Vakarai vis labiau suvokia skaudžią Lietuvos ir kitų posovietinių šalių patirtį, tačiau iki bendros Europos istorinės atminties – dar ilgas kelias, kuriuo taip pat trukdo eiti tokios šalys kaip Rusija, rašo „Lietuvos rytas“. Kita vertus, ir patys lietuviai turi išmokti kritiškiau vertinti savo istoriją.
Tai teigė istorikas ir parlamentaras Arvydas Anušauskas, kuris yra ir Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti narys.
– Kalbėdamas su komisija Vokietijos prezidentas itin pabrėžė, kad visuomenės brandą bei pažangą rodo kuo atviresnis jos santykis su istorija ir kuo kritiškesnis požiūris į tai, ką galima vadinti nacionaliniu – pagal konkretų politinį ir mitologinį kurpalį – sukurptu jos vaizdiniu. Ar tam pritariate? – „Lietuvos rytas” kreipėsi į A. Anušauską.
– Išties svečias kalbėjo apie tai, kad būtinas savikritiškas požiūris į savo tautos istoriją, ir kvietė prisiminti, jog buvo ne tik rezistentų, bet ir kolaborantų.
Buvo išsakyta ir svarbi mintis, kad istorinis pasakojimas turi remtis universaliomis humanistinėmis vertybėmis.
Manau, to link judame – greičiau ar lėčiau. Tai reikalauja ne tik savikritiškumo ugdymo, bet ir nuolatinių atminties pastangų, noro nepamiršti ne tik šviesių, bet ir tamsių istorijos puslapių. Be okupantų nebūtų ir kolaborantų, ir rezistentų.
Jeigu kalbame apie kolaboravimo mastą Holokausto metu, profesionalūs istorikai tikrai tuo domisi ir tai tyrinėja. Kita vertus, visuomenėje neišugdytas pakankamas istorinės atminties poreikis ir didelė jos dalis lyg užšalusi seniai paneigtuose mituose.
Kalbant apie sovietmetį, nereikia mestis į kitą kraštutinumą, kurio atspindžių galima rasti ir politikų kalbose – reliatyvizmą, kai teigiama, kad anuomet visi kolaboravo.
Tai padeda ištrinti konkrečią atsakomybę.
Tačiau svarbiausia, ką pabrėžė ir Vokietijos prezidentas, – savo praeitimi didžiuotis reikia, bet kaltės neigimas niekur neveda.
– Didelė dalis Vakarų valstybių, ypač Vokietijos, politinio elito arba išvis nesidomi naujųjų rytinių Europos Sąjungos narių patirtimi, arba tebesilaiko nuomonės, kad net pats kalbėjimas apie sovietinius nusikaltimus kvepia mėginimu „menkinti” nacizmą ir jo nusikaltimus.
Ar tokie politikai, pavyzdžiui, kaip J.Gauckas, vis dar išimtis? O gal jis kaip tik liudija, kad Vakarų požiūris pradeda keistis?
– J. Gauckas subtilią Rytų Europos tautų situaciją ir patirtį, žinoma, supranta ir dėl savo asmeninės patirties – jis pats iš Rytų Vokietijos, nuo sovietinių represijų nukentėjo jo šeima.
Jis tyrė Rytų Vokietijos represinių struktūrų nusikaltimus.
Tačiau aš manau, kad jo figūra taip pat atspindi ir tuos poslinkius, kurie vyksta dalies Vakarų politinio elito požiūryje į pokarinę praeitį.
Komunizmo nusikaltimai ir jų poveikis visuomenėms, komunizmo stabdomasis poveikis Rytų Europos šalių vystymuisi Vakaruose, mano nuomone, bus suvokiami vis labiau.
– Ką, jūsų nuomone, Lietuva turėtų padaryti, kad Vakaruose jos mėginimai kalbėti apie komunizmo blogį ir nusikaltimus būtų labiau priimami?
Ką jūs manote apie dorai ir neįsižiebusias diskusijas, ar mums nederėtų vis dėlto atsisakyti „genocido” termino apibūdinant komunizmo nusikaltimus?
– Kalbėdama ir apie komunizmo nusikaltimus Lietuva turi vis dėlto užsiimti rimtu tyrimų viešinimu ne tiktai nacionalinei auditorijai. Tai labai svarbus uždavinys.
Kita vertus, turime prieš pradėdami diskusijas apie „genocido” termino apibūdinant komunizmo nusikaltimus taikymą sau atsakyti į kelis klausimus: ar visi komunistinio režimo ir slaptųjų, ir partinių institucijų dokumentai yra prieinami svarbiausių SSRS archyvų paveldėtojoje – Rusijoje?
Dabar tegalėčiau konstatuoti, kad Rusija savo įstatymais slepia svarbius komunizmo nusikaltimų dokumentinius liudijimus ir ignoruoja savo tarptautinius įsipareigojimus šioje srityje. Kol taip yra, diskusija disponuojant tik dalimi dokumentų yra labai spekuliatyvi.
Beje, režimo dokumentuose išskirtos „nepatikimos tautos” – tarp jų ir lietuvių tauta. Tad galima kalbėti, kad lietuviai buvo naikinami ir nacionaliniu pagrindu – tai atitiktų tarptautinį genocido apibrėžimą.
