Pasakodamas lietuvių pasaulio istoriją E.Aleksandravičius nuolat suko galvą dėl svarbiausių vaizdinių, metaforų ir palyginimų, kurie taikliau nei tūkstantis žodžių apibūdintų lietuvių prigimtį, lemtį, permainas, nuopuolius ir prisikėlimus.
„Įjungęs visas vaizduotės galias aš dienų dienas bandžiau suvokti, ką tai reiškia, kai šaltiniuose skaitai, kad kokiais 1890 metais Balčiūnų šeima kerta atogrąžų miškus, o tuo pat metu Kriaučiūnų šeimyna darbuojasi kirviais taigoje ir bando statyti namus prie Baikalo”, – kalbėjo E.Aleksandravičius.
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, vadovaujančio VDU Lietuvių išeivijos institutui, galvoje galiausiai kilo karklo diego metafora.
„Ar daug rasime tokių neaukštų, ne itin gražių, bet tokių gaivalingų krūmamedžių, kurie nesiduoda išnaikinami, iškertami, kurių šaknys kimba į pačią prasčiausią dirvą, o nulaužta šakelė kaipmat įsišaknija pernešta į kitą vietą. Lietuvius visame pasaulyje galima palyginti su karklynais”, – mano E.Aleksandravičius.
Nenuostabu, kad savąjį vaizdingai parašytą 600 puslapių pasakojimą apie lietuvių tautos emigracijos bangas ir lietuvių pėdsakus visame pasaulyje 56 metų istorikas pavadino „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija” (knygą išleido „Versus aureus”).
„Juk lietuviai – tai tauta, kuri per tūkstantį metų nuolat įrodinėjo, kad buvo, yra ir bus lygi tarp lygių. Ji plėtėsi iki imperijos, ji krito žemiau žolės. Lietuviai buvo vejami lauk iš savo žemės, nors dar neseniai patys grobė svetimas žemes.
Kaip ir daugelio amžinojo tautų kraustymosi bastūnų, lietuvių laukė įvairiausi nutikimai.
Skirtingais laikais mūsų pėdos pasiekė Ameriką, Aziją, Australiją, Pietų Afriką, Pietų Amerikos džiungles”, – teigia E.Aleksandravičius.
Knygoje jis sėkmingai įrodinėja, kad lietuviai, kaip ir kokie airiai, yra diasporinė tauta, nors istoriniuose pasakojimuose dažnai save suvokiame kaip Palangos Juzę, kurio judrumas apsiriboja mažyčiame Nemuno deltos plote gyvenančių ir tik lietuviškai kalbančių kaimynų lankymu.
„Tačiau ar nėra pagundos spalvingai įsivaizduoti tokią lietuvių tautą, kuri yra išsibarsčiusi po platųjį pasaulį, kurios vaikai ir tolimesni palikuonys jau labai įvairuoja tiek kūniškomis savybėmis, tiek kalba ir kultūra.
Tie daugiakalbiai lietuviai dar mena savo šaknis ir dar gali būti suvokiami kaip vienos atminties bendruomenė arba diasporinė lietuvių tauta, kuri globalėjančiame pasaulyje ir informacinės eros virtualybių tinkluose labai smarkiai keičiasi įgydama sunkiai nuspėjamas formas”, – svarstė „Karklo diego” autorius.
– Kodėl mes, lietuviai, nors esame pašėlę klajūnai, vaizduotėje, didžiuosiuose pasakojimuose save piešiame visai kitaip? – paklausiau E.Aleksandravičiaus.
– Tai sunkus klausimas, į kurį atsakymo turbūt dar nėra. Juk išties įdomu, kodėl vienaip klostėsi tikrovė, o visai kitaip vaizduotė, istoriniai pasakojimai.
Šiandien turbūt net įrodinėti nereikia, kad mes su maždaug puse milijono išeivių esame labiausiai migruojanti tauta Europos Sąjungoje.
Tačiau pasakojimuose likome tos pačios etnografinės būtybės, pritvirtintos lyg baudžiauninkai prie savo vietos.
Kitaip tariant, gyvename judrų, per visą pasaulį išsisklaidžiusį gyvenimą, o pasakojimuose niekaip neatsiplėšiame nuo Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzės” erdvės.
Tačiau labiausiai stebina net ne tai, kad mes šitaip save vertiname, o tai, kad nepajėgiame atsakyti, kodėl taip yra, kas mums atsitiko?
– „Karklo diegą” galima laikyti ne tik bandymu atsakyti į šį klausimą, bet ir kurti naują istorinį pasakojimą, kuris tarsi parodytų, kad M.Mikutavičius, dainuodamas tik apie tris milijonus lietuvių, nėra teisus, ar ne?
– Neturiu nieko prieš M.Mikutavičiaus dainą, mane ji veža, ypač kai dainuojama kur nors aikštėje. Iš tiesų didžiajame pasaulyje ne taip ir svarbu, kiek mūsų – trys, keturi ar penki milijonai. Skausmingiausias pats mažėjimo, irimo, nykimo, mirimo akcentas.
Mėgstu lyginti airius ir lietuvius. Lietuviai sako, kad mūsų yra 3 milijonai ir dar nežinia kiek kažkur kitur. Ir dar visiškai neaišku, ar tuos kitur gyvenančius žmones galima priskirti prie lietuvių, jei jie, tarkime, jau nekalba gimtąja kalba.
Airiai sako, kad jų yra kokie 4 milijonai saloje ir dar 70 milijonų visame pasaulyje. Airių emigracijos banga kilo tik 30 ar 40 metų anksčiau, nei mūsų XIX amžiaus masinė emigracija. Mikliai suskaičiuoji, kad žmonės taip greitai nesidaugina.
Vadinasi, dėl airių požiūrio į save ir į savo tapatybę jie dauginosi ne pagal gamtos, o pagal kultūros dėsnius. Lietuviai podažniai savo skaičių mažino arba nyko irgi ne pagal gamtos, o pagal kultūros dėsnius.
Airis save laiko savo tautos atstovu, net jeigu jis tik dešimčia procentų airis. Jei lietuvis dešimčia procentų yra kokio nors kitokio gymio, jis neretai jaučiasi netikras lietuvis arba net nelietuvis. Taip jis atkrinta nuo tautos ir ji mažėja, nyksta.
Savo pasakojimu aš ir siekiau paskatinti susimąstyti, kad gal viskas priklauso nuo mūsų požiūrio.
Jei sau priskirtume portugališkai kalbančius Brazilijos lietuvius, Izraelio ar Niujorko litvakus, Ukrainoje ištirpusius lietuvių palikuonis, gal tada sakytume, kad mūsų yra 3 milijonai ant Nemuno kranto ir dar 3 milijonai likusiame pasaulyje?
– Kas atsitinka, kai mes į savo vaizduotę ir pasakojimus neįsileidžiame tų svetur gyvenančių tiek pastarosios emigracijos bangos atstovų, tiek ankstesnių bangų palikuonių?
– Neprisimindami svetur gyvenančių lietuvių sparčiai prarandame jautrumą jų atžvilgiu.
Kitaip tariant, darome tai, ką būtų galima pavadinti antruoju išvarymu.
Fiziškai jie jau yra išsikraustę, o mes juos darsyk išvarome iš savo pasakojimų, istorijos, sąmonės, bendros tautinės savivokos.
Panašiai yra atsitikę su Antrojo pasaulinio karo pabėgėliais, vadinamaisiais dipukais, nužemintaisiais, apie kuriuos sovietiniuose istorijos vadovėliuose nebuvo užsimenama.
– Sakykite, iš kur kilęs mitas, kad lietuviai – sėsli tauta?
– Tiek žmonės, tiek visuomenė, tiek tautos yra daugiaspalviai dariniai. Galima teigti, kad esame sėslūs arba kad nesame sėslūs.
Šie vienas kitam prieštaraujantys teiginiai gali būti taikomi vienam žmogui arba vienam žmonių junginiui.
Tas lietuvių sėslumo siekinys greičiausiai susijęs su prometėjiška tautokūra XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje.
Skausmo atgarsiai dėl tautos mažėjimo, nykimo aiškiai girdėti tokiuose anuometiniuose leidiniuose kaip „Aušra” ir „Varpas”.
Kuriant valstybę galėjo kurtis sėslumo mitas, kad tai, kas nėra tikrovė, taptų tikrove.
Jei kalbėtume apie dabartinius laikus, reikėtų pasakyti, kad mūsų prieraišumas prie tėvynės yra truputėlį perversiškas.
Jis nemažai paveiktas sovietmečio, kai prievartinio tautos naikinimo – tarkime, trėmimo – baimė buvo tokia didelė, kad ji mus tarsi uždarė gynybiniuose apkasuose.
Be to, sovietiniais laikais visi buvome priregistruoti prie vietos, turėjome antspaudą pase, o bastytis galėjome tik į Rytus, į Sibirą. Tad tas sustiprėjęs tautinis savigynos instinktas mus tarsi priklijavo prie erdvės.
– Bet tas mitas labai greitai griuvo, ar ne? Kodėl tie neva sėslūs lietuviai plūstelėjo iš tėvynės? Nejau tik dėl ekonominių priežasčių?
– Šiuo požiūriu neteikiame reikšmės individualiems psichologiniams motyvams, kodėl kartais norisi nešti kudašių iš krašto, kuris atgavo laisvę.
Maža alga – paprasčiausias dalykas. Sunkiau pasakyti, kad šalyje sklando niekinantys santykiai tarp žmonių, sistemų, biurokratinių struktūrų. Žeminimo atmosfera tvyro nuo mokyklų iki įstaigų, kuriose daugiausia uždirbantys viršininkai tyčiojasi iš didžiausių varguolių.
Vis dėlto toji emigracija turi ne tik ekonominių motyvų, ji susijusi ir su savotišku protestavimu kojomis. Tačiau tai mažai tyrinėjama, apie tai mažai kalbama ir rašoma.
Išskyrus Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas”, beveik neturime gerų grožinių kūrinių šia tema. Todėl šiandien mes sau esame didesnė paslaptis nei senosios istorijos.
– Kurią istorinę lietuvių emigracijos bangą pavadintumėte panašiausia į dabartinę?
– Savo prigimtimi artimiausia būtų XIX a. pabaigos–XX a. pradžios banga. Bent jau panašių išvykstančių minių atžvilgiu.
Tačiau ji tikrai nėra tapati dabartinei, nes tasai sovietizmas ir posovietizmas daugeliu atžvilgių yra unikalus, niekada nebūtas dalykas.
Didžioji dalis anuometinių emigrantų iškeliavo ar išplaukė ieškodami išeities, kaip pragyventi.
Tik tiek, kad anais laikais neišvengiamos lemties pojūtis buvo daug stipresnis, nes liekant čia grėsė badas ir mirtis.
Žinoma, buvo ir tokių, kurie bėgo nuo tarnystės rusų kariuomenėje, arba tokių, kaip Jonas Šliūpas, kuris nešė kudašių į vadinamąją alternatyviąją Lietuvą, kur įkūnijo didžiuosius savo gyvenimo projektus.
Dabartiniai ekonominiai motyvai vis dėlto nėra tokie lemtingi kaip anuomet.
Kodėl? Pastarojo meto Lietuvos blogybės, nuo kurios žmonės bėga arba kurios juos išstumia, įveikiamos dviem būdais.
Vienas būdas – sąmoningas socialinės gerovės kūrimas tėvynėje, kai žmonės sugeba burtis, steigti profsąjungas, streikuoti, daugiau dirbti, gauti didesnes algas, solidarizuotis.
Antrasis – protesto kelias. Kadangi jautiesi toks laisvas ir atskiras individas, tiesiog „dedi ant visko” ir protestuoji kojomis tikėdamasis svetur rasti palankesnes gyvenimo sąlygas.
– Keisčiausia, kad pastarąją emigracijos bangą lyg ir pražiopsojome. Susirūpinta tik tada, kai ėmė trūkti mokesčių mokėtojų.
– Taip, valdžia apie dešimt metų netgi džiūgavo, kad Lietuvoje mažėja nedarbas. Tačiau jis mažėjo tol, kol ėmė trūkti kam dirbti ir mokėti mokesčius.
Tiesa, tas džiūgavimas kažin ar buvo sąmoningas.
Tarkime, tarpukario Lietuvos politikos ir visuomenės elitas tuometės emigracijos iššūkius suvokė, išgyveno dėl jų. Bent jau tikrai netrynė rankomis.
Man atrodo, ir pati visuomenė stengėsi įsijausti, suprasti žmonių išvykimo priežastis ir rūpesčius.
Tarkime, tarpukariu veikė visuomeninė moterų draugija, kuri įvairiais būdais stengėsi, kad Lietuvos moterys nepatektų į seksualinės vergijos spąstus.
Juk ir tais laikais buvo visokiausių aferų.
– Lietuvių nusikalstamumas užsienyje – skaudus dalykas, suteikiantis dabartinių emigrantų įvaizdžiui neigiamų atspalvių. Ar tarpukario išeivių įvaizdis buvo geresnis?
– JAV tuo metu lietuvių kriminalizacijos lygis buvo labai aukštas. Kita vertus, desperacijos, girtavimo, nuosmukio įveiktų žmonių smurtavimas, ko gero, yra neišvengiamas.
Tuomet buitinis agresyvumas išties buvo labai paplitęs, bet lietuviai neturėjo stiprių organizuoto nusikalstamumo grupuočių, kurių šiais laikais greičiausiai yra.
Visai kitokie buvo Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai. Daugiausia tai buvo tikri inteligentai, jaučiantys kaltę ir įsipareigojimus Lietuvai, atminčiai, kultūrai.
Šiandienos emigrantų kriminalizacijos mastą mes, regis, perdedame, stigmatizuojame.
Kai skaitai švedų, olandų ar net britų nepriklausomų žurnalistų straipsnius, supranti, kad jie lietuvių tikrai nelaiko didžiausiais nusikaltėliais.
Regis, ir pas mus buvo rašyta, kad, tarkime, Norvegijoje susiformavo lietuvių judėjimas, kai jie patys ėmė stebėti savo tautiečių nusikalstamus veiksmus, aktyviau bendradarbiauti su vietos policija, bandyti rodyti, kad ir lietuviai gali būti padorūs piliečiai.
Naudingi naujam kraštui, tačiau nepamirštantys pareigos tėvynei. Pasirodo, tai įmanoma ir šiais laikais.
– Regis, mums sunkiausia į savo vaizduotę ir pasakojimus priimti litvakų palikuonis. Kodėl?
– Kalti bent du dalykai. Moderni lietuvių tapatybė buvo statoma ant kalbos ir etnokultūros kolonų. Todėl mums sunkiau gražiai sugyventi su kaimynų bendruomenėmis.
Juk LDK laikais šalis buvo visai normali vakarietiška margaspalvė valstybė su imperiniais bruožais.
Kai minėtu pagrindu kūrėsi šiuolaikinė valstybė, kitataučių bendruomenės – žydų, litvakų – tapo svetimesnės nei anksčiau.
Be to, visus mus gal ne visai sąmoningai veikia Antrojo pasaulinio karo tragedija, susijusi su holokaustu.
Skausminga, bet jame dalyvavome ir mes. Galime to išsiginti, bet taip tik išstumiame faktą į pasąmonę. Taigi po tos tragedijos žydai, litvakai tapo mums dar svetimesni.
Rinkdamas medžiagą knygai atradau, kad prielaidos, jog lietuvių ir žydų santykiai iki holokausto buvo truputį harmoningesni, yra visai pagrįstos.
Tarkime, prieškario žurnalistas rašytojas ir keliautojas Matas Šalčius, kurį galima pavadinti normaliu liberaliu nacionalistu, trankėsi po pasaulį ir populiarioje lietuvių spaudoje skelbė tekstus apie litvakus kur nors JAV, Tel Avive ar Jeruzalėje.
Tie tekstai leidžia pajusti, kad iš kokios Marijampolės išvykusiems litvakams vietiniai arabai daug svetimesni nei buvusios jų tėvynės Litos gyventojai.
Kitaip tariant, tie užsienyje gyvenantys litvakai tokiu būdu lyg ir tampa savi lietuviams.
– Pastaruoju metu girdėti būgštavimų, kad Lietuvą gali užplūsti kinai ar eskimai. O kunigaikščio Gedimino laikais šalis specialiai ieškojo imigrantų, kūrė jiems palankesnes sąlygas.
– Esu parašęs tokį tekstą „Kas rašys naujus Gedimino laiškus?”.
Mano įsitikinimu, mes stipresni galime tapti tik per linksmą integraciją, geranorišką jungimąsi į visumą – sugebėjimą įsiurbti į save kitataučius ir tą patį taurų lietuviškumą išugdyti kitokius genus nešiojančiose galvose.
Nejau mes kvailesni už vakariečius, kurie puikiausiai supranta, kad auksagalvis kompiuterininkas iš kitos šalies – tikra dovana jų tėvynei?
Mano manymu, tauta yra labiau kultūros kūrinys, kurį mes visi kuriame kiekvienu savo dėmesingu žvilgsniu.
Aišku, imigracija taptų problema, jei ji būtų tokia didelė, kad atvykėliai atsidurtų savotiškuose getuose ir nesukurdami naudos reikalautų socialinių garantijų.
Istorija į šiuos klausimus neatsakys. Reikia tam tikro sąmoningumo ir pasaulėžiūrinių vertybių.
Bet aš tikrai nepūsiu vienos dūdos su tais, kurie su siaubu žiūri į kiekvieną kiną, kuris Klaipėdoje virina laivų korpusus ar Vilniuje ruošia maistą restorane.
Nemanau, kad į imigraciją turėtume žiūrėti su tokia pat baime kaip į tautos tirpimą.
Viena vertus, verkiame dėl tautos mažėjimo, kita vertus, lygiai taip pat raudame išvydę atvykėlį.
Tartum nesuprastume, kad jei mūsų šalies ekonomika augs, padidės tiek sugrįžtančių lietuvių emigrantų, tiek atvykstančių kitų tautų atstovų srautai. Vis tiek prie to teks priprasti.
Ačiū Dievui, kad lietuviai mėgsta krepšinį, o mūsų komandose žaidžia ir juodaodžių. Bent tokiu būdu pratinamės prie kitokio pasaulio iššūkių.
Lietuvoje skiriamos keturios emigracijos bangos
* Lietuvos gyventojų emigracijos pradžios būtų galima ieškoti XIII–XIV a. Niekas nežino, kiek aukštuomenės ir kariuomenės likučių ištirpo slavų tautų erdvėje tarp Baltijos ir Juodosios jūros, kada LDK įgijo imperinių bruožų.
* Pasak istorijos daktarės D.Dapkutės, vargu ar šiuos reiškinius galima vadinti lietuvių emigracijos priešistore.
* Nuo XVI a. emigraciją labiau lėmė ideologinės, religinės, ekonominės ar politinės priežastys. Tarkime, radikalieji Lietuvos protestantai (arijonai) XVII a. bėgo nuo kontrreformacijos teroro.
* Po Lietuvos ir Lenkijos padalijimų pradėjo ryškėti sąlygos naujai emigracijai: ji nebuvo masinė ir palietė daugiausia turtingąjį ir privilegijuotąjį bajorijos sluoksnį. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų nemaža dalis buvusių lietuvių ir lenkų kovotojų pasitraukė į Prancūziją, kai kurie pasiekė JAV.
* Per pirmąją bangą – XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje – išaugęs emigrantų skaičius lėmė, kad lietuviams imtas taikyti emigrantų tautos pavadinimas.
* Ekonominės sąlygos skatino gyventojų migraciją į stipresnius pramoninius miestus ir regionus, pirmiausia į Latviją ir kitas Rusijos gubernijas.
* 1897 m. įvairiose Rusijos imperijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. emigrantų iš Lietuvos, 1897–1914 m. dar apie 74 tūkst. lietuvių išvyko į Rusijos imperijos miestus.
* XIX a. 9-ajame dešimtmetyje išaugo migracija į JAV. Tyrinėtojų duomenimis, 1880–1914 m. į JAV atvykusiųjų lietuvių skaičius svyruoja nuo 300 iki 600 tūkstančių.
* Mažiau atsidūrė Didžiojoje Britanijoje (Anglijoje skaičiuojama apie 4000 lietuvių, Škotijoje – apie 8000), dar mažiau Kanadoje (apie 4000), vienas kitas pasiekė Pietų Ameriką.
* Daliai jų pavykdavo per keletą metų susitaupyti pinigų ir grįžti namo – statistiškai grįžo apie 20 proc. lietuvių emigrantų.
* Nepriklausomos Lietuvos laikais kilo antroji didelė emigracijos banga. 1918–1940 m. iš Lietuvos pasitraukė per 100 tūkst. gyventojų.
* Keitėsi emigracijos šalys – JAV dėl įvestų imigracijos kvotų prarado lyderiaujančios šalies, kaip pagrindinio lietuvių emigrantų tikslo, poziciją.
* Emigrantų keliai pasuko į Kanadą ir Pietų Ameriką (Argentiną, Braziliją, Urugvajų), dalis (daugiausia žydų tautybės) emigravo į Palestiną ir Pietų Afriką. XX a. 3–4 dešimtmetyje į Pietų Ameriką emigravo iki 60 proc. visų emigrantų.
* Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Lietuvą paliko daugiau kaip 60 tūkstančių politinių pabėgėlių, pasitraukusių į Vakarus.
* Trečioji banga – tai masinė politinė emigracija, nulemta politinių priežasčių – Lietuvos okupacijos. Pasitraukimas buvo stichiškas.
* 1948–1950 m. lietuviai iš Vokietijos DP stovyklų pasklido po visą pasaulį: nedidelė lietuvių dalis liko Europoje (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje), didžioji lietuvių banga įsikūrė JAV (apie 30 tūkst.), likusieji – Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikos valstybėse.
* Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo ir šiuo metu tebevyksta ekonominių priežasčių sąlygota emigracija iš Lietuvos.
* Įstojimas į Europos Sąjungą, kitos aplinkybės pakreipė emigracijos srautus kitomis linkmėmis: be JAV, daugiausia lietuvių važiuoja į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją, Vokietiją. Šios bangos dydis – 500–600 tūkst. žmonių.
