Ant sostinės bažnyčių kryžių gausu ir pagoniškų ženklų

Lietuvos sostinė gali pasigirti didžiule bažnyčių bokštų kryžių įvairove.

Šiuose, žvelgiant iš apačios, mažuose, tačiau iš tiesų didžiuliuose kryžiuose galima įžvelgti daugybę smulkesnių elementų: mažesnių kryželių, tradicinių saulučių, mėnulių, žalčiukų, stilizuotų augalų motyvų, širdžių atvaizdų, lotyniškų įrašų.

Neretai krikščioniška simbolika susipina su kosmologiniais pagoniškais elementais, kurių taip dažnai sutinkama ir tradicinėje lietuviškoje kryždirbystėje.

Vieną Vilniaus Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kryžių puošia dvylikos spindulių saulutė su keturiomis heraldinėmis lelijomis.

Pastarosios buvo vaizduojamos bažnyčios fundatorių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Pacų giminės herbe.

Šis herbinis kryžius pakilęs aukščiausiai tarp kitų Šv.Petro ir Povilo bažnyčios kryžių ir geriausiai matomas iš toliau.

Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios bokštą vainikuoja vėjarodis su kalaviją iškėlusiu ir raguotą demoną pamynusiu arkangelu Mykolu.

Tradiciškai Mykolas laikomas šėtono nugalėtoju, dieviškos kariaunos karvedžiu ir vienu svarbiausių arkangelų.

Mykolas dažnai vaizduojamas vilkintis šarvus ir su ginklu rankoje, todėl ilgainiui tapo karių globėju.

Neretai pergalingoji arkangelo Mykolo simbolika supanašėja su kito karių globėjo - šv.Jurgio simbolika (šarvuotas, slibiną nugalintis didvyris), tačiau šiuos iš pirmo žvilgsnio artimus vaizdinius reikėtų skirti.

Pagrindinio Šv.Jonų bažnyčios kryžiaus centre galima įžvelgti graikišką kristogramą IHS su stilizuota širdimi ir mažesniu kryželiu per vidurį.

Pati kristograma sudaryta iš trijų pirmųjų graikiškai užrašyto Jėzaus vardo raidžių, nors neretai IHS trumpinys verčiamas ir aiškinamas kiek kitaip - „Jėzus - žmonijos gelbėtojas“ (lot. Iesus Hominum Salvator).

Šias tris krikščioniškos simbolikos raides mūsų mieste galima pamatyti ir kitur, pavyzdžiui, ant pagrindinių kai kurių bažnyčių fasadų.

Šv.Kazimiero bažnyčia Vilniuje galėtų pasigirti pačiu puošniausiu, didžiule karūna vainikuotu kupolo bokštu, kuris sostinės senamiesčio panoramai suteikia išskirtinį vaizdą.

Tikriausiai ši karūna siejama su karališkąja Jogailaičių dinastija, nes šv.Kazimieras buvo būtent šios dinastijos atstovas, nors galbūt ji tiesiog galėjo reikšti ir šventą Kazimiero - Lietuvos globėjo - statusą.

Kryžius virš karūnos papuoštas gausia simbolika: saulute su banguotais spinduliais, aukso žvaigždėmis, dviem pusmėnuliais ir mažesniais kryžiais.

Saulutės centre yra širdis, o virš jos - savotiškas kombinuotas krikščioniškas simbolis, sudarytas iš dviejų graikiškų raidžių - X (Chi) ir P (Ro), kuris reiškia Kristų.

Pasak legendos, būtent tokį pergalės ženklą prieš mūšį danguje pamatė Romos imperatorius Konstantinas Didysis (272-337) ir liepė jį vaizduoti ant savo vėliavų.

Pastarojo imperatoriaus dėka Romos imperija tapo krikščioniška valstybe, o Chi-Ro simbolis pradėtas plačiai naudoti tiek Vakarų, tiek Rytų krikščioniškoje tradicijoje.

Vidurinis Šv.Kotrynos bažnyčios pagrindinio fasado kryžius išsiskiria trikampiu Apvaizdos akies simboliu ir lotynišku užrašu „Providente Vivimus“, kuris galėtų būti verčiamas maždaug „Gyvename Apvaizda“.

Trikampis čia reiškia Švč.Trejybę, o akis - visą matančią Dievo akį.

Manoma, kad šio ženklo kilmė yra pagoniška, o vėliau šį simbolį pradėjo naudoti ir įvairios masonų ložės.

Įdomiausia Šv.Mikalojaus bažnyčios stogo puošmena - vienuolių pranciškonų ordino emblema stilizuotame saulės diske. Pranciškonų herbas - tai dvi sukryžiuotos rankos ir per vidurį kylantis kryžius.

Viena ranka simbolizavo Kristaus ranką, kita - šv.Pranciškaus, tai reiškia dvasinį ryžtą žengti krikščioniškų vertybių keliu.

Ant vieno iš mažųjų Šv.Onos bažnyčios bokštelių dėmesį patraukia nedidelė saulutė su susipynusiomis lotyniškomis raidėmis ANNA - Onos vardo monograma.

Šv.Ona garbinama kaip Švč.Mergelės Marijos motina ir Jėzaus močiutė. Šalimais esančios varpinės kuoruose matoma mums jau pažįstama pranciškonų emblema.

Pagrindinis netoliese stūksančios Šv.Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kryžius papuoštas tradicine saulute ir augalų motyvais.

Šoninis Šv.Teresės bažnyčios bokštas vainikuotas trimituojančio angelo vėjarodžiu.

Jis krikščioniškoje tradicijoje gali būti siejamas tiek su Gerąja naujiena, tiek su apokaliptiniais vaizdiniais.

Be to, mistiniuose Teresės Avilietės raštuose bylojama, kad būsimoji šventoji gavo dieviškojo įkvėpimo dovaną per apsireiškusį cherubiną.

Todėl angelo simbolika Vilniaus Šv.Teresės bokšte galbūt yra siejama ir su šiuo epizodu.

Kai kurie Šv.Dvasios (Dominikonų) bažnyčios kryžiai papuošti balandžių atvaizdais, kurie laikomi Šventosios Dvasios simboliu.

Evangelijoje pagal Luką yra pasakojama, kad Jėzaus krikšto metu Šventoji Dvasia nusileido iš dangaus balandžio pavidalu, todėl šis paukštis, kaip dieviškos jėgos ženklas, oficialiai pripažintas krikščioniškoje tradicijoje.

Tarp visų Vilniaus bažnyčių išsiskiria Katedra (Vilniaus Šv.Stanislovo ir Šv.Vladislovo arkikatedra bazilika), virš kurios frontono stūkso trijų šventųjų - šv.Stanislovo, šv.Elenos ir šv.Kazimiero statulos.

Pati įdomiausia - centre esanti šv.Elena, kuri savo rankose laiko didelį kryžių.

Pasakojama, kad kadaise Romos imperatoriaus Konstantino motina Elena, jau būdama garbaus amžiaus, atsivertė į krikščionybę ir tapo ištikima naujo tikėjimo sekėja.

Sūnaus valia ji nuvyko į Palestiną, kur atrado kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, ir kitas šventas relikvijas, todėl senojoje ikonografijoje, kaip ir ant Vilniaus katedros stogo, Elena pavaizduota su Šventuoju Kryžiumi rankose.

Mūsų dienomis kartais pasigirsta balsų, kad tradiciškai Rusijos globėja laikomos šv.Elenos skulptūra iškilo virš Katedros ne be tuometės carinės valdžios pastangų, nes Rusijos globėja Elena stovi aukščiau nei Lietuvos globėjo šv.Kazimiero ir Lenkijos glob ėjo šv.Stanislovo statulos. Tokiu būdu rusai norėjo parodyti savo viršenybę.

Ar tai tiesa, sunku pasakyti - istorijos tyrinėtojai dėl to bendros nuomonės neturi.