kaip nors parodyti savo dėkingumą. Mums su Maryte padovanojo bilietus į Paryžių. Danutė tada jau buvo susisiekusi su savo giminėmis ir išvykusi į Kanadą. Vida apsveiko ir pasistojo pas dėdę su teta Tiubingene. O mes su Maryte 1947 metais atsidūrėme Paryžiuje. Ten ir susipažinau su Juozu Lukša.
