Iki XIX a. pradžios valstybinių vidurinių mokyklų mergaitėms iš viso nebuvo.
XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Vilniuje veikė 9 privatūs mergaičių pensionai, kuriuose mokėsi per 200 mergaičių. Dar apie 150 buvo lavinamos vienuolynų mokyklose. 1859 m. pradėjo veikti vargingųjų mergaičių dviklasė mokykla, rašo „Lietuvos rytas”.
Valdė griežta ranka
1864 m. sausio 1 d. generalgubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė visų nevalstybinių mokyklų veiklą.
Į tokių mokyklų skaičių pateko parapinės ir vienuolynų išlaikomos mokyklos. Buvo motyvuojama, kad šių mokyklų mokytojai esą nepatikimi.
Draudimas, kuris nelietė tik stačiatikių ir liuteronų, labiausiai įtakos turėjo katalikių mergaičių ugdymui.
Po 1863 m. sukilimo nusavintame vizitiečių vienuolyne (Rasų g. 6) buvo įsteigtas pavyzdinis kilmingųjų mergaičių pensionas.
Dvi Vilniuje veikusios gimnazijos, kurias baigus buvo galima stoti į Rusijos aukštąsias mokyklas, buvo skirtos berniukams mokyti. Visose šiose mokyklose dėstomoji kalba buvo rusų.
Mergaitėms pastatė rūmus
1860 m. sausio 9-ąją buvo įsteigta pirmoji gubernijoje Vilniaus mergaičių gimnazija, kurioje iš pradžių mokėsi per 160 moksleivių, vėliau – beveik 500.
Kilmingųjų rusų administracijos šeimų dukterims ugdyti pritaikytose vizitiečių vienuolyno patalpose 1869 m. pradėjo veikti Aukštoji Marijos moterų mokykla.
Pavadinimas susietas su imperatorienės Marijos Fiodorovnos XIX a. pirmajame ketvirtyje pradėta veikla – gailestingumo įstaigų organizavimu ir išlaikymu.
Mokslas gimnazijoje trukdavo 8 metus, paskutinė klasė buvo pedagoginė.
Netrukus šiai mokymo įstaigai Gedimino (tada Georgijaus) prospekte buvo pastatyti erdvūs rūmai. Tai dabartinės Muzikos ir teatro akademijos pastatas (Gedimino pr. 42).
Patalpos įrengtos ištaigingai
Gimnazija buvo statoma sklype priešais Lukiškių aikštę šalia neseniai, 1897 metais, užbaigtų Teismų rūmų. Projektas 1900 m. buvo patvirtintas Peterburge. Manoma, kad ir jo autorius yra iš ten.
Didelis trijų aukštų pastatas pasižymi reprezentatyvumu. Jo pailgas tūris driekiasi palei gatvę, o kiemo pusėje prie jo pristatyti du stačiakampiai korpusai.
Pagrindinio fasado centre yra nedidelė iškiša su arkiniais trečiojo aukšto langais, stambiai rustuotomis tarplangių mentėmis.
Iškišą viršuje vainikuoja frizo juosta, kurioje buvo įrašas su mokyklos pavadinimu, ir karnizas su dantukais.
Fasade pabrėžtas horizontalumas: lygus cokolis, išilgai rustuota pirmojo aukšto siena, plati tarpaukščio juosta.
Vidaus patalpos pasižymi erdvumu: platūs cilindriniais skliautais dengti koridoriai, erdvios laiptinės. Jos įrengtos pastato galuose, kad būtų patogu pasiekti patalpas rizalituose.
Mokymo patalpos išdėstytos išorinėje pastato pusėje, koridoriai – į kiemą.
Trečiajame aukšte, iškišoje, yra puiki didelė salė, kuri užima visą pastato plotį.
Ją iš abiejų šonų apšviečia aukšti arkiniai langai, lubos puoštos geometrinio ornamento lipdinių juosta, plafono rozetę supa lapų kompozicija.
Įsikūrė lietuviška gimnazija
Pirmojo pasaulinio karo metais naujas puikiai įrengtas mokyklos patalpas vokiečiai panaudojo karo ligoninei.
Su šio pastato istorija yra susijusi ir Vytauto Didžiojo gimnazijos praeitis.
1915 m. rugsėjį Vilniuje buvo įkurta gimnazijai pradžią davusi „Ryto” draugijai priklausiusi mokymo įstaiga „J.Basanavičiaus, M.Biržiškos ir P.Gaidelionio Vilniaus lietuvių kalbos kurso pamokos”.
Ši mokykla veikė į Rusiją pasitraukusios keturklasės mergaičių progimnazijos patalpose J.Basanavičiaus ir Mindaugo g. 14/17 name.
Po Pirmojo pasaulinio karo į Vilnių grįžo Voroneže veikusios Martyno Yčo berniukų ir mergaičių gimnazijos. Dauguma moksleivių mokslą siekė tęsti lietuviškoje gimnazijoje.
Mokinių padvigubėjo, patalpos J.Basanavičiaus gatvėje tapo per ankštos.
„Ryto” draugija nebeturėjo išteklių tokiai didelei mokymo įstaigai išlaikyti ir 1918 m. perdavė mokyklą vyriausybės žinion.
1918 m. pabaigoje įsikūrusi Lietuvos švietimo ministerija gimnazijai suteikė Pirmosios Vilniaus vyrų gimnazijos vardą ir paskyrė jai buvusias rusų mergaičių mokyklos patalpas Gedimino prospekte.
V.Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybėje švietimo komisaro pareigas ėjo gimnazijos direktoriaus Mykolo Biržiškos brolis Vaclovas. Jis pasirūpino, kad lietuviška gimnazija išliktų užimamose patalpose.
1919 m. balandžio mūšiuose, kai J.Pilsudskio lenkijos legionai užėmė Vilnių, rūmai mažai nukentėjo: bomba pramušė tik salės kampą kiemo pusėje.
Lenkai mokinius išvarė lauk
Atsidūrusi Lenkijos okupuotoje Lietuvos sostinėje gimnazija savo tautines pozicijas stiprino pakeisdama vardą: 1921 m. rugpjūčio 22 d. pedagogų tarybos sprendimu ji buvo pavadinta Vytauto Didžiojo gimnazija.
Tačiau po mėnesio – spalio 1-ąją – gimnaziją apsupo lenkų policijos būrys ir lietuviška mokykla buvo išmesta į gatvę: išvaryti tuo metu pastate buvę mokytojai ir moksleiviai, į kiemą išmestas visas inventorius.
Kaip yra rašęs buvęs Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis, vėliau profesorius Povilas Čibiras, „nukentėjo daug rūmų gynėjų, vieni buvo šautuvų buožėmis apdaužyti ir sužeisti, kiti – areštuoti ir daugeliui mėnesių uždaryti į Lukiškių kalėjimą”.
Gimnazijos direktorius M.Biržiška ir dalis mokytojų buvo prievarta išsiųsti iš okupuoto Vilniaus.
Po poros dienų be patalpų likusią gimnaziją priglaudė žydai, leidę popietinėmis valandomis naudotis jų gimnazijos klasėmis Arklių gatvėje.
Vietoje lietuviškos gimnazijos į pastatą buvo įkeltos dvi lenkiškos mokyklos: J.Lelevelio vardu pavadinta vyrų gimnazija ir kiek vėliau rūmuose įkurta E.Ožeškienės mergaičių gimnazija.
Pastatą užleido menininkams
1945 m. rūmuose buvo įkurta Vilniaus konservatorija.
Po ketverių metų Vilniaus ir Kauno konservatorijos buvo sujungtos ir įsteigta LTSR valstybinė konservatorija, kuri atgavus Nepriklausomybę tapo Lietuvos muzikos akademija. Po dvejų metų jos pavadinimą papildė žodis „teatras”.
Kadangi pradžią šiai aukštajai mokyklai davė 1933 m. įkurta Kauno konservatorija, kitais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademija švęs 80-metį.
Balkono projekte nebuvo
Mergaičių gimnazijai statyti rūmai mūsų laikus pasiekė mažai pasikeitę.
Lipdami erdviais pastato laiptais arba klausydamiesi koncerto šviesioje salėje galime tiktai pavydėti toms merginoms, kurių švietimui pačioje XX a. pradžioje buvo pastatyti tokie puikūs, erdvūs rūmai.
Pastato fasadas turi vieną sovietinį reliktą – platų balkoną. Jo nėra nei rūmų projekte, nei XX a. pradžios atvirukuose.
Balkonas buvo prilipdytas XX a. 5-ajame dešimtmetyje.
Iš jo, žvelgdami į tuometę Lenino aikštę, aukšti Lietuvos sovietiniai partiniai darbuotojai ir sovietinės vyriausybės nariai mojuodavo priverstinių šventinių demonstracijų kolonoms.
Tikriausiai jie nesitikėjo, kad ateis metas, kai valstybinės šventės dieną balkoną puoš Lietuvos trispalvė, už kurios iškėlimą daugybė žmonių atsidurdavo gretimų rūmų cokolinio aukšto kamerose.
Tiesa, kitą savaitgalį šių rūmų balkonas vėl gali praversti. Norintys galės pamojuoti gėjų ir lesbiečių eitynių Gedimino prospekte ir jų šventės Lukiškių aikštėje dalyviams.
