Herbai Vilniaus senamiesčio gatvėse - lyg istorijos vadovėliai

Herbai sostinės senamiesčio gatvėse tampriai susiję su Vilniaus istorija ir yra neatsiejami kiekvieno europietiško viduramžių miesto atributai.

Tiesa, Lietuvos sostinė gal ir negali pasipuikuoti tokiu heraldiniu puošnumu kaip kiti Vakarų ar Vidurio Europos miestai, kadangi heraldikos tradicijos į Lietuvą atkeliavo vėliau, bet ir Vilniuje yra į ką pažiūrėti.

Tereikia nepatingėti ir, einant per miestą, pakelti akis į viršų.

Savo heraldinę ekskursiją pradėkime nuo Bazilijonų gatvės, kurioje kiekvieno žvilgsnį patraukia Aušros arba dar kitaip vadinami Medininkų vartai su senuoju Lietuvos valstybingumo simboliu – Vyčiu fasado viršuje. Baltą raitelį raudoname fone iš abiejų pusių prilaiko du heraldiniai grifai – mitinės sparnuotos būtybės liūtų kūnais ir erelių galvomis, tradiciškai simbolizuojančios budrumą, jėgą ir valdžią. Žemiau Vyčio galima įžvelgti nors ir ne visai heraldinį, tačiau ne mažiau įdomų elementą.

Tai – mažytė senojo antikinio dievo Hermio galva, simboliškai sieta su prekyba, klestėjimu, verslumu, vikrumu bei kelionėmis. Tikriausiai šios žaismingos dievybės veidas ant iki mūsų dienų išlikusių paskutinių Vilniaus miesto vartų, senųjų statytojų akimis, turėjo būti tam tikras miesto augimo bei klestėjimo garantas.

Įdomu tai, kad istorinis Didžiosios Kunigaikštystės herbas išorinėje Aušros Vartų pusėje taip ir liko nepaliestas visą sovietmetį, kas stebina žinant, jog daug Lietuvos valstybingumo simbolių mažiau reikšmingose vietose buvo sunaikinti ar pakeisti kitais.

Pro Aušros Vartų arką žengiame į jaukią to paties pavadinimo gatvę, dešinėje besiremiančią į ankstyvojo baroko stiliaus Šv. Teresės bažnyčią, kurios viena įdomesnių išorinio komplekso detalių – trimituojančio angelo vėjarodė varpinės bokšto viršūnėje.

Virš pagrindinio įėjimo į bažnyčią galima pamatyti švedų kilmės dinastijos didikų ir Žečpospolitos valdovų Vazų herbą – vizualiai vazą primenantį javų pėdą, nuo kurio, manoma, ši dinastija ir gavo savo pavadinimą. Teisingumo dėlei reikėtų pridurti, kad egzistuoja ir kita versija, pagal kurią Vazų „pavardė“ kilo ne nuo herbo panašumo į vazą, o nuo Vasos vietovės prie Upsalos.

Kad ir kaip ten bebūtų, Šv. Teresės bažnyčios statybos metu 1633-1654 m. būtent Vazų dinastijos atstovai buvo didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais ir Lenkijos karaliais, todėl herbas virš pagrindinio portalo tikriausiai yra savotiška duoklė tuometiniams Abiejų Tautų Respublikos valdovams.

Aukščiau, trikampiame bažnyčios frontone puikuojasi heraldinė lelija. Taip savąjį giminės herbą įamžino statybų fundatorius bei globėjas, LDK vicekancleris Steponas Pacas (1587-1640). Heraldinėje lenkų tradicijoje lelija raudoname fone yra žinoma Gozdavos (lenk. Gozdawa) pavadinimu.

Pasak senos legendos, kadaise Lenkijos karalius Vladislovas I Hermanas suteikė šį herbą Kristinui iš Gozdavos už mūšio lauke parodytą narsą. Netrukus šį herbą perėmė kitos lenkų bajorų giminės, o dar vėliau jis pateko ir į LDK žemes. Visgi yra manančių, kad Gozdavos herbas atkeliavo į Lenkiją iš Vengrijos, Vokietijos ar netgi galėtų turėti tolimą prancūzišką kilmę, tačiau šiuo atveju tai ne tiek svarbu... Europos kraštų heraldikoje stilizuota lelija yra aukščiausios valdžios, švarumo, tyrumo simbolis, kuris neretai asocijuojamas su Mergele Marija.

Prie Šv. Teresės bažnyčios prisišliejusi nedidelė XVIII a. pabaigos didikų Pociejų koplyčia-mauzoliejus su herbine atminimo lenta ant sienos. Šioje lentoje koplyčios fundatoriaus Mykolo Pociejaus valia buvo įamžintas gana didelis asmeninis herbas, pavadintas pagal giminės pavardę – Pociejumi (lenk. Pociej).

Pastarasis herbas yra tam tikra klasikinio Svarstyklių herbo (lenk. Waga) atmaina. Heraldiniame koplyčios siužete pavaizduotos gana smarkiai stilizuotos svarstyklės, strėlė, ragais į apačią nukreiptas pusmėnulis bei kryžius. Virš ovalo formos skydo kyla riterio šalmas su plunksnomis, o iš abiejų pusių kompoziciją įrėmina karo atributai – ginklai ir vėliavos.

Didžioji gatvė

Iš Aušros vartų gatvės įžengiame į Didžiąją, kurioje stūkso Vilniaus rotušės pastatas su Šventuoju Kristoforu – istoriniu sostinės herbu frontone. Tiesa, didelis miesto herbas papuošė rotušės pastatą palyginti neseniai, tačiau tikėkimės, kad ši puošmena liks neatsiejamu heraldiniu senamiesčio atributu ir ateities kartoms.

Savo herbą Vilnius gavo XIV a. Sunku pasakyti, kodėl buvo pasirinktas būtent šv. Kristoforas (gr. „nešantis Kristų“), tačiau būtent jis vaizduojamas visuose senuosiuose miesto antspauduose.

Vakarų Europos ikonografijoje šv. Kristoforas dažnai vaizduotas nešantis kūdikėlį Jėzų per upę, taigi savo metu sostinei suteiktas heraldinis motyvas galėjo simbolizuoti į pagonišką Lietuvą atkeliaujančią krikščionybę. Sovietų laikais rotušės frontone puikavosi užrašas „Dailės muziejus“.

Pilies gatvė

Žemiau Didžiosios esančioje Pilies gatvėje vertėtų stabtelėti prie netoli Signatarų namų esančios galinės Šv. Jonų bažnyčios sienos. Čia pakabinta memorialinė XVIII a. vidurio lenta su LDK magnatų, vėliau tapusių grafais, Chreptavičių herbu, kuris to paties amžiaus herbynuose aprašytas žodžiais: „raudoname lauke balta strėlė į abi puses lenktais galais“. Išlenktoji strėlės dalis dar kartais interpretuojama kaip lankas be templės, stilizuota pasaga ar katilo rankena.

Ne mažiau nuostabi ir šio herbo atsiradimo legenda, pagal kurią herbas, į lietuvių kalbą neverčiamu lenkišku pavadinimu Odrowąż kilo nuo iškraipyto žodžių junginio, reiškiančio „nurauti ūsus“.

Pasakojama, kad kadaise dvikovoje narsus Moravijos riteris šūviu iš lanko nukirto abu priešininko ūsus ir už tai karalius dovanojo jam minėtą herbą. Iš tiesų tikroji minėto heraldinio siužeto kilmė nenustatyta. Neretai manoma, kad „nurautieji ūsai“ galėjo išsivystyti iš senųjų ikiheraldinių simbolių ar kitokių linijinių nuosavybės žymenų.

Lietuvoje Odrowąż istorija prasideda nuo Horodlės unijos 1413 m., kuomet šį herbą iš Liublino kašteliono gavo lietuvių didikas Vizgirdas, kartais romantiškai įvardijamas tolimu Chreptavičių giminės protėviu, bet tokia tariama giminystė vargu ar turi realesnį istorinį pagrindą.

Nuo Šv. Jonų bažnyčios einame link Katedros aikštės. Netrukus prieisime dvi netoli viena kitos esančias, tačiau į priešingas puses vedančias Skapo ir Bernardinų gatves su įdomiais heraldikos pavyzdžiais.

S.Skapo gatvės 4 numeriu pažymėto klasicistinio pastato, vadinamųjų Sulistrovskių (Lopacinskių) rūmų, frontone galima pamatyti ištaigingą, dviem karūnomis ir mantija papuoštą herbą. Bernardinų gatvėje virš vieno iš pastatų (Bernardinų g. 6) arkos išvysime angelo figūrėlę, rankose laikančią skydą su dvigubu kryžiumi.

Jeigu įsuktume į gotikinės Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kiemelį, paminklinėje lentoje aptiktume dar du įdomius herbus. Šią lentą 1779 m. politinis bei karinis LDK veikėjas Jokūbas Nagurskis įmūrijo savo mirusios žmonos Marijonos iš Puzinų giminės garbei.

Memorialinės lentos viršūnėje iš kairės pusės vaizduojamas Žemaitijos Nagurskių giminės herbas – iš apačios strėlės perverta pasaga, o dešinėje – Puzinų giminės herbas, pavadinimu Vartai (lenk. Brama arba Oginiec), vaizduojantis stilizuotus vartus kiek riestais į viršų galais ant kurių užkeltas kryžius su dvišake viršutine dalimi.

Žemaitijos Nagurskių pasaga su strėle, ko gero, yra mūsų krašte savaip adaptuotas lenkiškas herbas Pobogas (lenk. Pobog), kurio klasikiniame variante vaizduotas kryžius virš pasagos. Šis herbas yra laikomas vienu seniausių Lenkijos bajorų herbų.

Romantinė legenda byloja, kaip vienas riteris „atgavo“ kryžių virš pasagos už savo pamaldumą bei dorybingą gyvenimą. Kadaise jo protėviai giminės herbe vaizdavo kryžių pasagoje, tačiau dėl įvykusios brolžudystės kryžius buvo pakeistas kardu. Riteris labai sielojosi dėl šio įvykio ir jo atgaila galiausiai buvo įvertinta tuo, kad karalius vėl suteikė jo giminei teisę herbe vaizduoti kryžių, tačiau šįkart - virš pasagos. Yra ir keletas kitokių šio herbo atsiradimo istorijos pasakojimų, tačiau paminėjome populiariausią. Praėjusių amžių istorikai apie Pobog nešiotojus rašė, kad jie „linkę niršti“, o pats herbo pavadinimas kilo nuo karo šūkio „pobodze“, kas galėtų reikšti „su Dievu!”.

Lietuvoje pasagos su kryžiumi herbas taipogi atsirado po Horodlės unijos. Čia pirmuoju jo savininku tapo lietuvių bajoras Ralas. Tiesa, memorialinėje Bernardinų bažnyčios lentoje vaizduojamas ne klasikinis Pobogo herbas su kryžiumi, o veikiausiai viena iš jo atmainų. Nežinia kada, kaip ir kodėl kryžius herbe buvo pakeistas strėle, tačiau galbūt Žemaitijoje įsikūrę Nagurskiai siekė kiek galima „sulietuvinti“ savo herbą? Juk žinia, kad strėlės ženklas ypač mėgtas tarp lietuviškos diduomenės.

Pereikime prie kito, heraldinio Nagurskio žmonos Marijonos ženklo, kurios giminei priklausė herbas Vartai. Tai – gana keistas herbas, taipogi turintis įvairias atmainas. Grafiškai herbas primena vartus su ant jų užkeltu kryžiumi. Tarp heraldikos žinovų  vyrauja nuomonė, kad herbas gali būti tolimos rusiškos kilmės, tačiau jo reikšmę sunku nusakyti. XIX a. pabaigoje Krokuvos profesorius Františekas Piekosinskis (g. 1844) kėlė hipotezę, kad Vartai galėjo kilti iš kažkokio senovinio giminės ženklo ar netgi runos. Taipogi būta minčių, kad herbo siužetas savo šaknimis galėtų siekti Rytų Europos stepių gentinius bei asmeninius klajoklių simbolius – tamgas, o po to kažkokiu būdu buvo perimtas slavų. Galima pasakyti tik tiek, kad bene žymiausia LDK giminė, savo herbe naudojusi Vartų simbolį, buvo Oginskiai, kildinę save iš Riurikaičių, o minėtieji Puzinai, savo ruožtu, pabrėždavo giminystę su Oginskiais.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios atminimo lentoje vyro ir žmonos herbai prigludę vienas prie kito ir formuoja jungtinį herbą. Po abiem herbais matomas kadaise Nagurskių užtarnautas Šv. Stanislovo ordinas.

Čia bene pats įdomiausias senosios heraldikos pavyzdys - jungtinis Abiejų Tautų Respublikos herbas ant išorinės arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios sienos. Herbinis skydas, kuriame iš kairės pusės pavaizduotas Lenkijos erelis, o iš dešinės – lietuviškas Vytis puikuojasi virš XVII a. pradžioje įmūrytos marmurinės lentos. Taip tuometinis Žečpospolitos valdovas Zigmantas III Vaza įamžino šv. Kazimiero atminimą.

Vytis šiame herbe atrodo gana įprastai, o štai ant lenkiško erelio krūtinės matosi Vazų giminės herbas. Apačioje po skydu galima išvysti ir Auksinės Vilnos ordiną – vieną iš seniausių bei garbingiausių tuometinių Europos apdovanojimų, kuris Kazimierui niekuomet nebuvo įteiktas, tačiau šį ordiną buvo gavęs jo brolis Žygimantas I Senasis, o taip pat Vazų giminės karaliai, valdę šalį tuo istoriniu periodu. Pasidairius po Katedros aikštę galima pamatyti ir Lietuvos Respublikos Vytį virš pagrindinio įėjimo į neseniai pastatytus Valdovų rūmus.

Ant šalimais esančio Vilniaus Arkivyskupijos kurijos pastato (Šventaragio g. 4) kabo didelis asmeninis kardinolo, buvusio Vilniaus arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio herbas su heraldiniais dvasininkui būdingais atributais.

Gana erdviame kiemelyje (Tilto g. 1/2) galime pamatyti du vienas priešais kitą stovinčius vienaaukščius pastatus su gana ištaigingomis heraldinėmis kompozicijomis virš pagrindinių durų. Abu pastatai papuošti tais pačiais herbais, iš kurių dešinysis mums jau pažįstamas Vartų herbas, o kairysis tikriausiai priklauso tai herbų grupei, kuri lenkiškoje heraldinėje tradicijoje vadinama Jaunuoliu (lenk. Junosza) arba Avinu (lenk. Baran).

Klasikiniuose Avino herbo variantuose vaizduojamas baltas, dešinėn pasisukęs, pievelėje stovintis avinas raudoname skydo dugne. Čia derėtų pasakyti, kad heraldinė dešinė reiškia kairę pusę žiūrinčiojo į herbą akimis, kadangi, pagal senąsias tradicijas, herbo puses įprasta nustatyti iš įsivaizduojamo skydo laikytojo pozicijos.

Nuo klasikinio Avino herbo aprašymo Tilto gatvėje esantis herbinis siužetas kiek skiriasi, kadangi čia avinas pasisukęs į heraldinę kairę. Yra ir kitų smulkių neatitikimų tarp klasikinio „Avino“ ir galimų jo atmainų.

Remiantis daugeliu herbo aprašymų, klasikiniame variante virš heraldinio šalmo turėtų kilti povo plunksnos, tačiau Tilto gatvėje vietoj plunksnų iš karūnos kyla avino figūra.

Herbo kilmė iki šiol yra ginčytina. Vieni mano, kad jis kilo iš vokiškų žemių, kiti laikosi lenkiškosios versijos. Vokiškąją versiją tarytum patvirtintų tai, kad lenkiškasis herbo pavadinimas Junosza (Jaunuolis) galimai kilęs nuo vokiško žodžio Jungschaff, kas reiškia ėriuką arba avinėlį.

Romantinė šio herbo herbo atsiradimo legenda pasakoja apie tai, kaip riteris, vardu Junoša, su palyda jojo į vestuves. Išjodami pro vartus jie pamatė linksmai šokinėjantį baltą avinėlį ir palaikė tai sėkmės ženklu. Po kurio laiko jaunikis su draugais dukart sutiko priešus ir dukart juos nugalėjo. Į vestuves jis atjojo iškruvintas priešų krauju ir už tai gavo teisę savo herbe vaizduoti baltą, sėkmę nešantį avinėlį kraujo spalvos fone. Tačiau yra ir tokia nuomonė, kad šioji legenda galėjo būti žymiai vėlesnis senųjų mitų, kuriuose jaunam herojui visaip trukdoma patekti pas savo sužadėtinę, atpasakojimas. Paprastai toks padavimų didvyris (karalaitis, riteris ir pan.) įveikia visus sunkumus (burtus, slibinus ir kt.) ir susijungia su savo mylimąja linksmose vestuvėse. Iš čia galbūt ir kilo senasis paprotys lydėti sužadėtinį pas jaunąją su gausia palyda.

Tilto gatvės herbai tarytum įrėminti stilizuotų šlovės vainikų iš karo pabūklų, vėliavų su erelių atvaizdais, kardų ir patrankų sviedinių.

Nuo Tilto pasukame link Universiteto gatvės. Čia iš karto krenta į akis didelis Lietuvos Respublikos prezidento herbas, esantis ant prezidentūros pastato. Prezidento herbą sudaro Vytis, kurį iš abiejų pusių „prilaiko“ skydo „laikytojai“ (heraldinis terminas) – grifas ir vienaragis. Mūsų dienų LR prezidento herbas kartu su šalies vadovo vėliava patvirtintas palyginti neseniai ir prezidentūros fasade atsirado jau nepriklausomybės laikais.

Kitas nuo Universiteto gatvės lengvai pastebimas objektas – pagrindinė Vilniaus universiteto vėjarodė. Ji irgi įgavo dabartinį savo pavidalą mūsų laikais, tačiau dėl joje esančių heraldinių elementų galėtų pasirodyti įdomi miesto gyventojams bei svečiams.

Pakėlus žvilgsnį, vėtrungėje galima įžvelgti vieną virš kitos išsidėsčiusias šešiakampes žvaigždes tarp kurių ragais į viršų įsispraudęs pusmėnulis. Tai – Vilniaus vyskupo, Jėzuitų kolegijos sostinėje įkūrėjo Valerijono Protasevičiaus (g. 1504 m.), kurio pastangomis minėtoji kolegija buvo reformuota į Vilniaus universitetą, herbas, pavadinimu Dževica (lenk. Drzewica).

Pirmą kartą dviejų žvaigždžių su pusmėnuliu herbas paminėtas 1396 m., tačiau numanoma jo kilmė siekia antrąją XIII a. pusę. Herbo atsiradimą lenkų istorikai sieja su Prokopu iš Dževicos, kuris kunigaikščiui Lešekui Juodajam pirmasis atnešė žinią apie pastarojo išrinkimą Krokuvos valdytoju. Galimas dalykas, kad mėlynas klasikinio Dževicos herbo dugnas šiuo atveju siejasi su nakties dangumi, o geltonos žvaigždės ir mėnulis – su šviesuliais jame, kas galėtų simbolizuoti nelengvą žygūno ar pasiuntinio kelią bet kuriuo paros metu. Tarp Lietuvos bajorams suteiktų 1413 metų Horodlės unijos herbų Dževicos nėra, todėl į LDK žemes jis tikriausiai atkeliavo vėliau. Didžiajame Vilniaus universiteto kieme vyskupo V. Protasevičiaus garbei taip pat įmūryta herbinė atminimo lenta, kurioje išvardytos pastarojo pareigos bei nuopelnai.

Kita tame pačiame kieme esanti atminimo lenta skirta Steponui Batorui (1533-1586) – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui. Kaip žinia, Batoras buvo vengrų kilmės didikas iš kilmingos Transilvanijos dinastijos, kurios herbe vaizduoti trys vienas po kitu išsidėstę žvėries dantys smaigaliais į heraldinę dešinę raudoname fone, nors įvairiuose istoriniuose šaltiniuose dantų kryptis skirtinga. Tai nėra lenkiškas herbas, nors lenkų tradicijoje dažnai vadinamas tiesiog Trimis dantimis arba Slibino/Vilko iltimis. Sutinkama versija, kad Batorų giminė galėjusi save kildinti iš mitinio drakono arba iš didvyrio, tokį drakoną nugalėjusio.

Pagrindiniame Vilniaus universiteto kieme esančioje Stepono Batoro paminklinėje lentoje Batorų herbas pavaizduotas lietuviško Vyčio skyde vietoje mums įprasto dvigubo kryžiaus.

Vilniaus universiteto kiemai pasižymi ir neseniai restauruotomis senosiomis freskomis su to meto diduomenės bei universiteto mecenatų herbais. Tarp šių herbų išsiskiria karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798) herbas Veršiukas (lenk. Ciołek), įkomponuotas į jungtinį to meto valstybės herbą. Klasikiniame herbo aprašyme raudonas, į heraldinę dešinę pusę pasisukes veršiukas stovi baltame fone, tačiau universiteto freskoje griežti spalviniai reikalavimai nėra išlaikyti. Tiksliai nenustatyta ir Poniatovskių giminės kilmė.

Vieni šią giminę, o kartu ir jos herbą, kildina iš Italijos, kiti gi mano, kad Poniatovskiai kilo iš Mažosios Lenkijos šlėktos, o savo pavardę gavo nuo Poniatovos vietovės, kurioje turėjo valdų. Seniausias Lenkijoje herbinis antspaudas su veršiuko atvaizdu rastas Silezijoje ir datuojamas 1279 m., tačiau nėra aišku ar būtent jis davė pradžią visai heraldinei Veršiuko herbo giminei. Į Lietuvą „veršiukas” atkeliavo 1413 metais per Horodlės uniją.

Šalimais esančiame Observatorijos kieme vertėtų atkreipti dėmesį į memorialinę matematiko ir astronomo Martyno Počobuto (g. 1728 m.) lentą, virš kurios patalpintas Počobutų giminės herbas – šarvuota kalaviją laikanti ranka. Savo giminės herbą, vadinamą Mažuoju Vyčiu, Martyno Počobuto protėvis gavo kartu su bajoro titulu iš Žygimanto I Senojo rankų. Pats herbas taip pat gali turėti nemažai spalvinių bei detalizacijos variantų. Dažniausiai kardą laikanti ranka vaizduojama išnyranti iš debesų, kas galėtų simboliškai sietis su tam tikrais „Dievo rankos“, „dieviškos pagalbos“ vaizdiniais. Panašus heraldinis motyvas sutinkamas ir kitur Europoje.

Išėjus iš VU kiemelių ir pakilus Universiteto gatve prieisime Bžostovskių rūmų kompleksą (Universiteto g. 2). Nors šie rūmai ir vadinami Bžostovskių vardu, tačiau tam tikrą laiką priklausė Nagurskiams, todėl virš pagrindinės arkos galima pasigrožėti mums jau pažįstamu Nagurskių giminės herbu su pasaga ir strėle, o ne tradiciniu Bžostovskių herbu su balnakilpe.

Dominikonų gatvėje stūkso Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčia su didžiuliu ketvirčiuotu Žečpospolitos herbu virš pagrindinio portalo. Lenkiški ereliai su karūnomis išsidėstę viršutinės dalies kairėje ir apatinės dalies dešinėje, o lietuviškas Vytis be skydo – apatinės dalies kairėje ir viršutinės dalies dešinėje. Herbo centre – gana savotiškai pavaizduotas dinastinis Vazų herbas su horizontalia špaga.

Ne mažiau įdomi ir paslaptinga figūra pavaizduota herbo apačioje. Tai - viena iš vienuolių dominikonų ordino emblemų – šuo su deglu nasruose. Sena legenda pasakoja, kad kūdikio besilaukianti šv. Dominyko motina susapnavo sapną, kuriame ji pagimdė liepsnojantį deglą įsikandusį šunį.

Sapnas turėjo reikšti, kad būsimas šventasis skelbs ugningą dieviškąjį žodį, kaip ištikimas šuo laikysis tikėjimo priesakų bei pasiaukojamai gins Bažnyčią. Įdomu tai, kad neretai ikonografijoje šalia šv. Dominyko vaizduojamas šuo su deglu nasruose, o pats dominikonų pavadinimas kartais neoficialiai verčiamas kaip „Viešpaties šunys“ (lot. Domini canes).

Iš Dominikonų gatvės pasukam link Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniaus gatvėje. Neseniai restauruotame fasade dėmesį iškart patraukia auksuoti herbai – dvigubas kryžius virš pagrindinio portalo bei heraldinė fundatorių Pacų lelija kiek aukščiau.

Dvigubas kryžius, kurio viršutinis skersinis kiek trumpesnis už apatinį, patalpintas ovalo formos skyde gana karingos, bet tiems laikams visiškai įprastos heraldinės kompozicijos centre. Kyšančiose vėliavose vėl nesunkiai įžiūrimi Vyčio ir erelio simboliai. Pacų giminės herbas puikuojasi virš šios šventovės globėjų – šv. Benedikto ir šv. Kotrynos statulų. Prie Šv. Kotrynos bažnyčios šliejasi ir buvusio moterų-benediktinių vienuolyno pastatas, virš kurio puošnių durų galime pamatyti maltietišką kryžių.

Priešais S.Moniuškos skverą yra kitas įdomus eklektiškas pastatas – dabartiniai Mokytojų namai (Vilniaus g. 39/6). Būtent čia 1904 m. Petras Vileišis išspausdino pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“.

Nors pastatas statytas cariniais laikais XIX a. pabaigoje, jo frontone įžiūrimas gana keistas, senovinis Nalenčės (lenk. Nałęcz) herbas, kuriame pavaizduota susukta medžiagos skiautė į mazgą surištais ir į skirtingas puses nukreiptais galais. Virš heraldinio šalmo matyti du šakoti elnio ragai, o tarp jų – jaunos merginos figūra balta skarele aprišta kakta. Lygiai tokį patį, tik kur kas didesnį herbą galime pamatyti Vilniuje, Pylimo g. 4.

XVI a. užrašyta herbo atsiradimo legenda byloja apie pirmus krikščionybės lenkų žemėse žingsnius, kai tuometinis valdovas savo rankomis krikštijo jam ne visada norinčius paklusti pavaldinius. Priėmusiems krikštą buvo žadamos naujos žemės bei kitokios gėrybės, o tikėjimo simboliu tapo baltos medžiagos skraistė, kuria valdovas aprišdavo atsivertusiųjų kaktas.

Yra ir kitų, vėlesnių šio herbo atsiradimo legendų, tačiau be jokios abejonės Nalenčė – vienas seniausių herbų, pirmą kartą pavaizduotas antspaude 1293 m., o aprašytas – 1398 metais.

Tarp praėjusių amžių heraldikos tyrinėtojų būta nuomonių, kad pats herbas su susuktos medžiagos motyvu galėjęs kilti nuo pintų žabų ar šiaudų vainiko, kuriuos kaip vėliavą naudojo senosios pagonių gentys. Kiti tvirtino, kad ženklas kilo iš senųjų runų simbolių ar panašių archajiškų ženklų. Herbo pavadinimo etimologija buvo siejama tai su toponimu, tai su senoviniu, užrištą skarą reiškiančiu žodžiu, tai su veiksmažodžiu „lenkti“. Į Lietuvą šis herbas atkeliavo per Horodlės uniją.

Iš Vilniaus gatvės keliaujame į paskutinį mūsų heraldinės ekskursijos po sostinės senamiestį tašką Trakų gatvėje, tačiau pakeliui neprošal būtų trumpam sustoti ties Pranciškonų gatvės atsišakojimu bei žvilgtelėti į vienos seniausių mieste Pranciškonų bažnyčios bokšte mums jau pažįstamą Vartų herbą.

Pačioje Trakų gatvės pabaigoje (prie sankirtos su Pylimo gatve) prieiname du pastatus – Tiškevičių rūmus su giminės herbu Leliva (lenk. Leliwa) frontone ir priešais esančius Umiastovskių rūmus su dviem herbais, iš kurių vienas, pavadinimu Roch III, priklausė patiems Umiastovskiams, o kitas - kombinuotas aštuonių herbų junginys, matomai vaizduojantis visas genealogines bajorų peripetijas, priskiriamas Sadovskių giminei.

Didikai Tiškevičiai tikriausiai yra viena iš garsesnių LDK giminių, kurios herbe vaizduota geltona šešiakampė žvaigždė virš ragais į viršų nukreipto pusmėnulio. Viduramžių istorikas Janas Dlugošas Lelivos herbą yra aprašęs taip: „Leliva - išlenktas mėnuo su geltona žvaigžde per vidurį mėlyname dugne“.

Iki šiol niekas negali užtikrintai nustatyti šio herbo siužeto kilmės, kadangi dermėje su žvaigžde pusmėnulio simbolika aptinkama daugelio Europos šalių heraldikoje.

Romantinė herbo kilmės legenda pasakoja, kad herbas buvo suteiktas lenkų riteriams, sumušusiems priešą šviečiant mėnuliui Boleslovo V Gėdingojo laikais, tačiau minėtasis J. Dlugošas ne kartą tvirtino Lelivos herbą atkeliavus į Lenkiją iš vokiškų žemių. Kiti istorikai su tuo nesutinka, tačiau nepaisant to beveik vieningai sutariama, kad herbo pavadinimas yra grynai slaviškas.

Pirmą kartą Lelivos herbas pavaizduotas antspaude 1324 metais, o aprašytas – 1399-aisiais. Žinoma, kad Horodlės unijos metu pusmėnulio ir žvaigždės herbą gavo Vilniaus vaivada Manvydas.

Kaimynystėje įsikūrę Umiastovskiai turėjo sąvąjį simbolį – heraldinę leliją ant trijų laiptelių, kuri žinovų yra laikoma herbo su kolona atmaina. Toks herbas pakabintas ant Umiastovskių rūmų frontono dešiniau pirmojo, kombinuoto Sadovskių herbo. Manoma, kad klasikinio herbo pavadinimas Roch yra kilęs iš senųjų indų rokh, kas reiškė bokštelį ant kovos dramblio nugaros, todėl kai kada šiuo pavadinimu vadinta šachmatų figūra – bokštas.

Pasak legendos, pirmasis herbą su kolona įgijo teisę nešioti riteris, lemtingu bokšto ėjimu išlošęs šachmatų partiją prieš Mazovijos kunigaikštį. Pastarasis, sužavėtas savo pavaldinio protu, suteikė jam teisę į nuosavą herbą. Tiesa, nėra visiškai aišku kaip ir kodėl klasikinė kolona evoliucionavo į Umiastovskių leliją ant trijų pakopų. Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad identišką Umiastovskiams herbą turėjo ir žymusis sukilimų prieš carinę Rusiją vadovas Tadas Kosciuška.

Šios heraldinės ekskursijos pabaigai ant Trakų ir Pilies gatvių kampo galima pasigrožėti 1973 metais sukurta Stanislovo Kuzmos skulptūra „Miesto vartų sargybinis“, vaizduojančia šarvuotą karį su skydu ir ietimi. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kadaise tuščią šio senamiesčio sargo skydą papuošė Gediminaičių stulpai.