Sovietinės katastrofos, kurias valdžia bandė nuslėpti

Taigi, jei jau galvojate, kad visgi teršė, ir viskas buvo kažkaip kitaip, tai pašnekėkim apie vieną-kitą ryškesnę sovietmečio katastrofą. Aišku, ne apie visas, nes katastrofos buvo visiška kasdienybė. Netgi toks anekdotas sklandė:

Atvyko amerikietis į SSRS. Vos atkeliavęs, išeina į gatvę ir po kelių žingsnių įkrenta į kanalizacijos angą. Susilaužė kaulus, galvą susitrenkė, apsibrozdino visas. Atsibunda ligoninėje – visi daiktai pavogti, visas sulaužytas, sugipsuotas. Ateina gydytojas, o amerikietis jo ir klausia:

- Daktare, kur aš, kas man atsitiko?

- Į atvirą kanalizacijos angą įkritot, nepastebėjęs.

- Pas mus Amerikoje, jei tik atidaro kanalizacijos angą, ją aptveria, ir pažymi raudonomis vėliavėlėmis…

- Tai ir pas mus taip pat: kai atvykote, spygliuotas tvoras ir didelę raudoną vėliavą matėte?

Taigi, realiai ta raudona vėliava tą ir reiškė. Visas sovietmetis buvo ištisinis periodas, kur būdavo arba šiaip chaosas, arba avarijos, arba katastrofos. O kad užsieniečiams būtų saugu, visa šalis buvo spygliuotų vielų tvoromis aptverta.

Prieš kokį pusšimtį metų Kijeve įvyko katastrofa, kuri ilgam tapo sovietinės tvarkos simboliu milijonams ukrainiečių. Aišku, jie buvo patyrę ir Holodomorą, tad sovietinę tvarką žinojo gerai, tačiau 1961 metais, kai vyko Chruščiovo Atšilimas, daugelis tikėjosi, kad jau košmarai baigėsi. Bet jie nesibaigė.

Prietaringesni apie būsimą katastrofą ėmė šnekėti dar 1950 metais, kai tik komunistų valdžia sugalvojo statyti saugyklą, kurioje būtų laikomos atliekos iš plytų fabrikų Petrovkoje, palei Kurenivką, Kijevo pakraštyje.

Vieta, kur turėjo būti saugykla, daugeliui dar buvo žinoma kitu pavadinimu – Babin Jar (arba Babij Jar, jei rusiškai), kur karo metais buvo nužudyta apie 150 tūkstančių žydų. Tos atliekos ir buvo tiesiai ant nužudytųjų kapų sugalvotos pilti. O kad atliekos neišbėgtų, nutarta pastatyti užtvanką.

Atliekos nebuvo toksiškos – tai buvo tiesiog molingas purvas, pulpa, pasilikusi nuo plytų gamybos. Tokios atliekos turi gan bjaurias savybes: kadangi jos yra kaip purvas (tiršta, košę primenanti masė), jų neįmanoma išleisti kur nors į upę, nes upę tiesiog užkimštų.

Ir išdžiovinti jų irgi nepavyksta – mišinys yra dispersinis, kaip kokia tyrė, kurios tris ketvirtadalius sudaro vanduo – būtent kaip ta šlykšti klampaus dumblo rūšis, kuri būna molynuose. Taigi, šitą masę kažkur norėjo versti, o geresnės vietos už didžiulėje griovoje buvusius žudynių aukų kapus nesugalvojo.

Dar 1957 metais užtvanka ėmė irti, tačiau kaip įprasta sovietmečiu, niekas į tai nekreipė dėmesio. Taigi, 1961 metų Kovo 13 dieną, apie 6 ryto, užtvanka ėmė jau ne šiaip irti, o tiesiog griūti.

Maždaug pusę devynių ryto užtvanka suiro ir iš jos pasipylė visa ta purvo masė – kelių metrų aukščio pulpos srautas, judantis maždaug 5 metrų per sekundę greičiu. Srautas savo kelyje nunešinėjo viską: nugriauta apie 100 namų, dar apie 150 namų pažeisti tiek, kad tapo netinkamais gyventi, užversti tramvajai ir autobusai, pasipainioję kelyje, o žmonės, pakliuvę į srautą, tiesiog sutraiškyti.

Oficialiais to meto duomenimis (pagal skirtingus šaltinius), žuvo nuo 133 iki 147 žmonių. Realių duomenų niekas neskelbė, tačiau pagal vėlesnius, jau posovietinius tyrimus, bandant įvertinti žmonių kiekius, kurie tenai buvo, palaidojimų skaičiaus padidėjimus ir pan., kalbama apie maždaug 1,5 tūkst. žuvusiųjų.

Visą išpiltą purvą galutinai buldozeriais surinko tik 1962 metais – maždaug metus išliko didžiuliai sustingusiu purvu užlieti plotai, kai kur išdžiūvusios pulpos sluoksnio storis siekė keletą metrų. Žuvusieji buvo laidojami išsklaidytai, per skirtingas miesto kapines, kad į laidotuves nesusirinktų didesnės grupės žmonių (valdžia bijojo, kad kils neramumai). Kurenivkos gyventojai buvo iškeldinti, išsklaidant po skirtingas miesto vietas.

Turbūt neverta aiškinti, kad paskui užtvanka buvo atstatyta, o į žudynių vietą ir toliau pilamas purvas.

Niekad nesibaigiančios branduolinės katastrofos vieta – fabrikas Majak, esantis netoli Čeliabinsko. Įrengtas Oziorske, anksčiau buvusiame mieste su numeriu, – Čeliabinskas-40. O dar vienu metu – ir Čeliabinskas-65.

Pagrindinė to fabriko veikla buvo plutonio gamyba branduoliniuose reaktoriuose, o vėliau – ginklams skirto plutonio išgavimas iš įprastų reaktorių.

Labiausiai fabrikas Majak pagarsėjo dėl 1957 įvykusio branduolinių atliekų saugyklos Kištyme (tiesą sakant, ne pačiame Kištyme, bet taip vadinama dėl to, kad tas Kištymas buvo artimiausias žemėlapiuose randamas miestukas – visa kita buvo įslaptinta) sprogimo, kuris laikomas trečia pagal pavojingumą branduoline avarija žmonijos istorijoje.

Per šitą pavienę avariją į aplinką buvo išmestas radioaktyvių medžiagų kiekis, kuris vos 10-20 kartų mažesnis, nei visos radioaktyvios medžiagos, aplinkoje pasklidusios per Černobylio katastrofą.

Šita Kištymo katastrofa labai jau gražiai demonstruoja branduolinę saugą, buvusią SSRS: įsivaizduokit, anie pylė į vieną didžiulę saugyklą krūvas radioaktyvių atliekų, pasilikusių po plutonio gamybos. Ir tos atliekos kažkodėl buvo su krūvomis amonio salietros priemaišų ir visokiais organiniais junginiais. Vieną dieną kažkaip ėmė ir sugedo šaldymo įrengimai, visas tas atliekų tirpalas dėl radioaktyvumo ėmė kaisti, vanduo išgaravo, susidarė didelis kiekis perdžiūvusio salietros, organinių ir radioaktyvių medžiagų mišinio (radioaktyvi amonio bomba) ir tas daiktas bumbtelėjo.

Į orą buvo išmestos kelios dešimtys tonų kraštutinai radioaktyvių (daugiausiai cezio ir stroncio) izotopų, užteršta teritorija, kurioje gyveno apie 300-500 tūkstančių žmonių. Iš jų evakuota tebuvo vos apie 10 tūkstančių, gavusių tokias dozes, nuo kurių galima numirti.

Katastrofa buvo pakankamai slapta, kad JAV žvalgyba ją aiškiau identifikuoti sugebėjo tik 1958-1959 (bet ir tai tik labai apytiksliai), o aiškesnė informacija išlindo tik 1976, kai į Vakarus perbėgęs rusų mokslininkas Žoresas Medvedevas paskelbė apie tai duomenis. SSRS tos katastrofos faktą pripažino tiktai 1989 metais.

Dabar žiū, koks įdomumas su ta istorija: saugykla pradėta statyti tik 1953 metais. O plutonio fabrikas pilna galia ėmė veikti dar 1948, o jau 1949 prigamino to plutonio tiek, kad užtektų atominei bombai.

Taigi, dabar spėkite, kodėl tą saugyklą statė? Ogi todėl, kad iki tol kone 10 metų varė tokias pačias atliekas į upę Tečą. Paskui, kažkaip susipratę, kad radioaktyviomis medžiagomis užterštas vanduo teka į Obę ir sklaidosi neaišku, kur, nusprendė pilti į aplink buvusius ežerus.

Kai nuo radioaktyvumo tie ežerai ėmė kaisti tiek, kad net nepaisant Sibiro žiemų ėmė neužšaldinėti, tai tada ir susiprato statyti saugyklą bent jau toms labiausiai radioaktyvioms medžiagoms. Mažiau radioaktyvias atliekas ir toliau pylė į ežerus bei tą pačią upę Tečą.

Bene labiausiai atliekomis užpiltas buvo Karačiajaus ežeras, ilgainiui tapęs labiausiai radioaktyvumu užteršta vieta pasaulyje. Jame yra maždaug nuo 30 iki 90 procentų to radioaktyvumo kiekio, koks išsiveržė Černobylyje, arba bent 5 kartus daugiau, nei per tą Kištymo katastrofą.

Tiktai čia radioaktyvumas ne išsklaidytas per milžiniškas teritorijas, o koncentruotas maždaug pusės kvadratinio kilometro plote. Radioaktyvus spinduliavimas ten siekia apie 600 Rentgenų per valandą (taip, ne mikrorentgenų, kuriais toks kiekis jau būtų laikomas pavojingu, o milijoną kartų daugiau). Nuo tokio spinduliavimo žmogus numirtų labai labai greitai.

Ten pasakojama tokia legenda, kad kartą iš lagerio pabėgo kalinys (o visi tie objektai buvo lageriniai, daugiausia kalinių darbu statomi). Bėgo, atsižvelgdamas į tai, kur mažiau apsaugos, o mažiau apsaugos buvo palei tą Karačiajaus ežerą.

Kalinys nesugalvojo nieko kito, kaip tik šokt į ežerą ir perplaukti jį. Perplaukti spėjo, išlipti irgi spėjo, tačiau jau po valandos buvo surastas pusgyvis gulintis gretimame miškelyje: nuo kūno ėmė lupte luptis oda. Suradę sargybiniai nežinojo, ką daryti: pernelyg radioaktyvus, kad būtų galima tempti atgal į lagerį. Baigėsi tuo, kad tą patį kalinį įmetė atgal į tą patį ežeriuką, kartu su kitomis radioaktyviomis atliekomis.

Jau apie 1960 metus dėl radioaktyvumo Karačiajaus ežeras kaito taip, kad ėmė sparčiai sekti. 1968 metais, kai kilo didelė sausra, ežeras staigiai nuseko dar labiau, o per vieną audrą radioaktyvios dulkės iš pakrančių buvo pakeltos į orą ir išsklaidytos didžiulėje teritorijoje. Per šitą pavienį įvykį aplinkoje buvo paskleista maždaug ketvirtadalis tos radiacijos, kiek buvo Kištymo katastrofoje. Ir tai tik maža dalelė to, kas tame ežere yra. Ir panašių, kad ir silpniau užterštų ežerų – ten visas komplektėlis.

Tarp kitko, kadangi tasai Majak fabrikas yra Pietų Sibire, o upė Teča, į kurią verčiamos buvo atliekos, per kelias kitas upes įteka į Obę, tai tos radioaktyvios medžiagos per visą Sibirą nukeliaudavo iki pat Šiaurės vandenyno.

Beje, neskaitant Kištymo avarijos ir atliekų vertimo kur papuola (kas išvis ne avarija, o normalus darbas jiems buvo), toje gamykloje buvo ir krūva kitų nelaimių. Vien virškritinės masės incidentų buvo suskaičiuota mažiausiai 7. Kiek visokių kitokių avarijų – išvis niekas suskaičiuoti negali, o bendras į aplinką išmestų radioaktyvių medžiagų kiekis vertinamas, kaip 2-3 kartus didesnis, nei Černobylio avarijos.

Taigi, kad maža nepasirodytų, tai dar pridėkim, kad branduolinių fabrikų, daugiau ar mažiau panašių į Majak, SSRS turėjo visą komplektėlį: Čeliabinskas-40 (Ozerskas), Tomskas-7 (dabartinis Severskas), Karsnojarskas-45 (Zelenogorskas), Krasnojarskas-26 (Železnogorskas), Sverdlovskas-45 (Lesnojus), Semipalatinskas-21 (Kurčatovas) ir taip toliau – vien branduolinių uždarų miestų suskaičiuoti galima kokias porą dešimčių, iš jų nemaža dalis dabar užteršta taip, kad maža nepasirodytų.

Teršimas radioaktyviomis atliekomis buvo totalinis: per SSRS istoriją į Barenco jūrą buvo suversta daugiau kaip 11 tūkstančių konteinerių su radioaktyviu šlamštu, ten pat įmesta ir 15 avarijas patyrusių branduolinių reaktorių iš atominių povandeninių laivų.

Krūvos konteinerių su atliekomis bei atidirbusių reaktorių suverstos ir į Japonijos jūrą, krūvos guli ir Ramiajame vandenyne. O viena iš didžiausių SSRS upių – Jenisejus, turi maždaug 1000 kilometrų atkarpą, nepataisomai užterštą radioaktyviomis atliekomis iš Krasnojarsko-26.

Na ką čia kalbėti, jei netgi prie Sankt Peterburgo esantis Ladogos ežeras ir tai užterštas radioaktyviomis medžiagomis: ten krūvą metų darė radiacinio ginklo bandymus, purkšdami kur papuola visokius koncentruotus radioaktyvių medžiagų (stroncio ir cezio izotopų) mišinius. Kaip sako vienas senas gandas, polimetalų rūdos telkiniai buvo atrasti ir po Druskininkais. Oficialiai tai būdavo įvardinama, kaip kokie nors švino, alavo ar geležies rūdos telkiniai, reikalaujantys specialių kasybos sąlygų. Visa laimė, kad telkinys buvo pernelyg giliai, o kitų kasyklų sovietams užteko.

Kai kurie iš tų miestų vis dar turi žmonių, o kai kurie – jau ištuštėję. Aš taip ir nesugalvojau, apie kurį parašyti labiausiai verta, nes nenoriu rašyti apie tai, apie ką jau ir taip žinote.

Pavyzdžiui, Pripetė – tiek smarkiai pagarsėjusi, kad jau pavadinimas viską pasako, kaip ir Černobylis. Beje, būtent todėl nerašiau čia apie Černobylio katastrofą: suprantate, ją juk ir taip žinote, o ko nežinote – tai to, kad naikinančiai užterštų miestų SSRS buvo krūvos. Tiesiog kiti kaip buvo, taip ir liko – merdintys ir pusgyviai.

Štai kad ir toks Karabašas – Čeliabinsko srityje esantis metalurginis miestelis su vario rūdos perdirbimo gamykla. Kai kurie iš Rusijos vos ne didžiuojasi, pasakodami, kad šitą gyvenvietę UNESCO paskelbė labiausiai užterštu miestu pasaulyje: iš 15 tūkstančių žmonių nėra nė vieno sveiko, visi serga lėtiniais apsinuodijimais sunkiųjų metalų junginiais (varis, arsenas, švinas, gyvsidabris), plaučių ligomis (sieros junginiai) ir taip toliau.

Pabandykite įsivaizduoti: sovietmečiu žemė aplink fabriką buvo tiesiog išdeginta kelių dešimčių kilometrų spinduliu. Per metus vien sieros oksidų fabrikas per savo kaminą išmesdavo virš 100 tūkstančių tonų. Taip taip, tų junginių, iš kurių sieros rūgštis ir panašus brudas susidaro, kai su vandeniu jie susijungia.

Karabašo metalurgijos kombinatas dirba ir dabar: nors jis buvo uždarytas dar 1989-aisiais, bet po kažkokių modernizacijų dalimi pajėgumų paleistas 1998 metais, dar ir kažkokie valymo įrengimai pastatyti. Aš net neįsivaizduoju, kaip tas fabrikas dirbo iki tų modernizavimų ir pilnu pajėgumu, nes ir dabar tai bene užterščiausią orą turintis Rusijos miestas. Nesuprantu.

Arba Dzeržinskas (tas pats, kur Volgoje visas žuvis išnuodijo): ten ištisi 7 didžiuliai chemijos kompleksai, apie pusė šimto cheminių gamyklų, iš kurių kelios gamino ir cheminį ginklą. Užterštumas toks didelis, kad kaip čia pasakius…

Iš Lietuvos emigruoja žmonės dėl geresnio gyvenimo, o tame Dzeržinske dar sovietmečio pabaigoje buvo fenomenas: žmonės uždirbdavo kone dvigubai, palyginti su Rusijos vidurkiu, bet bėgo į visur, kaip tik galėdami, o pirmi gamyklų žlugimai prasidėjo dėl to, kad nebuvo, kas dirbtų. Spėkit, kodėl visi iš ten bėgo?

Aplink Dzeržinską yra toks totalinis užterštumas visokiomis chemijomis, kad gyvūnijos beveik nėra. Dauguma fabrikų jau seniai užsidarė, dalis vis dar veikia, tačiau dabar jau labiausiai visus kraupina dvi teršalų saugyklos, kurias vietiniai vadina Baltąja jūra ir Juodąja skyle.

Baltoji jūra – tai didžiulis tvenkinys, kurį valdo fabrikas „Kaprolaktam“. Ta Baltoji jūra atrodo graži, vanduo švarutėlis, tačiau realiai – visa tai yra sodos ir kitų chemikalų tirpalas. Natrio ir kalio hidrokarbonatai su kaustinės sodos priemaišomis. Ir su krūvomis kito šlamšto.

Vandens paukščiai, nutupiantys į ežerą, dažnai iš jo pakilti jau neįstengia: plunksnos momentaliai permirksta, paukštis greit apsinuodija ir paskęsta. Tačiau paskendę paukščiai nesupūva, nes tame mišinyje netgi bakterijos nesiveisia.

O Juodoji skylė – dar baisiau: į ten atliekas vertė fabrikas „Orgsteklo“, kuris oficialiai gamino organinį stiklą, o realiai – irgi cheminius ginklus. Ta Juodoji skylė susidarė kaip ežeriukas karstinės įgriuvos vietoje. Kadangi pilna visokių karstinių plyšių, tai kiek į ten atliekų fabrikai beverstų, viskas sutelpa. Matyt, nuteka per gruntą kažkur.

Tik užterštumas tai tenai toks, kad kaip sako, karštą vasaros dieną žmonės be dujokaukių gali numirti, jei prisiartins arčiau, nei per kelis šimtus metrų. Paukščiai tokiomis dienomis žūsta, skrisdami virš ežerėlio – tiesiog skrenda ir nukrenta.

Tame pačiame Dzeržinske yra dešimtys kitų sąvartynų, ir atliekų saugyklų. Visas miestas pavirtęs į chemines kapines. Bet panašių į Dzeržinską ar Karabašą miestų Rusijoje yra dešimtys ir šimtai.

Tiesiog nėra ką kalbėti, kai prisimeni kad ir tą Kuzminki parką, kur žmonės poilsiauja ant pievučių, kur iš po žemių sunkiasi ipritas – tokių cheminio ginklo zonų aplinkui Maskvą trys.

Sankt Peterburge savo laiku atrado, kad beveik pačiame miesto centre yra radioaktyvi zona, kur užteršimas didesnis, nei prie Černobylio elektrinės – pasirodo, kad ten sovietmečiu buvo didelis karinis institutas, tyręs radioaktyvių medžiagų panaudojimą kariniams tikslams.

SSRS miestų, kurie tapo koncentruotų teršalų skylėmis, panašiomis į Kištymą, Norilską, Dzeržinską ir pan. – dešimtys, jei ne šimtai. Lietuvoje galime labai džiaugtis dėl vieno: kadangi buvome pakrašty, be iškasenų, o ir su daug mūsų kraštą stebinčių emigrantų, tai karinių gamyklų tiek nestatė – gal bijojo, kad Vakaruose kažkas pamatys, gal bijojo, kad karo atveju išdaužys, o gal tiesiog nematė naudos. Gal todėl ir mums dabar sunku įsivaizduoti, koks buvo bendras sovietinis požiūris į gamtos teršimą, žmonių sveikatą, ekologiją. Jonavos „Azoto“ katastrofa, kurią iki šiol daugelis prisimena kaip košmarą – tai tiesiog nedidelis gamybinis sutrikimas, vertinant sovietiniais mastais.