Jis buvo kylanti Lietuvos kino žvaigždė. Kūrėjas pralenkęs laiką. A. Grikevičius savo kūrybinio kelio pradžioje suteikė labai daug vilčių. Filmai „Laikas eina per miestą“, „Jausmai“, „Ave, Vita“ buvo gaivus oro gūsis lietuviškajame kinematografe. „Sovietų Sąjungoje jis kalbėjo ta pačia, išraiškinga kino kalba, kaip italų ar prancūzų režisieriai“, - apie išskirtinį talentą pasakojo istorikas A. Švedas.
1981 metais režisierius net buvo įvertintas Kanų kino festivalyje. A. Grikevičiaus „Faktas“ buvo pirmasis lietuvių filmas, kurį atrinko vertinimų komisija, atsivežė iš Sovietų Sąjungos, parodė konkursinėje festivalio programoje ir apdovanojo prestižiniu prizu.
Tačiau menininko žvaigždė staiga prigeso. Jo likimas virto ne stulbinančios sėkmės, bet sudėtingos dramos istorija. Ją pasiryžo papasakoti Vilniaus universiteto istorikai Aurimas Švedas ir Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Jie parašė knygą „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“.
Įsileido ne iš karto
Kai du istorikai pasibeldė į režisieriaus A. Grikevičiaus namų duris, menininkas vis dar kūrė naujus filmus ir perfilmavo senuosius. Tiesa, ne juostoje. Mintyse. „Tokį mes jį ir suradome: sėdintį savo namuose Žirmūnuose ir galvojantį apie filmus, kuriuos dar galėjo arba galėtų sukurti“, - pažintį su režisieriumi 2010 metais prisiminė istorikas A. Švedas.
Tą kartą mokslininkai, apsilankę A. Grikevičiaus namuose, tikėjosi, kad jis sutiks papasakoti savo gyvenimo ir kūrybinio kelio istoriją.
„Mes su Lina jautėme, kad jam pirmiausia reikia pasikalbėti su savimi. Situacija juk išties keista: staiga prie jo durų slenksčio atsirado du nepažįstami žmonės, kurie ėmė pasakoti apie tai, kas juos domina, ir paprašė atsakyti į maždaug 150 klausimų. O juk toks pokalbių maratonas paprastai būna sunkus ir dvasine, ir fizine prasme. Ne visi nori ir gali atsiverti bei imti kalbėti apie savo patirtis ir išgyvenimus. Kartais labai skaudžius“, - apie knygos užuomazgas pasakojo A. Švedas.
Eidamas pas kino režisierių šis Vilniaus universiteto istorikas norėjo pratęsti savo knygų ciklą apie asmenybės likimą XX amžiaus istorijoje ir istorijos jausmo žmoguje sklaidą. Mokslininkas siekė išsiaiškinti, kaip apie istoriją pradeda mąstyti ne praeities tyrinėtojai profesionalai, bet rašytojai, kino režisieriai, dailininkai.
„Pradžioje apie tai aš norėjau kalbėtis su M. Giedriu, kuris, kaip visi žinome, yra filmo „Herkus Mantas“ statytojas. Tačiau Lina pasiūlė atkreipti dėmesį į A. Grikevičių, nes šio filmo kūrybinė pradžia buvo susijusi būtent su juo. Be to, pastarasis režisieriaus savo filmuose nuolat kalbėjo apie XX amžiaus Lietuvos istoriją. Tada man pasidarė labai įdomu – kodėl apie tokį „istorišką“ kino režisierių tiek mažai težinau. Tai buvo savotiška mįslė“, - pasakojo vienas knygos autorių.
Vilniaus universiteto istorikė L. Kaminskaitė-Jančorienė šiuo metu tyrinėja lietuviškojo kino raidą sovietmečiu. Ta tema ji rengia disertaciją. Todėl šiai mokslininkei buvo įdomesni kiti klausimai: kino filmų gamybos procesas, kūrėjų kontrolė sovietmečiu, cenzūros veikimo mechanizmai.
„Dar iki susipažįstant su A. Grikevičiumi mano intencijos buvo grynai mokslinės. Norėjau užduoti kuo daugiau klausimų, padėsiančių paneigti ar suformuoti tam tikras hipotezes. Kita vertus, su kiekvienu pokalbiu tirpo mano šalta, racionali laikysena. Atėjo supratimas, kad už vieno iškiliausių Lietuvos kino režisierių statuso slepiasi nepaprastai kūrybingas, jautrus, išmintingas žmogus“, – pasakojo L. Kaminskaitė-Jančorienė.
Tačiau režisierius A. Grikevičius ne iš karto sutiko į prisiminimus įsileisti mokslininkus.
Prieš pirmąjį susitikimą apie tris mėnesius istorikai kūrė klausimų sąrašą. Jie aprėpė visą režisieriaus biografiją – nuo jaunystės prisiminimų iki karjeros pabaigos. Kurdami klausimus knygos autoriai konsultavosi su kitais istorikais, lietuviškojo kino specialistais.
„Su režisieriumi susitikdavome kartą ar kelis kartus per savaitę. Aptardavome po 10-15 klausimų. Jis norėjo klausimų porciją gauti iš anksto. Režisierius daug ruošdavosi, galvodavo, ir mes tą aiškiai jutome, kai susitikdavome. Mums net nereikėdavo pateikti klausimų – jis tiesiog keletą valandų praktiškai be jokio atokvėpio pasakodavo apie mus dominančius dalykus. Su kiekvienu pokalbiu jis vis labiau atsiverdavo ir panirdavo į prisiminimus“, - apie pokalbius su A. Grikevičiumi pasakojo istorikas A. Švedas.
Galiausiai knygos autoriams pavyko įžengti į nuo viešumos paslėptą kino kūrėjo pasaulį. Jie net suprato, kodėl Lietuvos visuomenė tiek mažai žino apie A. Grikevičių, kodėl jis buvo užmirštas.
„Paradoksalu, bet šio kūrėjo darbai, nors ir yra įvardijami kaip pavyzdiniai iliustruojant lietuviško kino meninės raiškos aukštumas, tačiau tėra žinomi siauram kino bendruomenės ratui. Plačiajai visuomenei menkai pažįstami, neatrasti“, – pastebėjo L. Kaminskaitė-Jančorienė.
Istorikai mano, kad tai nulėmė trys pagrindinės priežastys, suformavusios savotiškus visuomenės „atminties slenksčius“.
„Herkaus Manto“ iššūkis
Pirmoji priežastis, kodėl A. Grikevičiaus žvaigždė prigeso – jam taip ir nepavyko pastatyti pirmojo lietuviško kino epo „Herkus Mantas“. Šio sukrėtimo pasekmes režisierius juto visą gyvenimą.
Tai įvyko 1971 metais. Režisierius A. Grikevičius ir rašytojas Saulius Šaltenis sugalvojo scenarijų epiniam filmui apie Lietuvos istoriją „Herkus Mantas“. Kūrėjų planai buvo labai ambicingi, grandioziniam filmui buvo skirta didelė pinigų suma, Lietuvos kino studija mobilizavo savo pajėgas. Viskas tarsi pranašavo didžiulę kūrybinę sėkmę ir lietuvių visuomenės dėmesį šiam filmui.
„Scenarijus buvo daug įdomesnis ir sudėtingesnis nei to filmo, kuris galiausiai pasiekė kino ekranus. Visų pirma, A. Grikevičius bandė kitaip, nedogmatiškai, parodyti prūsus bei jų sukilimą. Taip pat režisierius stengėsi pavaizduoti sudėtingesnius Herkaus Manto santykius su vokiečiais“, - pastebėjo A. Švedas.
Tačiau dėl įvairių aplinkybių kūrėjui nepavyko įgyvendinti savo sumanymo. Po įnirtingų svarstymų Kino studijos vadovybė nusprendė pakeisti režisierių. Juo ir tapo M. Giedrys. Jaunam kino kūrėjui A. Grikevičiui tai buvo didžiulis sukrėtimas.
„Bandymai atrasti sudėtingesnius vaizdinius jis prasilenkė su kino studijos ir tuometės politinės nomenklatūros lūkesčiais. Iš režisieriaus tikėtasi herojinio epo, o ne sudėtingo, įvairius būties klausimus gvildenančio filmo“, - paaiškino istorikė L. Kaminskaitė-Jančorienė.
Dar viena iš priežasčių, kodėl nepavyko sukurti filmo - Lietuvos kino studija nebuvo deramai pasiruošusi tokiam dideliam darbui. Trūko žmonių, gebančių parengti maketus ir dekoracijas, mokančių dirbti filmuojant masines scenas.
„Per interviu supratome, kad A. Grikevičius dėl nesėkmės pasaulio nekaltino. Jis visų pirma kalbėjo apie save. Pripažino, kad „Herkaus Manto“ našta jam buvo itin sunki ir gal net per sunki“, - sakė istorikas A. Švedas.
Kūrėjas nufilmavo tik dalį „Herkus Manto“. Kur dabar tie kadrai – nėra žinoma. „Yra keletą hipotezių, kas galėjo nutikti su A. Grikevičiaus filmo versija. Pirmoji – pagal tuometę įprastą tvarką filmas galėjo būti perdirbtas (išplautas sidabrui. - Red.). Antroji – jis vis dar dūla archyvo saugyklose tarp daugybės savos identifikacijos belaukiančių kino juostų“, – apie dingusius kadrus kalbėjo istorikė L. Kaminskaitė-Jančorienė.
Prarijo sovietiniai cenzoriai
A. Grikevičiaus amžininkai nesėkmę dažnai linkę aiškinti ir jo asmenine būsena per filmo kūrimą. Pavyzdžiui, jo polinkiu į alkoholį.
„Pagrindinė nesėkmės priežastis – jo kūrybinės užmačios. Režisieriaus palūžimas buvo susidariusios situacijos pasekmė, o ne priežastis. Juk su palūžusiu žmogumi lengviau susidoroti“, - svarstė mokslininkė.
Lietuvos kino studijoje virė didžiulė konkurencija. Sovietinė sistema, skatinusi skundų, įtarumo politiką, tapo puikiu įrankiu asmeninėms sąskaitoms suvesti. „Toje situacijoje susidūrė dvi įtampos – kūrybinės ambicijos ir galimybė palaužti laisvai mąstantį žmogų“, – kalbėjo L. Kaminskaitė-Jančorienė.
Po nesėkmės filmuojant „Herkų Mantą“ režisierių A. Grikevičių užgriuvo sovietiniai cenzoriai. Galima sakyti, kad po „Herkaus Manto“ A. Grikevičius nuolat jautėsi stebimas lyg per padidinamąjį stiklą. Pavyzdžiui, kitas A. Grikevičiaus filmas „Sadūto Tūto“ buvo pavadintas kūrybine nesėkme. Tačiau šis filmas sulaukė išskirtinio San Remo kino festivalio organizatorių dėmesio.
„A. Grikevičiaus kūrybos užmaršties atvejis leidžia kalbėti apie sovietinės sistemos susidorojimo strategijas su tais kino kūriniais, kurie nebuvo priimtini. Tai buvo gudri politika. Su tokiais kūriniais buvo elgiamasi paprastai – jie būdavo parodomi antraeiliuose kino teatruose, menkam žiūrovų skaičiui, ir viskas. Taip buvo pasielgta su dauguma A. Grikevičiaus kūrinių. Tai, kad šiuolaikinė visuomenė menkai žino apie jų egzistavimą, parodo vykdytos susidorojimo politikos veiksmingumą“, – paaiškino istorikė L. Kaminskaitė-Jančorienė.
Gesino V. Žalakevičiaus žvaigždė
Antroji priežastis, kodėl režisierius A. Grikevičius buvo nepelnytai pamirštas – jis kūrė šalia kitos itin ryškios, artistiškos, save pateikti mokančios asmenybės. Šalia režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus.
„Jis ir A. Grikevičius buvo du bene talentingiausi bei ryškiausi savo epochos kino kūrėjai. Klausydami režisieriaus pasakojimų mes pajutome, kad tarp jų tvyrojo ir abipusė simpatija, ir kūrybinė konkurencija, ir net įtampa. Toje konkurencinėje kovoje V. Žalakevičius sugebėjo tapti labiau pastebimas“, - kalbėjo istorikas A. Švedas.
Pavyzdžiui, A. Grikevičiaus filmas apie pokarį „Jausmai“ (1968 metai) kino kritikų yra išrinktas geriausiu visų laikų lietuvišku filmu. Tai netradicinis, nes visiškai ne sovietinis, požiūris į žmones. Herojai kabinasi į gyvenimą, sprendžia asmenines ir tautos išlikimo sudėtingoje epochoje problemas, myli ir nekenčia.
„Mano požiūriu, tas filmas yra daug įdomesnis nei V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Tačiau visi prisimena būtent pastarąją kino juostą.
Ko verta vien filmo „Jausmai“ kulminacija, kai per paskutinę vakarienę herojai svarsto – koks sprendimas pokario Lietuvoje yra pats teisingiausias: bėgti į Švediją, prisidėti prie partizanų kovos su sovietine valdžia, prisitaikyti prie susiklosčiusių aplinkybių ir tyliai bei ramiai gyventi. Tai buvo taip drąsu, taip dramatiška ir tikra, kad visiškai nesuvokiama, kaip cenzoriai leido palikti tą epizodą. Tai net galima pavadinti stebuklu!“ - svarstė vienas knygos autorių A. Švedas.
Revoliucija antros galimybės nesuteikė
Paradoksalu, tačiau A. Grikevičiaus žvaigždę prigesino ir Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Nors sovietinei sistemai šio režisieriaus filmai buvo nuolatinis iššūkis, tačiau išaušusi nepriklausomybė jam dar vienos galimybės nesuteikė.
1990 metais režisierius A. Grikevičius buvo pasiekęs pačią kūrybinės brandos viršūnę. 55 metų menininkas turėjo daug idėjų, energijos ir noro kurti. Tačiau ėmė byrėti Lietuvos kino studija, suiro kino filmų finansavimo ir kūrybos sistema.
„A. Grikevičius priklauso tai brandžiai kūrėjų kartai, kuri dar turėjo jėgų ir noro kurti, bet nebegebėjo prisitaikyti prie naujų kino kūrimo realijų. Lietuvos architektūros istorijoje tokia galinčių, bet nebegebančių kūrėjų karta vadinama „našlaičių karta“. Manau, ši metafora puikiai tinka ir pirmajai profesionalios lietuvių kino kūrėjų kartos likimui“, – įsitikinusi L. Kaminskaitė-Jančorienė.
„Kai režisieriaus žmona mums parodė jo asmeninius archyvus, mes radome daug scenarijų ir neįgyvendintų idėjų. A. Grikevičius turėjo ambicingą planą sukurti filmų ciklą apie Dekalogą, taip pat norėjo kurti filmą apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą. Kalbėdamas su mumis jis dažnai pasakodavo, kad norėtų perfilmuoti vieną ar kitą filmą. Juk tie cenzūros liepimu iškarpyti arba permontuoti filmai jam buvo kaip vaikai, išsukiotomis rankomis ar kojomis“, - pasakojo istorikas A. Švedas.
* * *
Po 11 susitikimų su knygos autoriais 2010 metų pabaigoje A. Grikevičius atsigulė į ligoninę. Kino kūrėjas tada sakė, kad norėtų dar sugrįžti prie kai kurių klausimų, papasakoti daugiau svarbių dalykų apie savo gyvenimą ir kūrybą. Tačiau iš ligoninės menininkas taip ir nebegrįžo.
„Mes buvome sukrėsti. Įrašėme 20 pokalbių valandų, bet jautėme, kad galėtume įrašyti dar tiek pat, o gal ir daugiau. Juk kurdami tuos savo 150 klausimų mes kai ko tiesiog nežinojome ir negalėjome apčiuopti tam tikrų problemų esmės.
Mes matėme, kad su kiekvienu susitikimu režisieriui pačiam darėsi vis svarbiau sugrįžti į praeitį ir apmąstyti kai kuriuos dalykus. Jis įsitraukė į mūsų pasiūlytą prisiminimų, minčių ir vertinimų fiksavimo darbą. Tokia patirtis mums, kaip istorikams, yra tiesiog unikali.
Esame dėkingi A. Grikevičiui už tai, kad jis įsileido mus į savo namus ir pavertė tuos 11 susitikimų unikaliomis paskaitomis apie lietuviškąjį kiną ir režisieriaus darbą. Kita vertus, mūsų patirtys, įgytos kalbantis su šia išskirtine asmenybe, leido skaudžiai suvokti, kad į režisieriaus buto duris pasibeldėme per vėlai“, - sakė vienas iš knygos „Epizodai paskutiniam filmui“ autorių A. Švedas.
