Pokario partizanai – ir šiandien atminties miške

Ką tokia reakcija rodo? Kita vertus, ar pokario partizanai bei jų kova kada nors pagaliau taps vienu iš kertinių visos visuomenės istorinės atminties bei identiteto akmenų? Ar viskas iš esmės liks po senovei – absoliučiai visuomenės daugumai jie toliau bus ne tik svetima, bet ir instinktyvų priešiškumą keliančia tema, o jų atmintis bus puoselėjama tik ribotoje ir iš esmės visuomenės paraštėse egzistuojančioje subkultūroje?

Kokių pokario rezistencijos mokslinių tyrinėjimų šiuo metu labiausiai reikia ir kokiais strateginiais prioritetais jie turi būti paremti?

Šie klausimai svarstomi kone kiekviename akademiniame ar neakademiniame renginyje, skirtame šiai temai. Tiesa, tų renginių – ne itin daug ir dažnas iš jų paremtas privačia ar visuomenine iniciatyva, tačiau pastaruoju metu jų daugėja. Negana to, vis didesnį susidomėjimą šiuo mūsų istorijos etapu ima rodyti jaunimas.

Vienas iš tokių – šią savaitę Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete įvykusi konferencija „Partizanai: Valstybė. Karas. Atmintis“. Pagrindiniai renginio organizatoriai – jauni istorikai, atstovaujantys studentų- šaulių korporacijai „Saja“, jau nebe pirmus metus vykdantys projektą „Trakinių partizanai“.

Kasmet partizanų būrio žūties vietoje Anykščių rajone rengiamas sąskrydis pastaruoju metu ėmė populiarėti taip sparčiai, kad jo rengėjai nusprendė surengti ir „akademinę dieną“. Nieko keista, kad ir akademinis renginys sulaukė didžiulio lankytojų antplūdžio – išvakarėse net teko sustabdyti svečių registraciją, o visi susidomėjusieji netilpo į didžiausią fakulteto auditoriją.

Auditorijos, kurioje dominavo akademinis jaunimas, margumas susišaukė su pranešimų bei pranešėjų įvairove.

Pavyzdžiui, istorikas, visuomenės bei politikos analitikas Kęstutis Girnius analizavo motyvus, kurie vedė žmones į miškus, jaunas istorikas, vienas iš „Trakinių partizanų“ lyderių Mindaugas Nefas analizavo tarpukario visuomeninių organizacijų – pavyzdžiui, tų pačių šaulių – ir partizanų sąsajas, pokario istorijos tyrinėtojas iš Švedijos Jonas Ohmanas ir istorikė Inga Zakšauskienė demonstravo, kad Vakarai, neva nuo pat pradžių vien tik galvoję išduoti mūsų partizanus, iš tiesų rengėsi ir karštojo karo su sovietais scenarijui, archeologas Gintautas Vėlius atskleidė partizanų bunkerių tyrinėjimų klodus ir panoramą.

Svarbiausias klausimas, nuolatos plevenęs ore – kodėl šiandienos Lietuvos visuomenėje kalbėti apie pokario partizanus taip sunku, o kartais ir visai neįmanoma?

Į šį klausimą, atrodytų, labai paprasta atsakyti. Dažniausiai viskuo kaltinamas sovietinis režimas, kuris, viena vertus, stengėsi kuo labiau ištrinti šią temą iš žmonių sąmonės, kita vertus, kuo tvirčiau prifarširuoti ją įvairių klišių.

Tos klišės ne tik grynai ideologinės – pavyzdžiui, 50 metų į galvas kalti „buržuaziniai nacionalistai“ ar „banditai“, bet ir platesnio, „universalesnio“ pobūdžio – „nesusipratę ir neturėję kur dėtis kaimo bernai“, „bepročiai, dėl kurių kaltės pralieta tik daug beprasmio ir nekalto kraujo, kurio daugiausiai praliejo jie patys“. Analizuojant padėtį „objektyviau“, nurodoma, kad režimui pavyko sukurti savotišką pilietinio karo situaciją (ne de jure, bet de facto prasme) ir iš abiejų pusių dar tebėra per daug atvirų žaizdų, kurios ir neleidžia „susikalbėti“.

Žinoma, mintis, kad pagrindinis šios padėties kaltininkas – sovietinis režimas ir jo paliktos psichologinės ir fizinės traumos, iš esmės teisinga. Tačiau bėda ta, jog ją išsakius, dažniausiai sustojama ir nežengiama toliau - nuosekliai, atvirai ir blaiviai nekalbama apie tikrąjį šio paveldo mastą bei gylį. Taigi, dažnai mes pilnai nesuvokiame, kokios svetimos ir skirtingos yra šiandieninė Lietuva ir miškuose buvusių partizanų Lietuva.

Juk, žvelgiant į šių dienų Lietuvos visuomenę, matyti, jog pagrindinė jos bėda – didžiulis konformizmas ir indiferentiškumas, savo šaknis, žinoma, turintys sovietmetyje, tačiau per Nepriklausomybės dešimtmečius įgavę naują pagreitį.

Juos galime matyti tiek santykyje su nesena, todėl dar gyva ir vertybinį bei moralinį krūvį turinčia praeitimi, tiek kasdieniame dabarties gyvenime.

Savaime suprantama, kad būtent dėl to didžiosios visuomenės dalies santykis su partizanų karu – kraštutinio nekonformizmo pavyzdžiu – yra ne tik pasyvus (tuo karu visiškai nesidomint), bet ir aktyvus – „nieko ten tokio nebuvo, tik kvailiai ir banditėliai, kalbos apie „didvyrius“ – tik politinė propaganda, nes tokių dalykų tikrovėje apskritai nebūna, normalūs žmonės nuo jų tik kentėjo“ ir t.t. ir pan. Kaipgi nemėginsi atmesti ir paneigti to, kas kelia ne visai aiškiai suvokiamą, bet stiprią alergiją ir susierzinimą?

Bene aštriausiai ir radikaliausiai į šį pamatinį klausimą mėgino atsakyti jau konferencijos pradžioje „įžanginiais pamąstymais“ pasidalijęs istorikas, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redaktorius Nerijus Šepetys.

Mėgindamas atsakyti, kodėl partizanų karas taip sunkiai priimamas šiandieninėje Lietuvoje, teigė, jog tai – tiesiog dvi skirtingos tikrovės. Siekdamas kuo stipriau išreikšti šį skirtumą, istorikas rėžė iš peties.

Pasak N. Šepečio, net ir ta Lietuva, kuri kyla iš Sąjūdžio bei Kovo 11-osios yra svetima partizanų karo tikrovei – pirmiausiai tuo, jog ji paremta „taikos“ ir „taikaus pasipriešinimo“ idėjomis bei vertybėmis.

Siekdamas pailiustruoti šią savo mintį, N. Šepetys priminė vieną iš „dainuojančiosios revoliucijos“ dainių – Justiną Marcinkevičių. Istorikas pacitavo vieną pirmųjų jo eilėraščių, apraudantį pasalūniškos kulkos pakirstą nekaltą ir taikų brolelį, kurio mirties tragizmas ypač išryškėja į klestintį rytojų bežengiančio taikaus sovietinio gyvenimo fone.

N. Šepečio teigimu, tai – akiniai, kuriuos visuomenei uždėjo ir Vytautas Žalakevičius su savo filmais ir per kuriuos į partizaninį karą ir partizanus dažnai žvelgia net ir Baltijos kelyje bei Sąjūdžio mitinguose stovėję žmonės.

„Todėl net ir patys patriotiškiausi žmonės dažnai nesąmoningai vadovaujasi tam tikromis mąstymo klišėmis, tad ką jau bekalbėti apie tą absoliučiai konformistinę daugumą, kuri egzistavo visada?

Tiesa, čia mes turime vieną išimtį – Sausio 13-ają, kur žmonės naktį aukojo savo gyvybes dėl laisvės. Tačiau jų buvo mažai – net palyginti su kitais, buvusiais gatvėse ir aikštėse“, - portalui lrytas.lt po konferencijos sakė istorikas.

Be to, N. Šepetys priminė, kad šiandieninė Lietuvos visuomenė nevertina tokio dalyko, kaip istorija ir ja nesidomi.

„Neseniai mes su studentais darėme tyrimus, siekdami išsiaiškinti, kiek Lietuvos žmonių turi istorinę sąmonę, ir koks jos turinys. Rezultatai parodė, kad dauguma žmonių – iš esmės neistoriški, istorija, kaip dalykas, jiems neegzistuoja“, - sakė mokslininkas.

Tačiau kaip su tuo, jog dažnas pilietis savo vertybines nuostatas – kad ir labai padrikas ir miglotas – tuojau pat skuba išreikšti per savo požiūrį į tam tikrus nesenos praeities fragmentus, o kontroversiškos istorinės temos žiniasklaidoje sukelia itin audringą ir aktyvią skaitytojų reakciją?

„Visiškas nesidomėjimas istorija ir nežinojimas apie tai, kaip, kada ir kas vyko, visiškai netrukdo turėti labai aiškią ir kategorišką poziciją istoriniais klausimais. Tačiau tai – ne istorinė sąmonė tikrąja to žodžio prasme, o politinės arba ideologinės nuostatos, projektuojamos į praeitį, ir viskas.

Tai labai aiškiai rodė ir mūsų tyrimas – daugelis žmonių, paprašyti įvardyti, jų nuomone, svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius ar veikėjus, kalbėjo apie mitinės praeities ir dabarties politikos dalykus“, - sakė N.Šepetys.

Tad N. Šepečio išvada – paprasta ir negailestinga: kol kas nematyti galimybių, kad partizaninis karas taptų pamatine ir didžiosios visuomenės dalies pripažįstama jos istorinės atminties ir tapatybės dalimi. Nepaisant to, kad adekvatus susidomėjimas šiuo istorijos laikotarpiu vis auga, tas susidomėjimas virsta tik viena iš daugelio šiandieninės visuomenės „subkultūrų“.

Ši žiauri diagnozė ir prognozė atskleidžia visą mūsų visuomenės santykio su sava praeitimi prieštaringumą bei paradoksalumą.

Juk pagal istorinę logiką būtent partizaninis karas ir turėtų tapti kertiniu šiuolaikinio lietuviškojo identiteto akmeniu ir tuo ramsčiu bei vėliava, su kuriuo Lietuva eitų ir į platųjį pasaulį. Juk būtent ant partizanų kovos, nutiesusios tiltą tarp tarpukario ir Kovo 11-osios ir išsaugojusios valstybės idėją per visą sovietinę okupaciją, rymo mūsų šiandienos rūmas. Būtent čia susipina didžiausios mūsų savivokos problemos ir skaudžiausios patirtys, kurių neišgydžius, nebus sveika ir visa visuomenė.

Jokia „pagoniškoji Lietuva“ ar didžiųjų kunigaikščių Lietuva „nuo jūrų lig jūrų“, nei „barokinė LDK“ šio vaidmens negali atlikti ir neatliks – paprasčiausiai dėl to, kad tai jau nebegyvi ir dirbtiniai dalykai. Kita vertus, tokie būdami, jie ir naudojami, kaip atviro ir autentiško santykio su savo praeitimi surogatas. Jo ir reikia tam, kad šią akistatą būtų galima „nutempti“ kuo vėlesniam laikui, taip bandant išlaukti „kol viskas savaime nusistovės“.

Tačiau būtent jie mūsų viešajame gyvenime užima didesnę vietą, nei tas laikotarpis, iš kurio verpetų ir tragiškųjų priešstatų mes, kaip visuomenė ir esame kilę – pokaris bei visa sovietinė okupacija.

Į tuojau pat iškylantį amžinąjį klausimą „ką daryti?“, N.Šepetys tik skėsteli rankomis. Pasak jo, dirbtinėmis priemonėmis „iš viršaus“ ar „iš šono“ čia nieko nepadarysi, o valstybė bei politikai čia turėtų kištis kuo mažiau.

„Svarbiausia – „iš apačios“ kylančios iniciatyvos. Tai – ir šią konferenciją suorganizavę „Trakinių partizanai“, ir grupė „Skylė“ su savo albumu „Broliai“. Pati valstybė čia jau negali nieko daug padaryti“, - sakė N.Šepetys.

Tačiau konferencijoje nuskambėjo ir mintis, kad valstybės ir akademinio pasaulio interesas – kuo detalesni, platesni bei gilesni partizaninio karo ir viso jį įrėminančio laikotarpio moksliniai tyrimai.

Pavyzdžiui, viena šių tyrimų krypčių, apie kurią kalbėjo M. Nefas – kiek partizanų gretose buvo žydšaudžių ir, žinoma, kas jie tokie buvo?

Iš tiesų, kad žydšaudžių - arba bent artimu kolaboravimu su naciais susitepusiųjų - tarp partizanų iš tiesų buvo, neabejoja beveik niekas. Tačiau detalių ir pagrįstų šio klausimo istorinių tyrimų nebuvimas leidžia klestėti „partizano-žydšaudžio“ stereotipui, kuriuo dažnai manipuliuojama ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose.

Be to, sąžiningi ir atviri istoriniai tyrimai – tiltas į ateitį. Gal juo ateityje norės pasinaudoti daugiau žmonių, nei dabar?