Žiaurus buvo tas pirmas realizavimo etapas. Jis apnuogino didelės dalies mūsų visuomenės nesubrendimą valstybei, negebėjimą matyti toliau savo nosies, piktavališką destrukciją, vergučių mentalitetą, siaurakaktiškumą. Vis iškildavo mintyse pasakos personažas – mergaitė, kuriai už tingėjimą, egoizmą ir kitų nepaisymą prakalbus iš burnos byrėjo rupūžės. Ir buvo, ir tebėra liūdna, kad tas rupūžėmis kalbantis balsas buvo toks garsus, per visus žiniasklaidos ruporus kartojamas ir toks galingas.
Bet jei emocionaliai pasižvalgytume po savo istoriją, tai matytume, kad mes beveik per visus amžius einame takoskyra, kaip per peilio ašmenis – vienoje pusėje pilnavertis visuomenės ir valstybės gyvenimas, kitoje – vergučių dalia, savinieka arba destruktyvus pasipūtimas, išsiugdytasis ego, uždengiantis šalia esančius, verčiantis niekais rezultatyvaus bendradarbiavimo galimybes.
Baisiausias mūsų dabarties vaizdas apie savo valstybę, kuris lydi mane, tai televizijos laida (o ji buvo būtina), kurioje Valdovų rūmų tarybos žmonės tokie kaip Adas Katilius, Napalys Kitkauskas ir kt. aiškino, kad jie nėra vagys. Pagalvojus, kam jau kam, bet jiems valstybė net deramai neatsilygino už darbą, bet valstybės institucijos sugebėjo apkaltinti juos, mokslininkus, dirbusius archyvuose, ieškojusius eksponatų aukcionuose, nesąžiningumu.
Buvo ir tebėra labai baisu dėl tos kaltinančios visuomenės dalies: koks gūdus jų pasaulio vaizdinys, kokiame baisiame pasaulyje jie įsivaizduoja gyveną ir mano, kad turi teisę visus teisti ir vaginti. Bet antra vertus, beveik per visus amžius mūsų tautos gyvastį ir jos gebėjimą kartais turėti valstybę, palaikė pasiryžėliai, pasišventėliai, kurie tikslingai dirba ir kuria, nesižvalgo į skurdžius, pabaisas, iškeltus akmenis virš galvos, bet sugeba kurti tokiomis sąlygomis. Kiekvieno laikotarpio pasiryžėliai patys mokėjo aukščiausias kainas už savo siekius ir už padarytus darbus.
Tik per neilgus laikotarpius mes sugebėdavome susiburti į institucijas, kurios sudarydavo galimybes tų pasišventėlių darbo realizacijai ir tęstinumui. Tęstinumas pradėtiems, įpusėtiems ir vykstantiems darbams yra ko gero sunkiausiai pasiekiamas dalykas mūsų istorijoje. Galima parašyti visą Lietuvos kultūros istoriją tokiu kampu: puikūs sumanymai, bet pradėti ir neįvykdyti iki galo darbai, parašyti ir dingę rankraščiai, sugriauti ar susigriauti geri planai ir projektai ir t.t. Tai mūsų kultūros istorijos realybė. Bet geriau nereikia, apimtų neviltis.
Sveikinu Valdovų rūmų muziejų - kad išlaikėte tokį sunkų laiką, kad kūrėte ir sukūrėte kultūros instituciją, gyvą, jau dabar per tuos statymo metus apsigyvenusią mūsų visuomenėje. Gal jūsų darbas ir patys Valdovų rūmai ir ateityje burs tą visuomenės dalį, kuriai reikia valstybės, gal padės stiprėti tai daliai. Manau, kad tai jau vyksta, o tai teikia didelės vilties.
Labai džiaugiausi per atidarymą: Valdovų rūmų kieme gausybė valstybės pareigūnų; kokie jie bebūtų, bet jie yra, be jų valstybė negali veikti; didesniojoje kiemo dalyje – tai žmonės savo rankomis, širdimi ir protu atkūrinėję Valdovų rūmus; jau išaugo visa karta įvairiais būdais dalyvavusių atkūrime: tai ir archeologinių kasinėjimų talkininkai, iškastų radinių tvarkytojai, jų talkininkai ir daugelis kitų. Šalia manęs vežimėlyje sėdėjo mažutė mergytė Liepa, matyt, vienos iš tokių atkūrėjų dukrytė. Tie rūmai jau yra sutelkusi, brandinusi žmones jėga. O tai, kas padaryta – neįtikėtina. Pamačiau užaugusius, brandžius istorikus. Juk žinojau, kad jie yra brandūs, kvalifikuoti iš konferencijų ir parodų organizavimo, katalogų leidimo, knygų pristatymo. Bet dabar tai tapo taip akivaizdu. Visa tai buvo sutelkta filme: koncentruoti, tikslūs, tikros sintezės apie valstybingumą ir mūsų kultūrą teiginiai. Matyti, kad Rūmuose ir apie juos sugebėta sutelkti Lietuvos istorikus, kuriems nebūdinga savinieka, siekis bet kokia kaina būti „originaliais“, o iš tikrųjų kartoti kitų istoriografijų klišes.
Didesnio džiaugsmo vargu ar teks patirti – suteikėte ir kaip istorikui, ir kaip žmogui gyvenimo pilnatvės pajautimą, stiprią viltį, kad gyvensime kaip tauta toliau, kurdami ir džiaugdamiesi gyvenimu, galingą viltį, kad Lietuvos gyvenime, nepaisant visko, gabiųjų ir mylinčių ją jėgos galia, kalavijo ašmenimis pereisime dar ne vieną nesupratimo, neišprusimo, piktavališkumo tarpeklį.
