Lietuvos emigracijos istorija pastaraisiais metais iš naujo ėmė sukti didžiulį ratą: grėsmingas išvažiuojančiųjų mastas priminė laikus, kai prieš šimtą metų dažnas krovėsi lagaminus ir traukė laimės ieškoti svetur.
Ne vienas laivas šimtus lietuvių nuplukdė į daug vilčių žadinusią Ameriką, tūkstančiai Lietuvos žydų šeimų geresnio gyvenimo ieškoti iškeliavo į tolimąją Pietų Afrikos Respubliką (PAR).
Regioną, apie kurį nedaug kas Lietuvoje tais laikais ką nors žinojo. Šalį, kuri kaip retas kitas kraštas itin draugiškai priėmė žydus, kamuojamus šen bei ten vis plykstelėjusių antisemitinių grėsmių.
Iki šiol kai kurie PAR litvakai saugo 1920-aisiais Europos krantus palikusio laivo keleivių bilietus.
Laivo keleiviai buvo jų seneliai, gyvenę Biržuose, Kaune, Utenoje, Raseiniuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose bei kaimuose.
Tai šviesesnio rytojaus sau ir savo šeimoms ieškoję Lietuvos žydai, kurie prieš šimtą metų ryžosi atversti naują savo gyvenimo puslapį.
Tie, kurių istorija susidomėję vaikaičiai po šitiek metų iš naujo atranda Lietuvą: šalį, kuriai gražiausius jausmus puoselėjo ištisos kartos PAR litvakų.
Jei bet kurio sutikto PAR žydo paklausite, kokia jo kilmė, 90 procentų tikimybė, jog jis ištars Lietuvos vardą.
80 tūkstančių: tiek Pietų Afrikos Respublikoje gyvena žmonių, kurių seneliai ir proseneliai kilę iš Lietuvos.
Šiuo metu su žmona ir dviem vaikais Kenijos sostinėje Nairobyje gyvenantis ir pasaulinės krovinių gabenimo kompanijos „Maersk” padaliniui Rytų Afrikos regione vadovaujantis S. Felderis – vienas iš daugelio PAR litvakų, kurie pastaraisiais metais itin detaliai pradėjo domėtis savo lietuviškomis šaknimis.
– Sakote, kad prieš jus atsivėrė ištisi klodai iki tol nežinomų šeimos istorijos labirintų.
– Buvome įsitikinę, kad mūsų seneliai į PAR atvyko iš Vokietijos.
Kaip ir daugelis jo bendraamžių, XX a. pradžioje atvykęs į Keiptauną mano senelis visą gyvenimą kalbėjo su tokiu vokišku akcentu, kad visi manėme, jog jis iš Vokietijos, o pats senelis to neneigė.
Po jo mirties, kai pradėjome ieškoti savo ištakų archyvuose, nustebome radę senelio lietuviškos kilmės dokumentus. Pasirodo, jis kilęs iš Biržų.
– Negi senelis niekuomet nesidalijo prisiminimais apie savo kelionę iš Lietuvos į tolimąją Afriką?
– Ne, jis vengė apie tai kalbėti. Matyt, norėjo, kad gyvenimo etapas, kuris baigėsi sulig varginama kelione į PAR, būtų kuo greičiau pamirštas.
Svečioje šalyje jam anaiptol nebuvo lengva: nemokėdamas kalbos, jis turėjo pradėti naują gyvenimą.
Tačiau seneliui labai pasisekė: jis susipažino su pensiono, kuriame laikinai buvo apsistojęs, savininkų dukterimi, po kiek laiko ją vedė.
Abu su žmona netrukus įkūrė drabužių siuvimo fabriką ir gyveno gana pasiturimai.
PAR tuomet buvo bene geriausiai pasaulyje išplėtota drabužių siuvimo pramonė, panašiai kaip šiais laikais Kinijoje.
Kadangi apartheido laikais PAR buvo ganėtinai izoliuota nuo likusio pasaulio, šalyje buvo puikiai išplėtota pramonė, nes tik taip didžiulė valstybė galėjo gyvuoti.
– Neseniai išsiaiškinote, kad ir kitas jūsų senelis – iš Lietuvos?
– Taip, tai buvo dar vienas atradimas. Mano senelis iš motinos pusės į PAR atvyko iš Kauno ir įsikūrė Johanesburge.
Jis nebuvo baigęs jokių mokslų, tačiau gerai įsitvirtino svečioje šalyje, turėjo ne vieną verslą. Tačiau ir šis senelis niekada nesidalijo prisiminimais apie Lietuvą.
Mums iki šiol paslaptis, ar jis norėjo pamiršti sunkią praeitį, o gal stengėsi gyventi ateitimi, kurią nelengvai kūrė PAR.
Todėl per keletą pastarųjų metų, kai pradėjome domėtis abiejų senelių gyvenimu, sužinojome daug nauja. Dabar žinome tikslią jų kilmę ir tai, kad jie niekada nebuvo grįžę į savo gimtinę.
– Kaip atsitiko, kad ištisos kartos Pietų Afrikos Respublikoje išaugo laikydamosi lietuviškų tradicijų, nors dorai nežinojo apie savo kilmę? Iki šiol, linkėdami gero savaitgalio jūs angliškai sakote ne „Good Shabat”, o su lietuviška galūne „Good Shabas”!
– Taip! Mano tėvų karta užaugo pagal senas Lietuvos žydų tradicijas. Manau, kad visus PAR litvakus būtent šios tradicijos ir siejo tarpusavyje, net jei tai nebuvo įvardijama žodžiais.
Mes visi, švęsdami savo šventes, ruošdavome patiekalus, kurie buvo lygiai tokie, kokius juos ruošdavo mūsų proseneliai Lietuvoje.
Nepatikėsite, bet iki šiol PAR litvakai dievina šaltibarščius!
– Kas paskatino jus ne tik domėtis lietuviška savo kilme, bet ir atkurti Lietuvos pilietybę?
– Labai didelis postūmis įvyko tuomet, kai buvo priimtos Pilietybės įstatymo pataisos, leidžiančios PAR litvakams atkurti Lietuvos pilietybę.
Ne vienas tuomet susimąstė apie savo šaknis ir pradėjo labiau domėtis kilme. Man tai buvo tarsi kelionė į save, į savo giminės istoriją.
Man pilietybė – ne vien pasas, tai kai kas daugiau: susijungimas su savo šaknimis ir kultūra.
– Ar panašiai jaučiasi ir kiti iš Lietuvos kilę PAR žydai?
– Šiuo metu PAR jaučiamas didžiulis sujudimas, visi iš naujo atranda Lietuvą, trokšta ją aplankyti. Juk kai staiga aptinki, kad tavo šeimos istorija nėra išsami, norisi užlopyti tas spragas.
Tačiau kiekvienas supranta, kad pilietybės atkūrimas – tik pusė nueito kelio ieškant savo šaknų.
Kur kas svarbiau atvykti į Lietuvą ir savo akimis pamatyti, iš kur prieš šimtą metų išvyko mūsų seneliai.
Mano geras draugas neseniai pasakojo istoriją, kaip jis, apsisprendęs vykti į Lietuvą ir pamatyti savo prosenelių gimtąją žemę, nukako į Pretoriją, kad Lietuvos ambasadoje gautų kelionės vizą.
Kaip jis nustebo, kad Lietuvos ambasados Pretorijoje nėra! Jis negalėjo patikėti – šalyje, kurioje gyvena arti šimto tūkstančių lietuviškų šaknų turinčių žmonių, Lietuva neturi atstovybės.
– Kokiomis aplinkybėmis Lietuvą aplankėte jūs pats? Kokie buvo jūsų potyriai?
– Kai pernai pasaulinė žydų organizacija JOINT pasiūlė man prisijungti prie dešimties jaunų verslininkų iš PAR delegacijos, vykstančios aplankyti Lietuvą, su dideliu malonumu sutikau.
Tai buvo nepakartojama kelionė, atvėrusi daugeliui akis, – mes dar geriau supratome tiek savo, tiek visų litvakų istoriją.
Kai mano kojos palietė Lietuvos žemę, užplūdo labai keistas jausmas. Patį pirmą rytą išėjome pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį.
Aš iškart paskambinau savo žmonai ir pasakiau: „Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet jaučiuosi tarsi būčiau namie.”
Iki šiol negaliu pamiršti to jausmo. Daviau sau žodį, kad kitą kartą su savimi pasiimsiu šeimą, nekantrauju Lietuvą parodyti savo žmonai, kuri taip pat litvakė, vaikams.
– Kas Lietuvoje paliko didžiausią įspūdį?
– Aš likau sužavėtas, kokia Lietuva moderni ir vakarietiška, o kartu taip puikiai išlaikiusi savo tradicijas.
Mane maloniai nustebino, kaip gerai Lietuvoje išsaugotas žydų paveldas. Buvau apstulbęs, kai pačiame Vilniaus senamiesčio centre pamačiau iškiliojo žydų mąstytojo Gaono skulptūrą.
Nepaisant Lietuvoje vykusios holokausto tragedijos, kiekviename žingsnyje jaučiau, kiek šis miestas turi pagarbos žydų kultūrai ir palikimui.
Visi dešimt mūsų grupės narių jautėsi panašiai – visi liko tiesiog sužavėti to, ką pamatė Lietuvoje.
Vilniuje turėjome galimybę susitikti su buvusiu premjeru Andriumi Kubiliumi, verslo žmonėmis.
Mums buvo be galo įdomu pamatyti, kuo gyvena Lietuvos žydų bendruomenė, susipažinti su labai gyvybingais garbingo amžiaus sulaukusiais jos nariais.
Likau sužavėtas, kaip puikiai jie susitvarkę savo buitį, kaip gražiai įsirengę kultūros centrą, turi aktyvius ir visuomenėje gerbiamus lyderius.
– Grįžęs iš Lietuvos PAR spaudoje paskelbėte keletą straipsnių, kurie tryško meile Lietuvai.
– Troškau pasidalyti savo įspūdžiais apie tai, kaip svarbu man buvo susijungti su Lietuva, su savo šaknimis. Stengiausi paraginti ir kitus litvakus padaryti tą patį.
Taip pat norėjau visiems papasakoti, kokį gerą darbą dirba organizacija JOINT dėdama pastangas atgaivinti Lietuvos žydų bendruomenę, stiprinti Lietuvoje šios tautos kultūrą.
Esu įsitikinęs, kad kuo daugiau žmonių iš PAR aplankys Lietuvą ir pajus tokius pat jausmus, kokius pajutau aš, tuo daugiau galimybių atsivers turizmui, bendriems verslo projektams, investicijoms.
Man itin smagu stebėti nuolat augantį Pietų Afrikos Respublikos litvakų susidomėjimą Lietuva.
Kasdien socialiniame tinkle skaitau straipsnius, kuriais dalijasi mano draugai, kilę iš PAR, – apie Lietuvos istoriją, ekonomiką, politinius pokyčius.
Nors ne viena litvakų šeima buvo paliesta holokausto tragedijos, dėl to kurį laiką ruseno praeities nuoskaudos, esu įsitikinęs, kad PAR išaugo nauja karta.
Karta, kuri nori ir turi galimybę matyti Lietuvą kitomis akimis: laisvą, atsinaujinusią, vakarietišką, įdomią ir patrauklią.
80 000
Tiek Pietų Afrikos Respublikoje gyvena žmonių, kurių seneliai ir proseneliai kilę iš Lietuvos.
