Legendinio partizano Daumanto žmona – apie okupantus, lietuvius ir žydus

Rinkdami medžiagą istoriniams dokumentiniams filmams, aplankėme JAV, Niujorko valstijoje, gyvenančią legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmoną Nijolę Bražėnaitę-Lukšienę-Paronetto.

Šį mėnesį 90 metų jubiliejų mininti moteris mielai sutiko pasidalyti savo gyvenimo istorija, kuri - ne mažiau dramatiška už garsiojo kovotojo už Lietuvos laisvę. Moters atmintis - puiki, o jai kalbant atrodė, kad istorijos vadovėliuose aprašyti mūsų šalies įvykiai nutiko vos prieš keletą metų. Šiandien jūsų dėmesiui - pirmoji šio pasakojimo dalis.

- Tą dieną mes kaip tik laikėm paskutinius egzaminus Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Su draugėmis išėjome pasivaikščioti į Laisvės alėją. Staiga pamatėm važiuojant tankus. Buvome girdėjusios, kad santykiuose su Sovietų Sąjunga kažkas vyksta. Bet pamatyti savo akimis tankus – labai didelis išgyvenimas. Sustojom, nustojom kalbėti.

Aplinkui žmonės irgi buvo be žado. Kai kuriems iš jų per skruostus riedėjo ašaros. Jie tik žiūrėjo ir tylėjo. Tuo metu kiti, tikriausiai, slapti komunistai, dauguma žydų tautybės, bėgo su gėlėmis juos sutikti ir bučiavo kareivius. O mes stovėjome ir braukėme ašaras.

- Nepasakyčiau, kad buvo minios. Bet bėgo prie tų tankų su gėlėmis gana nemažai.

- Labai gerai suprato. Jau iš aprašymų laikraščiuose buvo žinoma, kad bręsta kažkokia santykių su sovietais atomazga. Tik žmonės nežinojo kaip, kas, kada. Bet buvo suplanuota ir parengta labai liūdna staigmena Lietuvai.

- Aš turėjau dvynę seserį Vidą, kurios gyvos jau nebėra. Mūsų mama buvo našlė. Augino mus keturis vaikus ir globojo abi seneles – savo motiną ir mano tėvelio motiną. Mano tėvelis jau buvo miręs 1932 metais. Mama buvo labai susirūpinusi ką daryti toliau. Pirmiausiai norėjo, kad mes mokytumėmės. Ji turėjo tiesiog savotišką užsispyrimą, kad mus kaip nors išleistų į mokslus.

1940 metų rudenį buvome jau paskutinėje gimnazijos klasėje. Įvyko didžiausi pasikeitimai mokymo programose: religija buvo išmesta, istorija, literatūra – labai pakeistos, klasikinės ir svetimos kalbos – išmestos. Vietoj to įvesta rusų kalba. Kiekviena klasė turėjo politruką. Mūsų klasę prižiūrėjo toks nedidelio ūgio, veržlaus būdo, galbūt žydų kilmės jaunuolis. Visus mokinius, kurių tėvai turėjo kokio nors turto, jis vadindavo „mėlynakraujais“. Mus vadindavo „mėlynakraujėm Bražėnaitėm“ – viena Vida, kita Nijolė.

Tada mus sumaišė su „Aušros“ berniukų gimnazijos moksleiviais. Dalį mūsų mergaičių perkėlė į „Aušros“ berniukų gimnaziją, dalis berniukų iš ten buvo atkelti į mūsų mergaičių gimnaziją. Pasidarė mišri klasė.

Klasėje mokėsi toks Radzevičius, tapo gana žinomu artistu. Buvo Oželis, pulkininko Oželio sūnus. Jie labai nemėgo rusų kalbos pamokų. Tad kartais iškeldavo duris iš vyrių ir atremdavo į staktą. Mokytoja bando įeiti į klasę ir durys krenta. Ji, žinoma, buvo niekuo dėta, buvo tauri lietuvė. Tik mokė rusų kalbos. Mokytoja suprato, kad čia toks nepasitenkinimo parodymas. Vaikų neskundė.

- Žmonės žinojo, kad tai buvo komunistų vyriausybė. Paleckis nebuvo komunistas, bet visi suprato, kad šita vyriausybė pastatyta komunistų, ir ji vykdys jų valią.

Niekas tada negalėjo viešai pasakyti ką galvojo. Areštai prasidėjo labai greitai. Vien mūsų klasėje keli berniukai buvo suareštuoti. Tėvų buvome įspėti, kad viešai negalime nieko kalbėti apie okupaciją.

- Aišku, kad suprato. Buvo akivaizdu, kad tai okupacinė jėga ir kad gyvenimas pasikeitė iš pagrindų. Ir kas buvo sukurta, buvo išardyta labai greitai.

- Pas mus slėpėsi Voronežo laikų mamos draugė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, garsioji Kauno operos solistė. Su dviem savo vaikais. Jie buvo tada dar labai jauni. Giedrė, rodos, aštuonerių, o Saulius – dešimties metų. Jos vyras Dovas Zaunius buvo ilgametis Lietuvos užsienio reikalų ministras. Bet jis mirė okupacijos išvakarėse.

Zaunienė žinojo, kad ją rengiamasi suimti, tad slapstėsi. Mama priėmė pas save. Ir mes visi, labai susiglaudę, – iš viso dešimt žmonių! – taip laikėmės...

Naktį išgirdom sunkvežimių garsus. Nieko nežinojom kas vyksta. Ponia Zaunienė birželio 13-ąją buvo nuėjusi pasveikinti su antaninėmis savo seną draugą ir kolegą Antaną Kučingį. Grįžo labai vėlai, kokią pirmą valandą. Jau buvo birželio 14-oji. O mūsų kaimynystėje gyveno prezidento Antano Smetonos brolis, kurio duktė buvo Raštikienė. Tada ji laikyta kalėjime, o generolas Raštikis - slapstėsi.

Tad seneliai Smetonos globojo tris Raštikių mergytes. Viena iš jų buvo vos kelių mėnesių kūdikis, o kitos – gal dvejų ir ketverių metukų. Iš mūsų virtuvės balkono buvo matyti jų namas.

Sunkvežimis privažiavo prie to namo. Išlipo kareiviai su šautuvais, įsibrovė į namą. Netrukus išsivedė tuos abu senukus ir mergytes. Kaip kokius šuniukus sumetė į tą sunkvežimį ir išvažiavo. Tai vienintelis mano pačios akimis regėtas išvežimo epizodas. Visoje Lietuvoje vyko išvežimai. Bet tai, ką mačiau, atsitiko mūsų kaimynystėje.

- Žmonės karo labai labai laukė. Karas, faktiškai, jau vyko. Tik čia ginkluoti žmonės kovojo su beginkliais: juos gaudė, kankino, trėmė, neretai – žudė. Ir tie beginkliai nesuprato priežasties kodėl tai vyksta. Jie nieko blogo nebuvo padarę. Iš pradžių jie net nesipriešino, nors turėjo ginklus. Todėl visi laukė pasikeitimo. Ypač kai mūsų elitas tapo sugrūstas į kalėjimus, kankinamas, tremiamas, žudomas. Žmonės laukė karo kaip išganymo.

Kai 1941 metais prasidėjo sukilimas, mama leido įkurti mūsų namuose Aleksoto sukilėlių štabą. Čia taip pat gyveno ir slėpėsi du studentai – Stasiukaitis ir Brėdikis. Jie tučtuojau prisijungė prie sukilėlių. Mano brolis Algimantas, vieneriais metais už mus su Vida vyresnis, – taip pat. Jis buvo paskirtas su grupe kovotojų saugoti Aleksoto tiltą.

O mes slėpėmės po stalu, kai prasidėjo susišaudymai. Pralaukėme kol nutilo šaudymai ir sproginėjimai.

Didžiausias džiaugsmas žmonėms buvo tada, kai Levas Prapuolenis per radiją paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Ponia Zaunienė pasiėmė mus abi ir mes ėjom sveikinti visus į Laisvės alėją. Ji buvo labai populiari, turėjo daug talento gerbėjų. Atsimenu, kaip vieni kitus glebėsčiavo, sveikino ir verkė iš džiaugsmo. Ir mes verkėme drauge. Tai buvo dar prieš įžengiant vokiečių kariuomenei.

Mano sesuo irgi ėjo į sukilėlių štabą, prisijungė prie jų ir padėjo spausdinti atsišaukimus. Ji labai gerai spausdino rašomąja mašinėle. Grįžusi man vis kalbėdavo apie „Levo sodrų balsą“. Tai darė jai įspūdį.

- Ramiai. Nepastebėjau didelio entuziazmo. Nei bėgimo su gėlėmis pasitikti. Vokiečiai su savo tankais ir šarvuočiais įvažiavo, o žmonės tikėjosi, kad gyvenimas bent jau nebus toks, koks buvo prie bolševikų. Bent tikėtasi buvo. Pagal tą vokiečių posakį: „Ordnung muss sein“. Be to, žinojom, kad sudaryta Laikinoji vyriausybė, vylėmės, kad jai pavyks išlaviruoti ir apginti Lietuvos nepriklausomybę.

- Man atrodo, kad jokiu būdu negalima lyginti Paleckio ir Ambrazevičiaus vyriausybių. Viena buvo mūsų pražūtis, o kita – davė nors kokią viltį. Manau, kad Laikinoji vyriausybė tikėjosi apginsianti Lietuvos interesus. Bet jėgos buvo nelygios. Jie buvo išdraskyti, išsklaidyti, kai kurie pateko į koncentracijos stovyklas.

Kiti – ištremti į Berlyną. Pavyzdžiui, mano dėdė Petras Karvelis. Jis nebuvo Laikinosios vyriausybės narys, bet jis atsidūrė Berlyne. Kadangi turėjo labai artimus ryšius su Laikinąja vyriausybe. Ir Berlyne turėjo kasdien prisistatinėti gestapui. Tai buvo faktiškai namų areštas.

Bet naciai žinojo ką daro. Prieš sovietų okupaciją dėdė Lietuvoje turėjo verslą, prekiavo su Vokietija, gerai mokėjo vokiečių kalbą, turėjo daug draugų vokiečių. Naciai nenorėjo leisti savarankiškiems žmonėms veikti.

Vėliau, apie 1943 metus, jau ir teta Karvelienė su pussesere Ugne turėjo slapstytis. Jos buvo persikėlusios gyventi pas mus. Aš jau buvau baigusi du semestrus medicinos studijų Kauno universitete. Ir tais metais vokiečiai visas aukštąsias mokyklas Lietuvoje uždarė. Kadangi pamatė, kad studentai prieš juos nusistatę, organizuojasi.

- O, Dieve mano! Aš jį sutikau „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Jis buvo mūsų literatūros mokytojas. Per metų metus dėstė! Nuo trečios ar ketvirtos klasės, iki pat galo. Buvo mylimiausias iš visų mokytojų!

- Todėl, kad jis buvo labai gerbtinas žmogus. Labai gilus, labai ramus. Gebėdavo labai suprantamai ir patraukliai perduoti dalykų esmę. Įskiepijo mums visuotinės, ypač lietuvių literatūros meilę. Jis buvo nuostabus mokytojas. Buvo apdovanotas visomis gerosiomis žmogaus savybėmis, kokias tik galima įsivaizduoti.

- O ne, tai neįsivaizduojama. Jis buvo nuoširdus humanistas tikra to žodžio prasme. Mūsų klasėje, pavyzdžiui, buvo dvi žydaitės. Ir jos buvo tokios pat kaip ir mes. Buvo labai geros mūsų draugės.

Ir Brazaitis neskirstė mūsų į lietuves ir nelietuves. Priešingai, ugdė meilę ir pagarbą kiekvienam žmogui, kiekvienai tautai. Jis buvo didis patriotas. Ir jo galvoje buvo tik Lietuva. Neskirstant žmonių tautybėmis.

- Tik įžengę į Lietuvą, vokiečiai labai greitai žydus uždarė į getus. O 1943 metais norėjo iš getų išgabenti, sugrūsti į koncentracijos lagerius ir išžudyti.

Mano mama su žydais turėjo reikalų. Pažinojo daktarą Gringaus. Jis buvo didelis eruditas. Manau, jis tvarkė mamos teisinius reikalus. Mokėjo daug kalbų, mamai labai padėjo. Taip pat pažinojo ponią Baronienę. Ji buvo mamos dantų gydytoja.

Ponia Baronienė, išbėgusi kartą iš geto, atskubėjo pas mamą ir prašė, ar ji nesutiktų padėti jos dukrai Dinai? (Vėliau ištekėjusi tapo Steinberg.) Taip pat prašė pagalbos dar dviems mažiems vaikams. Tai buvo 5 metukų mergytė Sara Šilingovski ir 9 metų berniukas Aleks Gringaus, to teisininko sūnus. Mano mama sutiko, sakė, kad kaip nors suras būdą padėti.

Pirmoji mūsų namuose atsirado Sara. O netrukus – ir Aleksas. Juos abu atvedė mano brolis Mindaugas, kuris buvo pašauktas į Luftwafe tarnybą, kaip ir kiti lietuviai tarp 18 ir 35 metų.

Nebuvo lengva tuos vaikus parsivesti. Mindaugas jau buvo gavęs šaukimą į Luftwafe, bet dar buvo namie. Tačiau uniforma ir ginklai jam jau buvo išduoti. Laukė tik pavedimo kur jį išsiųs. Mama sugalvojo, kad vokiečių kareivio uniforma galėtų padėti išimti tuos vaikus iš geto.

Buvo sutarta, kad Sarą kažkas atves iki Aleksoto tilto. Ir toliau ji viena (5 metukų!) pereis per tiltą. O kitoje upės pusėje lauks jos Mindaugas.

Paskui savo atsiminimuose Sara rašė, kaip ji pamatė didelius kareiviškus batus. Pakėlusi galvą matė nepažįstamą žmogų, kuris ją paėmė, apdengė savo kažkokiu apsiaustu ir atvedė. Lydėjo su šautuvu. Pagalvokit! Tai buvo mano brolis. Ir jis žinojo ką daro. Ir kuo rizikuoja! Jis atvedė mamai Sarą.

Alekso – kita istorija. Jis buvo įterptas į koloną žydų, vedamų į darbus. Nežinau, gal sargas buvo papirktas, bet vaikas turėjo atsidurti sutartoje vietoje: nueiti į tam tikrą namą, atsistoti tarp dvejų durų – išorinių ir vidinių – stovėti ir laukti, kol kas nors ateis jo pasiimti. Ir jis laukė. Man papasakojo Aleksas tą istoriją tiek daug kartų! Ir aprašė savo knygoje.

Staiga mato ateinantį vokiečių kareivį. Su šautuvu! Eina tiesiai į jį. Aleksas buvo 9 metų, jau daug ką suprato. Baisiai išsigando. Kareivis atidaro duris ir sako: „Eik su manim“. Paėmė jo ranką ir nepaleido. O tas vaikas drebėdamas ėjo su juo. „Kur tu mane vedi?“ - tepaklausė. Mindaugas jam atsakė: „Vedu pas mano mamą.“ Ir atvedė.

Aleksas atsimena, kaip jį mama priėmė. Labai šiltai. Su išskėstom rankom. Ir Sara jau buvo tenai. Ir mama juos globojo. O Mindaugas pateko į Rytprūsius ir jo tragedija buvo labai didelė. Bet čia jau atskira istorija.

Mama taip pat daug padėjo Dinai Baronaitei. Sarą pakrikštijo ir davė Kotrynos vardą. Nuo to laiko ją vadino Kotrynėle. Ji buvo blondinė, mėlynomis akimis. Ir dėl jos mama per daug nesibijojo. Bet dėl Alekso – bijojo labai.

Mūsų namas buvo priešais Aleksoto aerodromą. Jam, kaip jaunam berniukui, buvo įdomu žiūrėti į lėktuvus. Tad jis mėgo žiūrėti pro langą. Kartą vienas vokietis pastebėjo, kad kažkoks jaunuolis pro langą žiūri. Mama pamatė, kad jis eina tiesiai į mūsų namus. Labai išsigando. Aleksui liepė nueiti į apačią, užkišo kažkur už laiptų.

Atidarė duris. Tas vokiečių kareivis sako: „Ar yra pas jus jaunas vyras, kurį aš mačiau?“ Mama atsakė, pas mus jokių jaunų vyrų nėra, tik vaikas. Aleksas tuo metu išlindo iš savo landynės. Vokietis pamatė, kad čia ne jaunas vyras slepiasi nuo kariuomenės, bet vaikas. Taip ir praėjo.

Dėl Saros vienu metu irgi buvo nemažos baimės. Vokiečiai ėjo į mūsų namus. Mama greitai susivyniojo Sarą į kažkokią paklodę ir bandė išnešti lauk. Jie tučtuojau ją sulaikė: ką čia turi, kur neši? „Tai maža ligonė, serga tymais“, - atsakė mama. Vokiečiai išsigando ir pabėgo. Tai man Sara pasakojo!