1945 m. žiemą šimtai NKVD karių apsupa Pagrendos mišką ir pradeda valymo operaciją. Žingsnis po žingsnio šukuojamas miškas. Po kurio laiko pasigirsta kulkosvaidžių salvės, granatų sprogimai ir pavieniai pistoletų šūviai...
Kitą dieną Kietaviškių miestelio centre numetami šeši lavonai. Vėliau jie slapčia paimami ir palaidojami skirtingose kapinėse. Jų tapatybės žinomos. Tačiau niekas iki šiol nežino, kas įvyko tą sausio 20-ąją dieną Pagrendos miške.
Mokslininkai tiria žūties vietą
Karinės taktikos ir ginklų ekspertas Ernestas Kuckailis pakelia nuo žemės surūdijusį metalo gabaliuką. Atsargiais judesiais teptuku nubraukia smėlio likučius. „Tai vokiško kulkosvaidžio MG-42 šovinio tūta. Sprendžiant iš radimo vietos – salvę paleido bunkeryje buvęs partizanas“, - tarsteli karys.
Žingsnis po žingsnio Lietuvos kariuomenės ekspertas E. Kuckailis darbuojasi partizanų žūties vietoje. Jam tenka vienas pagrindinių vaidmenų – iš archeologinių radinių nustatyti čia vykusių kautynių eigą ar bent jų detales.
Ernestas – tik vienas iš dešimčių mokslinės ekspedicijos dalyvių. Mokslininkų komanda, vadovaujama archeologės Livijos Ivanovaitės, jau beveik mėnuo darbuojasi Pagrendos miške. Tyrimuose dalyvauja Kaišiadorių ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai, Kaišiadorių gimnazijos moksleiviai, Vilniaus Universiteto studentai ir Lietuvos kariuomenės ekspertas.
Jų užduotis - įminti kas įvyko tą lemtingąją dieną, kai vien šiame bunkeryje žuvo penki partizanai: trys broliai Seliutos ir du broliai Česoniai; kiti partizanai, nors ir ištrūkę ir iš apsupties, buvo pakirsti netoliese.
Prieštaringa informacija klaidina tyrėjus
Apie 1945 m. sausio 20 d. įvykius Pagrendos miške nėra aiškių duomenų. Tai labai apsunkina tyrimus. Vietinių gyventojų pasakojimai, išlikę pavieniai archyviniai dokumentai ir archeologiniai radinių pateikiami duomenys dažnai prieštarauja vieni kitiems.
Oficiali versija sako, kad 1945 m. sausio 20 d. Gudaraisčio Semeliškių stribai ir įgulos kareiviai, prievarta pasiėmę šalia miško gyvenantį Motiejų Urboną, apsupo bunkerį. Jam buvo liepta kišti degančius šiaudus į bunkerio angą.
Vyras priėjęs tyliai prie angos, perspėjo partizanus apie apsupimą. Kareiviai į bunkerį pradėjo mėtyti granatas, šaudė iš kulkosvaidžių, bet partizanai lengvai nepasidavė. Po kautynių partizanų kūnus nuvežė į Kietaviškių miestelį. Artimieji palaikus pasiėmė ir palaidojo savo kaimo kapinaitėse.
Vietiniai pasakoja, kad šiame bunkeryje žuvo 7 partizanai ir juos teko ištraukti iš šiaudų prikištos miško slėptuvės.
Kitur minima, kad miško šukavimo metu žuvo 11 partizanų. Tuo tarpu archeologiniai radiniai pasakoja, kad granatas mėtė ne NKVD kariai, o jomis susisprogdino patys partizanai. Dar keli jų draugai atsitraukė į mišką ir ten buvo nukauti.
Penki dviejų šeimų broliai susisprogdino bunkeryje
Per kasinėjimus iki šiol aptikta per 300 įvairių radinių. Daugiausia – šovinių ir sprogmenų liekanų. Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro ekspertas E. Kuckailis mano, kad šukuojant mišką buvo aptiktas bunkeris ir čia įsiplieskė kautynės. Jų metu dalis partizanų atsitraukė, tačiau vėliau buvo nukauti tame pačiame miške. Likę bunkeryje – susisprogdino. Viena iš bunkeryje sprogusių granatų – ne partizanų, o įmesta iš lauko. Tikriausiai jau po pirmųjų sprogimų viduje, NKVD kariai dar kartą „patikrino“ bunkerį.
„Bunkeryje surastos rankinių granatų skeveldros ir detalės rodo, kad viduje sprogo ne mažiau, kaip 4 rankinės granatos, iš kurių 3 - vokiškos. Kadangi rusai iš principo nenaudojo svetimos ginkluotės, be to, pakankamai turėjo savos, peršasi išvada, kad vokiškas granatas detonavo patys partizanai“, - mano ekspertas.
Kol kas Lietuvos kariuomenės instruktorius išvadas daro iš esamų archeologinių radinių, o vėliau jos bus lyginamos su archyvinių dokumentų duomenimis ir žmonių pasakojimais.
„Bunkerio išorėje surastos iššautos tūtelės – tiek vokiškų, tiek rusiškų ginklų. Pagal jas galima nuspėti kai kurių partizanų ugnį ir manevrą, paliekant bunkerį ir traukiant į miško gilumą. Prasiverždami jie panaudojo rankines granatas. Tikėtina, kad prasiveržę iš bunkerio partizanai, arba dalis jų, buvo nukauti rusų užnugario dalinių miško pietinėje ir vakarinėje pusėse ties papildomomis rusų užkardomis“, - mano ekspertas.
Partizanų ginkluotė – nuo rusiškos granatos iki vokiško kulkosvaidžio
Pagal surastas tūteles mokslininkai nustatė čia gyvenusių partizanų ginkluotę. Jos būta įvairios - tiek rusiškos, tiek vokiškos. Rezistencijos pradžioje pirmenybė buvo teikiama vokiškai ginkluotei, tačiau laikui bėgant iškilo problemų su šaudmenų papildymu.
Bunkeryje buvusių partizanų ginkluotės galingiausių sąrašo viršuje buvo kulkosvaidis MG-42. Karo antroje pusėje vokiečių vermachtas gavo šiuos greitašaudžius ginklus, kurių pagrindinė savybė – didelė greitošauda ir greitas vamzdžio keitimas. Ginklas lengvai pritaikomas atremti gausias puolančiųjų pajėgas.
Naudotas pusiau automatinis šautuvas G-41 arba G-43. Tai gana modernus tų laikų ginklas, užtaisomas 10 šūvių atjungiama dėtuve. Jame naudojami galingi šoviniai. Partizanai naudojo ir pistoletą-kulkosvaidį MP-38/40. Tai įdomios konstrukcijos ginklas, naudojęs pistoleto šovinius. Ginklas tiko artimame mūšyje. Miškingoje vietovėje tai buvo patogus ir efektyvus ginklas.
Iš rusiškos ginkluotės aptiktos šautuvo SVT - 38/40, vadinamo „dešimtuku“, šovinių tūtelės. Tai bene labiausiai paplitęs rusiškas ginklas tarp partizanų. Užtaisytas dešimties šūvių atjungiama dėtuve ir šaudantis galingais 7,62x54 mm šoviniais buvo grėsmingas ginklas net ir keleto šimtų metrų atstumu. Kartais buvo naudojamas su optiniu taikikliu – kaip snaiperio ginklas.
Pagrendos miške naudotas ir pistoletas-kulkosvaidis PPŠ. Galingas ir sunkus pistoletas-kulkosvaidis, naudojęs 7,62x25 mm pistoleto TT šovinius, dažniausiai su būgnine dėtuve. Ginklas net ir nesuteptas veikė gana patikimai.
Bunkeriuose esant didelei drėgmei ir nepalankioms oro sąlygoms partizanų ginklai ir šaudmenys rūdydavo. Tai neretai būdavo jų užstrigimo ar nesuveikimo priežastis.
Rezistencinį paveldą dažniausiai naikina dėl nežinojimo
Iki šiol Lietuvoje kruopščiai buvo tiriamos vos kelios rezistencinio pasipriešinimo slėptuvės. Ši – viena iš jų. Lietuvai prireikė kone dvidešimties metų, kad suprastų, jog rezistencinis paveldas irgi yra mokslo sritis, o jį tirti turi specialistai.
Per dvi dešimtis nepriklausomybės metų buvo sunaikinta daugybė su partizaniniu judėjimu susijusių vietų. Dauguma jų, ne iš piktos valios, išnyko amžiams. Vos po nepriklausomybės atgavimo prasidėjo masinis partizanų palaikų perlaidojimo vajus. Žinomas vietas kasė net su buldozeriais. Šiuose darbuose nedalyvavo nei archeologai, nei kiti specialistai. Nebuvo fiksuojami ir radiniai.
Vėliau atėjo bunkerių atstatymo mada. Dažniausiai jaunimas nutardavo, kad geriausias būdas įamžinti buvusį bunkerį – jį „atstatyti“. Tuomet toje pačioje vietoje iškasdavo duobę ir ten pastatydavo medinį statinį, kuris dažnai nieko bendro su tikrove neturėdavo. Archeologiniai radiniai taip pat būdavo sunaikinami, o rastieji – pradingdavo.
Šiuo metu šalyje situacija keičiasi. Žmonės atsakingiau žiūri į rezistencinį paveldą, o archeologai vis dažniau imasi seniau nepopuliariais buvusių tyrimų.
