Šiais laikais, nors savižudžiai ir laikomi viešais nusidėjėliais, jie gali būti laidojami katalikiškai – lydimi kunigo į kapines, tik jokiu būdu nenešami į bažnyčią. Praėjusią savaitę pasikorusio Vytauto Šapranausko kunigas nelydėjo į kapines. Už jį artimųjų prašymu buvo aukojamos šv. Mišios.
Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje dirbantis kunigas R. Doveika nedaugiažodžiavo. Jo teigimu, mišios buvo aukojamos artimųjų prašymu. Bažnyčia nepateisina rankos pakėlimo prieš save.
„Vertinant tuos dalykus, bendruomenė meldėsi už velionį suprasdami, kad savižudybė yra ir klaida, ir nuodėmė, o gyvybė yra didžiausia vertybė“, – kalbėjo kunigas.
R. Doveikos tvirtinimu, buvo padaryta viskas, kas tokioje situacijoje buvo įmanoma. Už iš gyvenimo pasitraukusius krikščionis aukojamos šv. Mišios, meldžiamasi už juos, tačiau įprastai kunigai jų nelydi į kapines.
„Tai, kad kunigas nedalyvavo išnešant murusiojo urną, mirusiojo nelydėjo į kapines, kunigas neatliko apeigų kapinėse, yra natūrali praktika, tegalima tokiu atveju“, – kalbėjo R. Doveika.
Vertina kiekvieną atvejį
Kunigo Vytauto Mazirsko požiūris - nuosaikesnis. Jo teigimu, kunigas gali lydėti savižudį į kapines, dalyvauti laidotuvėse, tačiau iš gyvenimo pasitraukusių žmonių kūnai nenešami į bažnyčią. Anot kunigo, kiekvienas atvejis vertinamas individualiai. Žvelgiama, ar savižudis nedarė kitokių nuodėmių, gyveno santaikoje su Dievu, nepapiktino jo.
Lietuvos vyskupų konferencijos 1996 metais patvirtintose Laidojimo apeigų instrukcijose teigiama, kad „savižudžiai gali būti laidojami katalikiškai, jei gyvendami rodė prieraišumo tikėjimui ir Bažnyčiai ženklus“.
Tiesa, instrukcijose minima, kad „kilus rimtoms abejonėms, kreipiamasi į vietos ordinarą. Kunigas R. Doveika neatskleidė, ar jam kilo rimtų abejonių dėl velionio, tačiau patvirtino, kad savo sprendimą derino su Bažnyčios vyresnybe.
Užrakindavo vartus
Etnologės Audronės Daraškevičienės teigimu, tarpukario Lietuvoje gyvavo tradicija šventintose kapinėse nelaidoti nusižudžiusiųjų, nekrikštų, gyvenusiųjų susidėjus.
„Tarpukario Lietuvoje kapinių vartų raktus valdydavo Katalikų bažnyčia. Jei būdavo laidojamas savižudis, Bažnyčios nurodymu kapinių vartus užrakindavo, o karstas į nešventintą kapinių kampą būdavo keliamas per tvorą“, – pasakojo etnologė.
Tokia tradicija gyvavo iki sovietmečio, kol kapinių priežiūra rūpinosi Bažnyčia, vėliau ji išnyko. Tarpukariu vyravusi nuostata, esą, buvo labiau moralinio pobūdžio. Norėta sugėdyti, atbaidyti žmones nuo savižudybės.
