„Kariaujantis Berlynas“ (III): Vokietijos sostinę nuo sąjungininkų bombų gynė vaikai

Portalas lrytas.lt siūlo savo skaitytojams trečiąją ištrauką iš leidyklos „Obuolys“ išleistos R. Moorhouse'o knygos „Kariaujantis Berlynas. Pakilimas ir nuopolis Hitlerio sostinėje“.

* * *

1943 metų pradžioje Berlyno gyventojai ėmė apsiprasti prie ramybės. Po pirmosios bombardavimo bangos, nuo 1940 metų pabaigos iki 1941 metų pavasario, bene dvejus metus RAF antskrydžiai sostinėje tapo menkesni ir retesni. Antrojoje 1941 metų pusėje per kelis naktinius apsilankymus daugiausia mėtytos proklamacijos bei vykdyti mažo intensyvumo diversiniai išpuoliai. Per visus 1942 metus Vokietijos sostinėje įvyko tik vienas britų antskrydis. Berlyniečiai pamažu ėmė jaustis saugesni, blykstelėjo netgi optimizmas.

Taigi, kai kovo 1 d. naktį virš Berlyno vėl pasirodė RAF, kilo tikra panika. Dieteris Borkowskis, savo dienoraštyje rašęs, jog niekas bombonešių sugrįžimo po tokio ilgo laikotarpio nesitikėjo, išreiškė daugelio mintis. Tačiau labiausiai Berlyno žmones stebino paties antskrydžio intensyvumas. Oficialūs pranešimai menkai teatspindėjo tikrąjį vaizdą, daug iškalbingesni buvo liudininkų pasakojimai.

Sekretorė Helena Braun savo sūnėnui nusiuntė kvapą gniaužiantį pasakojimą, apibūdinantį aplink jos namus Kroicberge išvystą griuvėsiuose skendintį vaizdą:

„Kovo 1 d. naktį savo rajone stebėjome baisiausią aviacijos antskrydį. Aplink mus, šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose, raudonai degė dangus, ugnies fone kerojo juodos medžių šakos. Pavojus buvo čia pat. Ypač stiprus smūgis teko 21 numeriu pažymėtam mūsų gatvės namui, turėjusiam du kiemus bei šoninius pastatus, gaisras jame užgesintas tik apie 5 valandą ryto. Liepsnose skendėjo daugybė kitų aplink Grossbeeren gatvę esančių namų. Beveik visai sugriautas didelis Hagelberger ir Möckern gatvių kampo namas. Sandėlis Yorck gatvėje vis dar dega!“

Netrukus tapo akivaizdu, kad Berlynui tą naktį padaryta žala daug didesnė nei kada nors anksčiau. Kaip teigia vienas švedų šaltinis, gaisrai mieste siautėjo visas tris dienas, šis antskrydis padarė žalos „bent dešimt kartų daugiau... nei ankstesni antskrydžiai“. Kitas liudininkas pastebėjo, kad gaisrai tą naktį, rodės, buvo „neįprastai intensyvūs“. Jie nė kiek neklydo. Nors Berlyno žmonės to nežinojo, miestui šį kartą kliuvo didžiausio tonažo kada nors numesti oro kare sprogmenys – daugiau nei 900 tonų kovinis užtaisas buvo dvigubai didesnis nei didžiausio blitz („žaibo“) antskrydžio metu 1941 metais vokiečių karinių oro pajėgų (Luftwaffe) Londone numesti sprogmenys. Šalia daugybės padegamųjų bombų pasirodė ir visiška naujovė – aviacinė bomba „cookie“, arba „blockbuster“, „namų kvartalų griovėja“ – 1 800 kg sverianti didelio galingumo bomba taip vadinama todėl, kad nuo žemės paviršiaus galėjo nušluoti ištisus kvartalus. Vienas liudininkas šių užtaisų sprogimą tą naktį pietvakariniuose priemiesčiuose matė savo akimis: „Galingas, griausmingas sprogimas, – rašė jis, – siaubiantis niekada anksčiau nejausta spaudžiamąja jėga, privertęs pasijusti mažyte skruzdėle... Tamsoje jutau savo kūną – suvokiau, kad vis dar buvau gyvas.“

Kiek žalos pridarė naikinančioji tą naktį praūžusi jėga yra šio antskrydžio smarkumo įrodymas. Dramatiškiausiai Opernplatz aikštėje, pačioje sostinės širdyje, atrodė Šv. Jadvygos katalikų katedra, kuriai teko itin stiprus smūgis – didžiulis jos kupolas įgriuvo į vidų ir galiausiai visiškai sudegė. Nemažai kliuvo ir netoliese esančiai Unter den Linden, taip pat Vilhelmo bei Frydricho gatvėms. Griuvėsiais virto elegantiška Prager aikštė Vilmersdorfe. Taip pat apgadintas Amerikos ambasados pastatas – Blücher Palais – Paryžiaus aikštėje, Göringo Aviacijos ministerijos pastatas, kuriame suniokota daugiau nei du šimtai kabinetų.

Berlyno gyventojai išgyveno precedento neturinčią destrukciją. Kaip savo dienoraštyje kitą dieną rašė Rutha Andreas-Friedrich, „miestas ir visi vakariniai bei pietiniai priemiesčiai – liepsnose. Oras pritvinkęs žalsvai geltonų dūmų. Nešini ryšuliais, krepšiais, namų apyvokos daiktais, kliūdami už griuvėsių gatvėse blaškosi paklaikę žmonės.“ Netgi pastatams, kurie iš karto nesugriuvo, padaryta didžiulė žala. Vienas jaunesnysis priešlėktuvinės gynybos padalinio padėjėjas pamena vaizdą, kurį savo akimis matė viename netoliese esančiame name. „Viskas, kas nebuvo sunaikinta, – rašė jis, – nusviesta ant žemės. Sudaužytų langų šukėse voliojosi sietynai, vazų, krištolinių dubenių, sudaužyto porceliano krūvos. Žengiant girgždėjo stiklas.“

Žuvo daugybė žmonių. Apytikriai apskaičiuota, kad žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius įvairuoja, tačiau šiuolaikiniais vertinimais nustatyta, kad per šį antskrydį žuvo arti 500 civilių, o dar apie 2 000 – sužeisti.

Be to, manoma, kad be namų liko daugiau nei 100 000 Berlyno žmonių. Tai buvo siaubingiausias iki tol Berlynui tekęs antskrydis.

Panašiai luošinantys buvo ir dvasiniai padariniai. Kaip pripažinta SS ataskaitoje apie bendras visuomenės nuotaikas, 1943 m. kovo 1 d. aviacijos antskrydis stipriai susilpnino eilinių vokiečių tikėjimą vals tybės – o ypač Vokietijos karinių oro pajėgų (Luftwaffe) – sugebėjimu juos apginti. Berlyno gyventojams pro akis nepraslydo, pavyzdžiui, tai, kad antskrydis įvyko kasmet minimos „Luftwaffe dienos“, kurios metu visame mieste vykdavo didžiuliai paradai bei šventės, vakarą. Tokio pažeminimo akivaizdoje Luftwaffe ėmė prarasti Vokietijos žmonių palaikymą.

Kitą rytą po antskrydžio iš Miuncheno į sostinę grįžtantis Goebbelsas buvo informuotas, kad Berlynui suduotas stiprus smūgis, tačiau jo mastą jis suvokė tik tada, kai atvyko į stotį ir pats pamatė, kad išplėšti net patys geležinkelio bėgiai. Atvykęs nuvyko apžiūrėti labiausiai subombarduotų vietų. Jo žodžiais, vaizdas miesto centre „buvo kraupus“, „ne ką labiau paguodžianti situacija“ laukė ir priemiesčiuose. Save jis ramino pozityviu Berlyne sutiktų žmonių požiūriu. „Negalima sau leisti tikėti, – savo dienoraštyje rašė jis, – kad Berlyno žmonės nesugeba atlaikyti tokių nuožmių antskrydžių.“ Netrukus jo optimizmo laukė išbandymas.

Berlyniečiams nuolat į galvas kalta, kad jų miestas pasaulyje yra geriausiai apsaugotas. Nors kartą nacių propagandistai sakė nepadailintą tiesą: Berlyno oro erdvės apsauga iš tikrųjų buvo pati moderniausia.

Pagrindinis išties įspūdingos gynybos sistemos objektas buvo trys gynybiniai Berlyno bokštai. Pirmasis šių betoninių monstrų sostinės horizonte iškilo 1941 metų balandį zoologijos sodo viduryje, į vakarus nuo miesto centro. Į dangų išsišovęs apie 39 metrus jis buvo aukštesnis nei netoliese esanti zoologijos sodo geležinkelio stotelės stotis, netgi aukštesnis nei Tiergarteno parko medžiai. Ganėtinai lygiame, žemame Berlyno kraštovaizdyje jo nepastebėti būtų buvę neįmanoma.

Beveik kvadratinės formos, daugiau nei 3 metrų storio ir daugiau nei septyniasdešimties metrų skersai einančios šoninės bokšto sienos buvo drėbtos iš neapdoroto betono bei nusagstytos mažais langais.

Primenantis milžinišką viduramžių tvirtovę, kiekviename kampe jis dekoruotas žemu aštuonkampiu bokštu, o po stogu talpino penkis aukštus sandėliavimo patalpų, aviacijos antskrydžių slėptuvę ir net ligoninės palatą. Pastatytas priimti aštuonis tūkstančius civilių, jis taip pat suteikė kondicionuojamą prieglobstį įvairiausioms Berlyno muziejų vertybėms, tarp kurių – Priamo aukso lobiai bei Nefertitės biustas.

Jau vien pastato dydis atspindėjo nacių aistrą monumentaliajai architektūrai. Iš esmės tai buvo didžiulė statiška ginklų platforma su apstatyta įspūdinga kovos technika. Kiekviename kampe stovėjo galingo kalibro priešlėktuvinis ginklas. 128 mm priešlėktuvinis pabūklas „Dora“ buvo vienas didžiausių karo metu pagamintų šaudmenų ir svėrė daugiau nei 25 tonas, o dar 25 tonas pridėjo atatrankos jėga, todėl tai reikalavo tvirtos ginklus išlaikyti galinčios struktūros. Kitose vietose ant stogo šalia jų buvo dislokuoti mažesnio kalibro ginklai, tokie kaip 20 mm „Vierling“, arba keturvamzdžiai įrenginiai.

Šalia zoologijos sodo gynybinio bokšto, Berlyno centre, suformuodami arką, pastatyti du identiški bokštai: vienas Humboldthaine, šiaurinėje dalyje, kitas – Frydrichshaine, rytuose. Kiekvienas gynybinis bokštas, vadinamas G-Turm, arba „baterijos bokštu“, turėjo po netoliese esantį panašaus dydžio L-Turm, arba „valdymo bokštą“, aprūpintą prožektoriais, klausymosi aparatūra bei radaro įranga.

Gynybiniai bokštai skirti įbauginti Vokietijos priešus, tačiau taip pat ir patikinti berlyniečius, kad jie apsaugoti nuo RAF. Be jokios abejonės, jie padarė didžiulį įspūdį amerikiečių žurnalistui Howardui Smithui. Jis rašė:

„Zoologijos sodo bokštas atrodo kaip fantastinis prarasto pasaulio ar kitos planetos monstras. Jis milžiniškas ir įvaro baimės jau vien pažiūrėjus... Tai grėsmingas kvadratinis šimto pėdų aukščio cemento luitas, atitinkantis apie penkis ar šešis aukštus. Nudažytas jis žaliai, kad per daug nesimatytų tarp medžių iš viršaus. Kiekviename kampe pastatyta po ilgą, į dangų nukreiptą ginklą.“

Netoliese gyvenusi Missė Vasilčikova apie naujai iškilusį objektą pasižymėjo savo dienoraštyje 1941 metų balandį: „Mūsų butas visai šalia zoologijos sodo bunkerio, – rašė ji, – pastatyto iš sunkaus betono.

Jis labai aukštas, apstatytas zenitinės artilerijos pabūklais ir laikomas saugiausia aviacijos antskrydžių slėptuve šioje miesto dalyje. Kai pasipila ugnis, ima drebėti žemė, kurtinantis triukšmas griaudi net mūsų bute.“

Nepaisant jų dydžio bei impozantiškos išvaizdos, gynybiniai bokštai buvo tik matomiausia didžiulio bei gerai išvystyto Vokietijos sostinę supančio gynybos žiedo dalis. Nuo 1940 metų Berlyno oro erdvės apsaugos sistema buvo nuolat tobulinama zoologijos sode esančiame centriniame valdymo bokšte. Ji buvo nepaprastai sudėtinga, sudaryta iš dviejų pagrindinių miestą juosiančių apsaugos žiedų – išorinio gynybinių prožektorių žiedo, nuo miesto centro nutolusio apie 50 kilometrų, bei vidinio zenitinių pabūklų žiedo, nutolusio apie 30 kilometrų spinduliu. Tarp jų buvo išsimėtę dūmų generatoriai, galintys paleisti tiršto, pilko daug kilometrų po miestą pasklindančio dūmo skraistę, blokuojančią didelę dalį vaizdo. Pačiame Berlyne virš daugelio pagrindinių miesto gatvių, prospektų bei karinių instaliacijų buvo užkabintas kamufliažinis tinklas, kad iš viršaus būtų sunkiau surasti. Ši taktika taikyta ir kai kuriems miesto vandens telkiniams, kurie be priedangos galėjo būti esminiai orientyrai priešų pilotams. Pavyzdžiui, Lieceno ežeras Šarlotenburge užmaskuotas taip, kad iš viršaus atrodytų kaip priemiesčių kraštovaizdis.

Tačiau pagrindinės miesto gynybos pajėgos buvo zenitinių pabūklų tarnybos. 1943 metais mieste bei aplink jį dislokuota apie 100 baterijų, kurių kiekviena turėjo prožektorių padalinius, radijo telemetriją bei vidutiniškai apie 16–24 atskirų artilerijos ginklų. Nors naudoti įvairūs ginklai, garbingiausią kiekvienos baterijos vietą užėmė nusipelnęs 88 mm užtaisas, vadinamas acht acht, „aštuoni aštuoni“. Sukurtas per Pirmąjį pasaulinį karą bei išbandytas Ispanijos pilietinio karo metu, „aštuoni aštuoni“, be jokios abejonės, buvo ryškiausias Antrojo pasaulinio karo ginklas. Šis išskirtinių formų pabūklas su atatrankos mechanizmu, įrėminančiu ilgą smailėjantį vamzdį, sudalyvavo visų vokiečių kariuomenės rūšių mūšiuose bei pasižymėjo kiekvienoje karo arenoje pradedant atokiausiais atvirais vandenimis, Rusijos stepėmis ir baigiant Šiaurės Afrikos dykumomis. Pritvirtintas ant tanko važiuoklės ar ratais traukiamas lafeto jis užsitarnavo bauginančią „tankų naikintojo“ reputaciją, tačiau visų pirma buvo sukurtas kaip priešlėktuvinės gynybos pabūklas.

Paprastai valdomas vienuolikos asmenų komandos, „aštuoni aštuoni“ galėjo didžiuotis 360° horizontaliojo taikymo kampu ir penkiolika šūvių per minutę – po kartą per keturias sekundes. Įspūdingas buvo ir šaudymo nuotolis: jis pasiekdavo arti 15 kilometrų horizontalioje plokštumoje ir beveik 10 kilometrų visiškai pakeltas.

Atlikdamas savo priešlėktuvinės gynybos vaidmenį paleisdavo 16 svarų šrapnelinius sviedinius, kurie galėjo būti užtaisyti sprogti tam tikrame aukštyje, o bet kokiai nuo sprogimo vietos apie 200 metrų spinduliu esančiai konstrukcijai grėsė rimta žala.

Įvertinus vien pačius sostinės oro erdvės gynybinės sistemos mastus, akivaizdu, jog ji reikalavo nemažos personalo komandos, galinčios valdyti jos ginklus bei gynybinius prožektorius. Nors suformuotas išmokytų kadrinių darbuotojų branduolys iš Vokietijos karinių oro pajėgų (Luftwaffe) bei kitų pagalbinių dalinių, tokių kaip Italijos bei Sovietų Sąjungos karo belaisvių (POW – Prisoners of War), kurių dauguma buvo vadinami Luftwaffenhelfer ar Flakhelfer – „luftvafės padėjėjai“ ar „priešlėktuvinės gynybos pagalbininkai“ – penkiolikos šešiolikos metų jaunuoliai dažnai paimti tiesiai iš mokyklų bei įmesti į karo oro erdvėje fronto linijas. Vienas tokių, Hansas-Detlefas Helleris, apibūdino įprastos baterijos komandos sudėtį:

Toks pasiskirstymas ėmė greitai vis labiau prarasti savo griežtumą, ypač įsibėgėjus karui, vėlesniuose jo etapuose daugelį zenitinės artilerijos ginklų valdė beveik vien jaunieji Luftwaffenhelfer bei karo belaisviai, POW. Komandos mokytos ganėtinai paviršutiniškai, mokymai užtrukdavo gal kiek daugiau nei dvi savaites darbo vietoje su baterija, prie kurios vėliau jie ir dirbdavo. Vienas tokių pašauktų tarnauti priešlėktuvinės gynybos baterijoje pamena savo pirmąją darbo dieną:

„Nuo 8 valandos šįryt, – savo dienoraštyje rašė jis, – aš esu Luftwaffenhelfer... 123 gynybinio bokšto skyriaus pirmosios baterijos ginklų užtaisytojas... Visi mes penkiolikos šešiolikos metų jaunuoliai, tik būrio vadas, kapralas Ullrichas, yra patyręs artileristas... Jis mus nufotografuoja leidimams. Po pietų į mus kreipiasi baterijos vadas leitenantas Küttneris... intendantas įteikia uniformas... Vakare visi pasakome priesaiką fiureriui, Adolfui Hitleriui, ir Didžiajai Vokietijai. Mums žvelgiant į rytus ir prisiekinėjant ištikimybę iki pat mirties, lengvame vėjelyje plevėsuoja vėliava su svastika.“

Štai tokie jauni vyrai sudarė sostinės priešlėktuvinės gynybos sistemos pagrindą.