K. Schlögelis kantriai, išsamiai rekonstravo stalininio režimo stiprėjimą, jo virsmą totaliniu teroru, kuris lemtingais 1937–taisiais nusinešė pusantro milijono žmonių gyvybes. Knygoje vokiečių istorikas atskleidžia žiaurią ir absurdišką Maskvos tikrovę.
Tačiau yra kita istorijos pusė: teroristinio režimo šešėlyje Stalinas kūrė naują visuomenę. Jos centras – Maskva su milžiniškais pastatais, Tarybų rūmais. Nuostabus sportiškas naujasis jaunimas, sovietinė aukštuomenė, sovietinis Holivudas; žmonės, alpstantys iš bado, ir nuo prekių gausos lūžtančios parduotuvių vitrinos.
„Teroras ir svajonė“ – prieštaringa ir įspūdinga 1937-ųjų Maskvos panorama.
Šiame interviu portale nzz.ch vokiečių filosofas ir sociologas Joachimas Güntneris kalbasi su Karlu Schlögeliu apie tai, kas paskatino autorių domėtis Rytais, apie 1937-ųjų Maskvą ir sąžiningą dialogą su mirusiaisiais.
- Esate žinomas istorikas, bet užaugote paprastame Algojaus ūkyje. Ar Jumyse dar liko tuomečio valstiečių vaiko?
- Taip, esu tikras lėtapėdis valstietis, man patinka apylinkės, iš kurių esu kilęs, ir periodiškai ten lankausi.
- Kas paskatino domėtis Rytų ir Vidurio Europa?
- Visada gerai jaučiausi Rytų Europoje ir Rusijoje, supratau, kaip ten sutvarkytas gyvenimas. Ir spėju, kad mano valstietiška kilmė su tuo susijusi. Galbūt taip yra todėl, kad aš žinau, kas yra fizinis darbas, kas yra metų ciklas.
Manau, todėl galiu įvertinti, kokią reikšmę Rusijos kaimui turėjo milžiniškas prievartinis perversmas žemės ūkyje. Žinau, kaip atrodo tvarkingas, normalus ūkis ir suprantu, kas atsitinka, kai jis užleidžiamas. Ketvirtajame dešimtmetyje ir karo metais Rusija ypač pasižymėjo griaudama kaimą.
- Sakote, kad gerai jautėtės Rusijoje. Ar Jūsų netrikdė, kad šioje šalyje trūksta pilietinės visuomenės?
- Negalima taip sakyti. Vietoj pilietinės visuomenės ten radau ką kita. Ir tai man labai patiko. Disidentų, vėliau tapusių mano draugais, aplinką, seminarus, nuostabų bendruomenių ir draugijų tinklą, kur viskas žaibiškai perduodama, kur bendruomenės nariai saugomi, globojami.
- Kaip ir kada atsidūrėte toje aplinkoje?
- Pirmąkart į Rusiją nuvykau 1966–aisiais, dar būdamas gimnazistu. Bet tikrasis ryšys su Rusijos visuomene užsimezgė devintajame dešimtmetyje, kai rašiau mokslinį darbą apie Maskvos inteligentiją.
Man padarė įspūdį ši anaiptol neoficiozinė bendruomenė. Ją sudarė miestiečių vidurinioji klasė, dauguma – akademinė visuomenė. Aš daug sužinojau, pamačiau bibliotekas, kurias puoselėjo ir saugojo daugybė kartų, išgirdau istorijų iš patikimų šaltinių.
- Klausant Jūsų gali padaryti išvadą, kad vieni kitais labai pasitikėjote.
- Tam prireikė laiko. Jie žinojo, kad aš esu kairiųjų pažiūrų, o į kairiuosius disidentai žiūrėjo su šiokia tokia pajuoka. Jie laikė juos kvailiais, nesuprantančiais, kas iš tikrųjų yra komunizmas ir kokia yra Sovietų Sąjunga.
- Ar tuomet į Rusiją atvykote kaip politinis turistas?
- Ne, mano susižavėjimas maoizmu baigėsi dar aštuntajame dešimtmetyje. Bet aš kasdien lyg koks Kolumbas klaidžiodavau po Maskvą apžiūrinėdamas nušiurusius statinius, kuriuos kadaise projektavo garsūs konstruktyvizmo architektai, ir grįždavau namo susijaudinęs. Mano draugai nesuprato mano žavėjimosi.
- Keliaudamas į Maskvą į kuprinę įsimetėte Carlo Schorske’s knygą apie Vieną, Walterio Benjamino „Das Passagen-Werk“ ir Roberto Musilio romaną „Žmogus be savybių“ – kaip urbanistinės literatūros pavyzdžius.
- Jos pasitarnavo lyg savotiškas stimulas. Bet miesto tikrovė, visa to meto situacija man tiesiog susuko galvą – leidyklos, architektūra, teatras, eismas.
- Ar tada ir buvo padėtas pagrindas knygai apie 1937-ųjų Maskvą „Teroras ir svajonė“?
- Šio sumanymo šaknys dar gilesnės. Klasikiniai Arthuro Koestlerio ir Merleu-Ponty veikalai apie komunizmo žlugimą, neįtikėtini Jevgenijos Ginzburg prisiminimai, tiriamieji Roberto Conquesto darbai apie Stalino aukas, Aleksandro Solženycino „Gulago archipelagas“ man buvo žinomi dar prieš atvykstant į Rusiją.
Bet vėliau prie to, ką jau žinojau, smarkiai prisidėjo ir asmeniniai įspūdžiai, tos patirties neįmanoma pamiršti. Tada man net teko dalyvauti vienos komunistinės minipartijos veikloje. Frakcijų kovos, partijos suvažiavimai, laikraščio rengimas – iš arti susipažinau su visa kassavaitinių pasisėdėjimų subkultūra. Sąmokslai, atskaitomybės sistema, kritikos ir savikritikos kultūra, viešos išpažintys – tai man nebuvo nauja.
- Rašydamas knygą daug laiko praleidote bibliotekose ir archyvuose, rėmėtės medžiaga, kuri tapo prieinama tik atvėrus archyvus. Daug dėmesio skyrėte ir pirminiams šaltiniams, ypač laikraščiams ir adresų knygoms. Kuo ypatingos adresų knygos?
- Tai istoriniai ikirevoliucinio ir porevoliucinio laikotarpio dokumentai, puikiai atskleidžiantys laiko dvasią. Jomis naudojausi jau prieš 25 metus, rinkdamas medžiagą knygai „Moskau lesen“.
- Adresų knyga „Visa Maskva“ paskutinį kartą išėjo 1936-aisiais. Paskui Stalino teroras ėmė masiškai šluoti žmones iš postų, tolimesnis redakcinis darbas tapo nebeįmanomas. Knygoje rašote: „Adresų knygos – miesto gyvenimo ir tam tikro pastovumo simbolio – žlugimas reiškė, kad prasideda naujieji laikai.“
- Man 1936-ųjų adresų knyga buvo itin vertingas dokumentas, nes joje buvo kompleksiškai vaizduojamas visas miestas ir galima aiškiai išvysti personalo struktūrą, kuri po metų buvo visiškai sunaikinta.
Perestroikos laikais vėl imta leisti adresų knygą. Tai, kad vėl atgimė knyga, į kurią visi norėjo būti įtraukti, surašyti abėcėlės tvarka – kitaip tariant, demokratiškai – ir kurioje visi galėjo rasti save ir kitus, buvo aiškus įrodymas, kad miesto gyvenimas grįžta į vėžes.
- Pasižiūrėjus įdėmiau, drastiški Stalino valymai atrodo absurdiški, nes aukomis tapo daugybė žmonių, kurie galėjo būti naudingi vykdant didįjį Maskvos rekonstrukcijos projektą. Toks nenuoseklumas aiškinamas Stalino paranoja. Esą tokiu būdu diktatorius norėjo pašalinti visus potencialius priešininkus, galėjusius kelti grėsmę jo pergalei artėjančiuose „laisvuose“ rinkimuose.
- Stalinas atliko svarbų vaidmenį, bet ne jis vadovavo valymams, jis greičiau „perjunginėjo bėgius“. Esama netiesioginių įrodymų, kad liepą–rugpjūtį prasidėjusios masinės valymo operacijos nebuvo Stalino ilgai puoselėto visuomenės homogenizavimo plano dalis. Savo knygoje „Teroras ir svajonė“ stengiausi analizuoti tą siaubingą situaciją, atskleisti, kaip ji palaipsniui komplikavosi, įgavo pagreitį, paralyžiavo visuomenę ir patį valdžios aparatą.
Nesunku suprasti, kad valdžia masines operacijas galėjo lengvai nuslėpti, juk iš kaimo į miestą nuolat plūdo milijonai žmonių. Aš galiu apie tai papasakoti ir nebaksnodamas pirštu į diktatoriaus visagalybę. Žinoma, daugelio toks pasakojimo būdas netenkins – juk aš, skirtingai nei įprasta „senajai mokyklai“, nepateikiu jokios formulės, nekaišioju visur vienpartinės sistemos, teroro, ideologijos, visuomenės informavimo priemonių valdymo, ūkio centralizacijos – penkių garsiųjų Carlo Joachimo Friedricho (vokiečių kilmės amerikiečių politikos teoretikas – red. past.) postulatų.
- Taigi galas totalitarizmo teorijai?
- Galima palyginti viską, netgi Staliną ir Hitlerį, – toks darbas savaip naudingas, galėčiau tą daryti. Bet sovietinė visuomenė, dvidešimt metų gyvenusi nuolatinio persikraustymo sąlygomis – Lazaris Kaganovičius net sakydavo, kad ši iki Ramiojo vandenyno nusidriekusi šalis yra ne kas kita kaip milžiniškas čigonų taboras – smarkiai skiriasi nuo nacionalsocialistinės visuomenės.
1933-ųjų Vokietijoje jau buvo įteisinta privati nuosavybė, įregistruotas kiekvienas žemės sklypas ir būstas, gyvavo išsivysčiusi pilietinė visuomenė ir jos nariai galėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą, čia jau buvo nusistovėjusi tam tikra kasdienė tvarka ir subtili biurokratija, todėl to meto Vokietijos net negalima lyginti su sovietine dykviete.
Galėčiau pateikti daugybę pavyzdžių, paaiškinančių, kodėl tokias sąvokas kaip „totalitarinė valdžia“ ar „totalitarinė valstybė“ turėtume vartoti itin atsargiai – ypač taikydami savo kategorijas sovietinės valdžios galybei nusakyti.
- Savo knygoje minite 1937-aisiais nutapytą Jurijaus Pimenovo paveikslą „Naujoji Maskva“. Jame vaizduojama moteris, vairuojanti kabrioletą. Tik pagalvokit, koks reveransas emancipacijai! Nieko panašaus į Kaganovičiaus „čigonų taborą“! Matome eleganciją ir beveik buržuazinę visuomenę. O gal tas paveikslas buvo tik haliucinacija?
- Bet juk tikrovė tokia ir yra. Jokių fantazijų... Tai atspindi statiniai kelkraščiuose, naujosios Maskvos augimas. Taip sakant, Amerika jau buvo įkėlusi ten koją.
- Bet šią viziją Jūs priskyrėte svajonei?
- Svajonė – tik kodinis žodis, apibūdinantis didžiųjų vilčių metą. Vartodamas šią sąvoką, turiu galvoje ne iliuziją ar išmonę, o pagrįstus, tvirtus lūkesčius, kuriuos iki tol paversti tikrove galėjo tik labai mažas Rusijos gyventojų procentas.
- Turite galvoje elektrą, šildymą, vandentiekį?
- Taip. Visa tai išties atsirado. Tikras stebuklas, kad šie patogumai tapo realybe. Šios naujovės stulbino iš kaimo atvykstančius žmones, kurie iki tol gyveno barakuose ir žeminėse. Esama liudijimų, kad žmonės būriuodavosi ant kalvų, norėdami pamatyti lėktuvus ir tramvajus.
Vokiečiams visa tai buvo pažįstama nuo XIX a. O Rusijoje teko mokyti žmones, kaip įlipti į tramvajų ir kaip iš jo išlipti nepatenkant po ratais. Suintensyvėjus gyvenimui ir išaugus konfliktų tikimybei, žmonės turėjo išmokti naujų elgesio taisyklių.
Būtent čia reikėtų ieškoti ketvirtajam dešimtmečiui būdingo sovietinės kultūros pedagogiškumo šaknų. Plakatuose atsispindi nuolatinis auklėjimo procesas: „Šnypškis nosį teisingai!“, „Spjaudyk tik į spjaudyklę!“, „Dėvėk švarius baltinius!“. Žmonėms buvo stengiamasi vadovauti visose srityse.
Žinoma, toks nurodinėjimas gali būti siejamas su pačiu stalinizmu, bet iš esmės tai buvo modernumo siekiančios visuomenės imperatyvai, būdingi ir kitoms šalims. Savo knygoje norėjau nutraukti nuo stalinizmo egzotiškumo šydą, parodyti, koks jis buvo iš tikrųjų ir kur jo vieta. Jo vieta – modernizavimo procesų periferijoje. Beje, procesai, apie kuriuos kalbu, ne taip seniai vyko ir Vakarų šalyse, ir tai neturi nieko bendra su Azija.
- Aštuntajame dešimtmetyje liovėtės žavėtis maoizmo idėjomis, bet kaip tik tuo metu mokslo pasaulyje prasidėjo teorijų kūrimo etapas. Dabar kalbate apie tai, kad istorija turėtų būti rašoma nieko neteisiant ir nenurodinėjant skaitytojui, vengiant bet kokių sisteminio mąstymo apribojimų, nedarant reveransų jokiai politinei grupuotei, – pasakojimas turėtų būti tiesiog istorijos perteikimo priemonė. Ar sutiktumėt, kad ilgainiui tapote... išdaviku?
- Išdavikams būdinga visažinystė ir persisotinimas, o aš nenorėčiau taip savęs vertinti. Ne todėl, kad manau esąs geresnis žmogus, o todėl, kad daug mąsčiau apie istoriją ir apie istoriko įsipareigojimus.
Esminį vaidmenį rašant knygą atliko ne ankstesnis mano susižavėjimas maoizmu ar tų laikų permąstymas. Mano mokytojas buvo filosofas Helmutas Fleischeris, kurio knyga „Marxismus und Geschichte“ buvo daugybę kartų perleista, bet jo postideologiniai raštai jau nesulaukė dėmesio. Už daug ką esu dėkingas jo kietam ugdymui. O labiausiai už tai, kad išmokė atpažinti ideologines–idealistines pinkles.
- 2004 metais Jums buvo įteikta Sigmundo Freudo premija. Padėkos kalboje užsiminėte apie sau keliamą užduotį – pakylėti mirusiuosius iki vėliau gimusiųjų regėjimo lauko. Ką turėjote galvoje?
- Rašydamas istorinį veikalą, visų pirma turiu apsispręsti, koks bus mano santykis su anų laikų žmonėmis. Aš – istorikas, mano padėtis privilegijuota. Priklausau gyviesiems ir tik aš sprendžiu, kam iš išėjusiųjų suteikti žodį. Nuo manęs priklauso ne tik tai, kaip interpretuosiu šaltinius, bet ar išvis jais pasinaudosiu. Taip išryškėja gyvųjų viršenybė prieš mirusiuosius. Kaip po karo gimusiam žmogui įžengti į laikotarpį, kurio įvykių jis dėl objektyvių priežasčių negali matyti? Todėl reikia stengtis išlyginti natūraliai susiklosčiusią asimetriją.
- Taigi norite atstatyti teisingumą mirusiųjų atžvilgiu. Bet ir etiškiausias teisingumo siekiantis istorikas turi apibendrinti sukauptą medžiagą ir pateikti savo požiūrį. Iš tiesų neįmanoma parašyti veikalo taip, kad jis atitiktų Walterio Benjamino iškeltą idealą: istorinė medžiaga turi byloti už save, o autorius – tik tarpininkas.
- W. Benjaminas iškėlė puikią idėją ir manau, visi istorikai turėtų jos laikytis, net jeigu suvokia, kad nepavyks įgyvendinti visų reikalavimų. Turėtume būti tarsi kokie režisieriai, atsakingi už pasirinkimą, kompoziciją, akcentus. Daug ką lemia ir pateikimo būdas, visuma.
Man svarbiausi kriterijai – turiningas tekstas ir tikroviškumas. Kai kokio nors laikotarpio dvasią perteikiantis autorius pradeda knygoje filosofuoti – man tai atrodo netoleruotinas ekstravagantiškumas.
- Neseniai ėmėte vesti istoriografijos seminarus. Ko mokosi Jūsų studentai?
- Mano studentai gimė gerokai po karo ir daugelio dalykų nesuvokia – kaip ir aš kadaise. Jie jau nežino, kas yra prievarta, alkis, vargas. Kad tiksliau suvoktų problemą, duodu jiems užduotis, verčiančias susimąstyti.
Pavyzdžiui, skaitau su jais Varlamo Šalamovo tekstus apie gulagą. Noriu, kad jie suprastų, ką reiškia dirbti be poilsio spaudžiant 40 laipsnių šalčiui. Kad žinotų, kiek pastangų reikėdavo išgyventi – nors mėnesį...
Net taikau savotišką formulę: „Jokių diskusijų apie stalinizmą, jeigu pamirštate šaltį!“
Tik perfiltravus savo mąstymą per kitų žmonių patirtį įmanomas dialogas su mirusiaisiais.
