Prie Osvencimo vartų spalvų nedaug – išsiskiria tik pilko lenkiško dangaus fone ramiai plevėsuojanti balta-mėlyna Izraelio vėliava. Ją nešantys Izraelio kariai – ne turistai.
Jie – oficiali karinė delegacija, kurios tikslas – išmokti Holokausto pamokas ir gal sulipdyti karo ir genocido išbarstytus žydų šeimų likimus.
Ne veltui visose kitose civilizuotose šalyse, išskyrus Lietuvą, Holokaustas rašomas iš didžios H. Šiaip ar taip, kitiems užsieniečiams – vokiečiams, lenkams, japonams – izraeliečiai atrodo labai įdomūs.
Geležinkelio bėgiais, kuriais į mirtį buvo atvežta daugiau kaip milijonas žydų, žingsniuojantys kariai filmuojami mobiliaisiais telefonais. Žinoma, ir patys kariai primena turistus – jie apsikarstę fotoaparatais, juos lydi gidai. Bet juos čia atsiuntusios Izraelio vyriausybės tikslas kitas, ne turistinis.
Kariai turi sužinoti daugiau apie Holokaustą ir kartu pajusti didesnę meilę savo šaliai.
Tragedijos dydis sutrikdo
Už karių – šiurpą keliantis, iš istorinių filmų puikiai pažįstamas mūrinis pastatas, ties kurio arka sustodavo „gyvieji vagonai”.
Izraeliečių delegacija savuoju maršu pakartoja žingsnius, kurie didžiajai daugumai į Osvencimą prieš 70 metų atvežtų žydų buvo paskutiniai, mat būtent čia vokiečių SS smogikai žaibiškai įvertindavo, kurie kaliniai gali dirbti koncentracijos stovykloje.
Pastarieji žydai belaisviai gyvendavo specialiai jiems pritaikytose medinėse arklidėse – 400 kalinių būdavo sugrūdama į vieną namelį. Visi kiti belaisviai būdavo nuvaromi tiesiai prie dujų kamerų.
Žmogžudystės buvo vykdomos pramoniniu būdu – vos per kelias valandas po ilgos kelionės traukiniu pražūdavo ištisos šeimos, giminės, bendruomenės.
Tad viena labiausiai jaudinančių Izraelio karių kelionės į Osvencimą akimirkų tampa kelios minutės viename medinių namelių. Jame vienas svečių garsiai perskaito savo šeimos narių, žuvusių per Holokaustą, pavardes.
Kartais šeimos istorija itin skurdi, paaiškina Yishai Szekely. Juk genocidas anonimiškas, tad pavardžių skaitymas – vienintelis būdas atsiminti žuvusiuosius. Ir tai sukrečia.
„6 milijonai – toks didžiulis skaičius. Mane sutrikdo net tūkstantis.
Daug lengviau suprasti, įsivaizduoti, kokia siaubinga mūsų praeitis, yra rasti ryšį su konkrečiais vardais”, – tvirtina Y.Szekely.
Kiekviena kelionė sujaudina
Izraeliečius karius po Osvencimą lydi Yechielis Aleksanderis. Jis į mirties stovyklą buvo atvežtas būdamas paauglys 1944 metais. Y. Aleksanderis liko gyvas ir po karo grįžo į Osvencimą. Ir ne kartą. Ši kelionė atgal į Lenkiją su įvairiomis delegacijomis Y. Aleksanderiui – jau 35-oji.
„Pirmosios 9–10 kelionių mane labai paveikė”, – prisimena senolis. Vis naujų viešnagių Osvencime poveikį jis apibūdina ištiesdamas ranką ir staiga ją atpalaiduodamas.
Senasis žydas vis tiek čia vyksta, nes yra įsitikinęs: tie, kurie čia kalėjo, dirbo ir liko gyvi, privalo jausti ypatingą atsakomybę prieš tuos, kurie nepatyrė viso šio karo laikų košmaro.
Y. Aleksanderis prisimena diskusiją su grupe moksleivių iš Izraelio apie žydų išvarymą iš Ispanijos XV a. pabaigoje.
Jis su siaubu suvokė, kad daugelis paauglių apie tai nieko nežino, ir ėmė abejoti, ar po, pavyzdžiui, 100 metų nebus pamirštas ir Holokaustas – masinis žydų naikinimas.
„1994-aisiais prižadėjau sau saugoti istoriją ateities kartoms. Atrodo, neblogai sekasi – perduodu savo atsiminimus jauniesiems. Galbūt procesas įsitvirtins.
Žudikams statė baseiną
Y. Aleksanderis nuveda delegaciją prie atviro baseino ir ima pasakoti, kaip vieną 1944 metų rugpjūčio dieną jam su grupe kitų belaisvių buvo įsakyta prie baseino suformuoti betoninius laiptus – regis, SS smogikai įsigeidė turėti vietą maudynėms. Istorija niūri ir keista.
Be to, daug pasakanti apie Osvencime 1944-aisiais dirbusių nacistinės Vokietijos pareigūnų nuotaikas. Viena vertus, norėti baseino vos keli šimtai metrų nuo dujų kamerų ir krematoriumų, kur kasdien žūsta šimtai, tūkstančiai žydų, yra nepaprastai nežmoniška.
Bet net nekreipiant dėmesio į tokią brutalią aroganciją neįmanoma nesistebėti, ką SS pareigūnai turėjo galvoti, – juk tą patį rugpjūtį amerikiečiai išlaisvino Paryžių, o sovietai beveik visiškai priartėjo prie Varšuvos. O žydus uoliai ir tomis dienomis naikinę esesininkai galvojo tik apie baseiną.
Žinoma, dabar jau aišku: vokiečiai specialiai suplanavo naikinimo stovyklas atokiausiose savo okupuotų teritorijų vietose. O sąjungininkams jau imant viršų pradėta baimintis, kad nacių nusikaltimai bus susekti, o kaltininkai – nubausti.
Vis dėlto daugelį šių iškalbingų faktų žinome tik iš tokių liudininkų kaip Y. Aleksanderis pasakojimų. Žinome todėl, kad jie ten buvo.
Gyvų liudininkų nebeliks
Po slogaus pasivaikščiojimo po stovyklos teritoriją Y. Aleksanderis suburia aplink save karius ir rėžia jaudinamą kalbą. Jos itin atidžiai klausosi kapitonė Yael Sela-Arbel.
„Daug verkiau, tikrai daug, – teigia kariškė. – Vis dėlto man tiesiog svarbu čia būti.
Tokios kelionės – būdas pasakyti, kad mūsų tauta gyva ir klestinti, nors blogis darė viską, kad mus sunaikintų.
Tai ir asmeninė, ir nacionalinė mūsų pergalė. Mes tarsi sakome: „Mes čia, nors norėjote mus ištrinti iš istorijos. Ir mes stiprūs, mes pažangūs – mes būtent tokie, kokius mūsų išžudyti protėviai norėjo matyti.”
Ir vis dėlto bet kuris istorinis laikotarpis pasikeičia, kai nebelieka nė vieno gyvojo, kuris būtų jame gyvenęs ir galėtų apie jį papasakoti.
Dar 1998-aisiais, kai žiniasklaida mirgėjo rašiniais apie Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 80 metų sukaktį, dar buvo galima pabendrauti su veteranais, dalyvavusiais Somos kautynėse ar jūrų mūšyje prie Jutlandijos.
Tačiau po 15 metų nė vieno iš jų nebėra tarp gyvųjų. Greičiausiai dar po 15 metų nebus gyvo ir nė vieno žydo, kuris ištvėrė Holokausto žiaurumus.
Dar mena karo pradžią
Kol kas jų dar nemažai, o daugelis įsikūrę Izraelyje. Tiesa, dabar jau labai mažai žmonių, kurie atsimena Vokietijos invaziją į Lenkiją 1939 metų rugsėjį.
O dešimtmetis vaikas, matęs Antrojo pasaulinio karo pabaigą 1945-aisiais, po dvejų metų švęs savo 80-metį.
Aišku, ateityje visi galės ir toliau skaityti, kas atsitiko, kai vokiečiai 1939-aisiais pasiekė Zdunska Volios kaimą Vidurio Lenkijoje.
Čia buvo viešai pakarti vietos žydų bendruomenės lyderiai, o žydų namai išvogti.
Bet visai kitas įspūdis išgirsti istoriją iš pirmų lūpų. Iš Ashero Audo, po karo įsikūrusio Jeruzalėje, bet jo pradžioje su šeima dar gyvenusio Zdunska Volioje. A.Audas žodžius renka sunkiai.
Ir ne dėl to, kad su žurnalistais kalba ne hebrajų ar lenkų, o anglų kalba, – tiesiog apibūdinti dieną, kai jis paskutinį kartą matė savo motiną, be galo sunku.
Vokiečiai tiesiog suvarė Zdunska Volios žydus į lauką prie kaimo ir ėmė juos vieną po kito šaudyti. Tarp aukų buvo ir A.Audo tėvas.
Pačiam 11-mečiam Asherui pavyko įrodyti naciams, kad jis yra fiziškai pajėgus dirbti statybose. Jis atsidūrė Osvencime – skirtingai nei jo motina ir jaunesnysis brolis. Jie buvo nugabenti į kalinimo stovyklą ties Kulmo miestu, kur naciai jau buvo pradėję pirmąsias masines žydų, netinkamų sunkiam darbui, žudynes.
Septintojo milijono kančia
Dabar apie Holokaustą jaunesniems žydams pasakojantys jo liudininkai gali būti patenkinti – modernusis Izraelis žydų tautos tragedijoje mato aiškią žinutę pasauliui – kad žydai gali būti saugūs ir stiprūs tik turėdami savo valstybę.
Tačiau taip buvo ne visada. Ir nors dabar gyvi Holokausto liudininkai itin gerbiami, prieš kelis dešimtmečiu A.Audas turėjo pats susimokėti už psichoterapeuto paslaugas.
Žinoma, seansai nepadėjo: ką gali terapeutas pasakyti žmogui, susidūrusiam su masiniu teroru? Bet šiuo atveju svarbiausia, kad Izraelio vyriausybė net nepasiūlėti finansiškai padėti A.Audui.
Istorikas Tomas Segevas vargus, kuriuos Izraelyje patyrė Holokaustą, per kurį buvo išžudyta 6 mln. žydų, iškentę žmonės, aprašė knygoje „Septintasis milijonas” („The Seventh Million”).
„Tiesą sakant, pirmaisiais pokario metais apie Holokaustą naujoje Izraelio valstybėje beveik nebuvo kalbama. Ši tema buvo tabu. Tėvai apie Holokaustą nekalbėjo su savo vaikais, o pastarieji nedrįsdavo klausti. Šį periodą vadinu Didžiąja tyla”, – teigia T.Segevas.
Savo knygoje istorikas taip pat aprašo vadinamąją 81-ojo smūgio istoriją apie vieną jauną žydą, likusį gyvą po Holokausto.
Atvykęs į Izraelį jis ėmė pasakoti apie savo išgyvenimus koncentracijos stovykloje – kaip jį kartą žiauriai sumušė stovyklos komendantas, jaunam belaisviui smūgiavęs lygiai 80 kartų.
Bet netrukus jaunasis žydas suprato, kad daugelis žmonių juo abejoja – esą po tiek smūgių išlikti gyvam tiesiog neįmanoma. Toks skepticizmas jam ir tapo 81-uoju smūgiu.
Žinoma, daug kas pasikeitė iš esmės. Bet atmintis dar gyva ir kurį laiką liks nepamiršta.
Vienas Izraelio pasididžiavimų ir valstybės simbolių – Holokausto aukų ir didvyrių atminimo muziejus „Jad Vašem”. Čia vis dar netrūksta lankytojų. O kiekvieną pavasarį Holokausto atminimo dieną visas Izraelis minutei sustingsta – greitkeliuose sustoja automobiliai, pradeda kaukti sirenos, o žmonės pagerbia Holokausto aukas.
Žinoma, žydų tragedija yra tapusi ir politiniu ginklu, kuriuo kartais smūgiuojama norint priminti, kad Izraelis tiesiog neturi teisės kam nors patikėti savo šalies likimo.
