Vilniaus knygų mugėje rašytojai ir istorikai laidė vieni į kitus
kritikos strėles. Daug karčių žodžių kliuvo Tado Gutausko skulptūrai
„Vienybės medis“, kuri įamžino 100 labiausiai nusipelniusių žmonių.
Būta ir rimtų įspėjimų.
Paminklas liko užmirštas
Diskusijos vedėjas istorikas Aurimas Švedas priminė, kad kalbant apie
visuomenei opius klausimus rašytojams tenka ne ką mažiau svarbus vaidmuo
nei politikams ar istorikams.
Kaip pavyzdys buvo pasirinkta 2009-siais Lietuvos Tūkstantmečio vardo
minėjimo proga atidengta skulptoriaus Tado Gutausko skulptūra „Vienybės
medis“.
Vingio parke verpstės formos paminklas šiandien nėra mėgiamas nei
miestiečių, nei sostinės svečių, nors jame iškaltos Lietuvai labiausiai
nusipelniusių 100 žmonių pavardės. Ar dar kas prisimena šį lietuvių
nacionalinių herojų panteoną?
Prie apvalios datos pritaikytos skulptūros likimas yra nepavydėtinas.
Istorikui A. Švedui įstrigo tai, kad tarp šimto iškiliausių Lietuvos
asmenybių yra 93 vyrai ir 7 moterys. Kodėl šiame sąraše yra 5 istorikai
ir su lietuvių kalba ir raštija susiję 28 asmenys?
Gerbiami mirusieji, bet ne gyvieji
Įprotis garbinti mirusiuosius - būdingas lietuvių pasaulėjautai.
Istorikas Eligijus Raila tikino, kad rinkę šį šimtuką ekspertai
galvojo, kad svarbus žmogus gali būti tik miręs.
„Kai kam Lietuvoje nepasisekė, nes mirė tada, kai verpstės formos
paminklas jau buvo pastatytas. Būdamas gyvas toks žmogus negalėjo
pretenduoti į sąrašo šimtuką“, - ironizavo E. Raila.
Istorikas suskaičiavo, kad apie 25 proc. šio sąrašo sudarė yra
mitologinės būtybės ar specialistai, susiję su mitų tyrinėjimu.
Deja, šiame šimtuke nėra nė vieno vizualiosios kultūros atstovo. Yra
dailininkų, bet nėra kino režisierių.
„Jei šimtuko sąraše neturime vizualiosios kultūros atstovų, tai rodo,
kad mūsų vertybių sistema yra apšviesta ne kino tėvų prancūzų brolių
Lumiere'ų, bet klojimo teatro šviesa“, - teigė E. Raila.
Sąrašas - kritikuotinas
Tačiau literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas dėl šios priežasties
neįžvelgė tragedijos.
28 literatų buvimas šimtuke rodo rašto svarbą ir jo ryšį su patriotizmu.
Kurdami valstybę lietuviai kovojo už knygą, už spaudos laisvę. Tai,
kad turime tarptautinę knygų mugę, matyt, galime jiems dėkoti.
Į ugnį žibalo dar šliūkštelėjo rašytojas H. Kunčius, pripažinęs, kad
lietuviai mėgsta pasistatyti stabą. Kuo nusikalto tas žmogus, kuris
nepateko į šį sąrašą, nes buvo eilėje 101?
„Aš skeptiškai vertinu tokius sąrašus. Kita vertus, niekas nežino, ar
minimi žmonės būtų norėję, kad jų pavardės būtų iškaltos ant verpstės“,
- tikino H.Kunčius.
Istorijoje - daug baltų dėmių
Istorikas E. Raila džiaugėsi, kad gerai yra bent tai, kad minėtame
šimtuke nėra Tado Blindos - pakelių plėšiko, tapusio svieto lygintoju.
Jo likimas buvo tragiškas, jis žuvo, o tragizmas lietuvių kultūroje yra
neišvengiamas.
Tuo tarpu 1863-ųjų sukilimas, kurio šiemet minėsime 150 metines, yra
išdilęs iš mūsų atminties.
„Šiame sukilime paguldė galvas daugelis šviesuolių, o vienas sukilimo
organizatorių - Antanas Mackevičius mums mažiau priimtinas, nes buvo
kunigas. Nebuvo galima apie jį daug kalbėti taip pat sovietiniais
metais“, - teigė E. Raila.
„Mažas“ žmogus - dar niekam nerūpi
Kad diskusija nepradėtų šlubuoti, padėtį bandė gelbėti M. Kvietkauskas,
raginęs atsigręžti į XX amžių.
Šis istorijos tarpsnis ypatingas Lietuvai tuo, kad vadinamo mažo žmogaus
likimas švyti ypatinga šviesa - tai okupacija, trėmimai, Antrojo
pasaulinio karo įvykiai, skaudus pokaris.
Kodėl mes apie tai mažai kalbame ir rašome?
Bet M. Kvietkauskas nenusileido - mažas žmogus yra keista sąvoka, nes ji
ateina iš XIX amžiaus rusų literatūros, iš Nikolajaus Gogolio, iš Antono
Čechovo. Ši figūra reiškia vidutinybę.
Įdomesni ne šventieji, o pavargėliai
Mugėje viešintis Kanados rašytojas Antanas Šileika, pasakodamas apie
savo naują romaną „Pogrindis“, skirtą partizanams ir jų kovai,
prisipažino, kad ilgai ieškojo faktografinės medžiagos.
Jam susidarė įspūdis, kad nieko neįmanoma sužinoti apie žmones, jeigu
jie nerašo apie save.
„Toks herojus kaip Juozas Lukša-Daumantas mums yra kaip šventasis,
deja, nelabai įdomus. Įdomesni rašytojui yra pavargę ir netobuli
žmonės“, - pabrėžė A. Šileika.
Išeivių rašytojui daugiausia naudos teikia prisiminimai, kuriuos žmonės
leidžia savo lėšomis. Neretai tokius prisiminimus rašė nelabai raštingi
žmonės, nemokantys savęs cenzūruoti, todėl jų atsivėrimai yra unikalūs.
Apgailestavęs, kad Tadas Blinda tiek dabar, tiek sovietiniais laikais,
iš neigiamo herojaus tapo didvyriu, kurį mėgsta pramoginė kultūra,
rašytojas H.Kunčius kvietė drąsiau žvelgti į ateitį.
„Ar po 100 metų neatsitiks taip, kad Henrikas Daktaras, išleidęs knygą
„Išlikti žmogumi“, taps šventuoju - kovos su laukiniu kapitalizmu
simboliu?" - rimtai svarstė H.Kunčius.
Kas gali tai paneigti?