Tais metais Vasario 16-ajai paminėti (iki Sąjūdžio susikūrimo buvo likę keturi mėnesiai) Laivės lyga ir grupė disidentų Vilniuje planavo surengti mitingą.
Vienas jo organizatorių buvo ir V. Bogušis, tačiau KGB pasistengė, kad jam Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną vietoj eitynių Vilniaus centrinėmis gatvėmis būtų paruošta kamera tuometinės Vilniaus valstybinės konservatorijos studentų „mušamųjų fakultetu“ pramintų KGB rūmų, esančių Gedimino prospekte, rūsiuose.
„KGB praleidau tik dieną, o po to sėdėjau namie, nes man buvo paskirtas namų areštas. Pažymoje, pagal kurią buvau suimtas, nurodyta, kad tuometiniai mano darbdaviai – Valstybinis Jaunimo teatras – privalės sumokėti algos vidurkį, nes dėl suėmimo negalėjau būti darbe“, - prisiminė V. Bogušis.
- Kur buvote suimtas?
- Jaunimo teatre. Kai du kagėbistai atvažiavo su dar dviem milicininkais, teatre kaip tik vyko sovietinė „propagandinė“ valandėlė, kurią vedė „Žinijos“ draugijos lektorius Vytautas Kazlauskas, po nepriklausomybės atkūrimo tapęs „Logikos“ partijos lyderiu.
- Ar tada jau buvote vėl ką nors „pridirbęs“ ar būta kitų priežaščių?
- KGB buvau užrūstinęs dėl to, kad ignoravau daugelį kvietimų prisistatyti tardymui arba apklausai. Tačiau 1988 m. Vasario 16-ąją buvau suimtas ne dėl tų kvietimų. Labiausiai kagėbistams tada rūpėjau, kaip vienas iš mitingo Vilniuje organizatorių.
Mums labai puikiai buvo pavykę pranešimus apie mitingą perduoti į Vakarus, todėl Vasario 16-osios išvakarėse Vatikano, „Laisvosios Europos“ ir „Amerikos balso“ radijo stotys nuolatos pranešinėjo, kad Vilniuje bus surengtas mitingas Lietuvos nepriklausomybės dienai paminėti.
Be to, Amerikos lietuviai suorganizavo 36 JAV kongresmenų laišką SSRS lyderiui Michailui Gorbačiovui, prašydami, kad nebūtų trukdoma Vilniuje suorganizuoti mitingą.
Kai šis laiškas buvo paviešintas, Lietuvos sovietinė valdžia 1988 m. vasario 15 d. Vilniaus arkikatedros aikštėje suorganizavo mitingą jam pasmerkti. Tame mitinge kalbas rėžė daug žinomų žmonių, tarp jų - ir krepšininkas Šarūnas Marčiulionis bei būsimasis Kovo 11-osios akto signataras, gydytojas Medardas Čobotas, su kuriuo vėliau Seime ketverius metus sėdėjome vienas šalia kito.
- Kas buvo pagrindiniai 1988 m. Vasario 16-osios mitingo organizatoriai?
- Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Petras Cidzikas ir aš.
- Kodėl, kai kagėbistai atvažiavo į teatrą, niekas jiems nesutrukdė, neapgynė jūsų? Juk tuo metu Lietuvoje jau smarkiai pūtė laisvės vėjai?
- O kas galėjo mane ginti? Tik, kol kagėbistai blaškėsi po klaidžius teatro koridorius, sugebėjau juos apgauti – spėjau nubėgti iki savo kabineto ir paskambinti žmonai, kad mane tuoj suims.
Tačiau suimtas kažkodėl buvau ne už mitingo organizavimą, o už Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos rengimą, nes kratos, kurią sankcionavo tuometinis LTSR generalinis prokuroras Liudvikas Sabutis (buvęs Seimo konservatorių frakcijos narys. – Red.), pas P. Cidziką metu buvo rasta dalis kronikos.
- Koks buvo mitingo scenarijus?
- Vasario 16-ąją per pietų pertrauką planavome nueiti į Rasų kapines ir padėti gėlių ant Jono Basanavičiaus ir kitų Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusių žmonių kapų, o po vakarinių mišių Šv. Mikalojaus ir Šv. Onos bažnyčiose turėjo prasidėti eitynės iki Arkikatedros aikštės, kur planavome surengti mitingą.
- Ar po jūsų ir A. Terlecko bei N. Sadūnaitės areštų tas mitingas įvyko?
- Liudininkai pasakojo, kad po mišių bažnyčiose buvo sugiedotas Lietuvos himnas, kurį Šv. Mikalojaus bažnyčioje pirmasis užtraukė, puikų balsą iki šiol išsaugojęs buvęs vargonininkas, Jonas Volungevičius, o Šv. Onos bažnyčioje – choristė E. Koverko, nors vargonininkas ir bandė groti visai kitą melodiją.
Į mišias Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo susirinkę apie tūkstantį, o Šv. Onos bažnyčioje - gal penki šimtai žmonių.
Po mišių Senamiesčio gatvelėmis visi patraukė link arkikatedros. Milicija Vokiečių gatvės ir Rotušės aikštės prieigose apstumdė žmones, bet vis tiek dauguma susirinko prie arkikatedros.
Kalbų niekas nepasakė, nes mus su A. Terlecku ir N. Sadūnaite iš KGB paleido tik vėlai vakare. Aš buvau net iš Maskvos kalbai pasakyti specialiai parsivežęs megafoną.
Kadangi daugiau niekas kalboms nebuvo pasiruošęs, žmonės, sugiedoję Lietuvos himną ir kai kurias visiems gerai žinomas patriotines dainas, bandė Gedimino prospektu žygiuoti link tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, tačiau ties Žemaitės paminklo skvereliu susidūrė su gausiomis milicininkų pajėgomis ir jų sustatytomis užkardomis.
Mitinguotojai buvo išblaškyti po aplinkines gatveles. Kas nesuspėjo pasprukti nuo jose budėjusių iki dantų ginkluotų omonininkų, buvo sugrūsti į autobusus ir išvežti už Vilniaus, prie Nemenčinės, Bezdonių ar kitų miestelių – ir keliaukit namo naktį kaip norit.
- O jūs sėdėjote KGB rūsiuose ir nieko negirdėjote, kas darosi Vilniaus centre?
- Aš tardytojo vis paklausdavau, ar vyksta mitingas, kaip jis pavyko. Žinių apie tai man nebuvo suteikta, tačiau, kaip niekad anksčiau tardytojas buvo mandagus – net kelis kartus man buvo leista parūkyti ir pavalgyti KGB rūmuose buvusiame bufete. O prokuroras Jurgis Bakučionis net klausinėjo, ar neturiu kokių nusiskundimų, ar kameroje viskas tvarkoje.
Aš iš tardytojų net leidau sau pasišaipyti: „Esate tokie SSRS patriotai, o apklausos įrašams naudojate japonišką „Sony“ magnetofoną“. Tačiau šios mano pastabos buvo priimtos kaip juokai.
- Gal paleistas vėlai vakare vis dėlto suspėjote dar susitikti su savo bendražygiais?
- Vos tik mane kagėbistai parvežė namo, tarpduryje pasirodė A.Terleckas. Jis kagėbistų paprašė, kad atvežtų pas mane. Šie kažkodėl jo paklausė. Aš turėjau buteliuką „dzūkiškos“. Mes su Antanu už Vasario 16-ąją išlenkėme po taurelę ir kagėbistai jį dar parvežė į namus Nemenčinės plente.
- Kuo galima būtų paaiškinti tokį jų paslaugumą?
- Turėjome neblogą servisą - kagėbistai vežiojo mus tiems laikams prabangiomis „volgomis“, nes bijojo paleisti kur nors gatvėje, kad nesuorganizuotume kokių susibūrimų.
- Bet po tų suėmimų greičiausiai buvote sekami?
- Be abejo. Ir dar privalėjome laikytis namų arešto režimo. Kadangi mano tėvų butas, kuriame tuo metu gyvenau su savo šeima, buvo Savičiaus gatvės pirmajame aukšte, tai mano apsaugai buvo mestos sustiprintos pajėgos, nes kartą jau buvau pasprukęs pro langą.
- Kokia tuo metu buvo atmosfera Vilniuje, kur 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijoje susikūrė Sąjūdis – gal tų pačių metų Vasario 16-oji buvo šio įvykio generalinė repeticija?
- Iš tikrųjų jau jautėsi, kad tauta bunda. Tačiau, kita vertus, bent Vilniuje, kur buvo susikoncentravusi visa sovietinė Lietuvos valdžia, buvo pavojingiausia, nes čia per kelias valandas galėjo būti susidorota su bet kokiu mitingu ar eitynėmis.
Nepaisant to, 1988 m. per Vasario 16-ąją lietuviškos trispalvės buvo iškeltos tuometiniame Valstybiniame radijo ir televizijos komitete, Geležinkeliečių technikume ir dar vienoje vietoje, kurią kagėbistai kažkodėl slėpė.
- Kaip Vasario 16-oji būdavo švenčiama gūdžiausiu sovietmečiu?
- Man yra tekę vartyti įvairius senus kagėbistinius dokumentus. Juose užfiksuota statistika iš tikrųjų įdomi ir rodo, kad Lietuvoje ši data niekada nebuvo pamiršta: 1958 m. per Vasario 16-ąją buvo iškelta dešimt lietuviškų trispalvių, 1975 m. - virš Rasų kapinių koplyčios trispalvė kabojo net tris dienas, o 1978 m. Vilniuje buvo išplatinta per tris šimtus atsišaukimų, raginančių nepamiršti Lietuvos nepriklausomybės šventės.
1954-1972 m. Lietuvoje veikė 205 pogrindinės organizacijos, kuriose buvo nuo vieno iki 190 narių. Tų organizacijų nariais dažniausiai būdavo vidurinių mokyklų arba technikumų moksleiviai. Studentai sovietmečiu už prolietuvišką veiklą buvo žiauriai persekiojami.
- Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą atsidūrėte KGB akiratyje?
- 1976 m. gegužės 25 d. Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui parašiau pirmąjį savo pareiškimą apie Vasario 16-osios reikšmę Lietuvai.
Tada man buvo šešiolika metų ir aš mokiausi Vilniaus A.Vienuolio vidurinėje mokykloje. Pareiškime komunistų šulams bandžiau išdėstyti, kaip mokykloje esu persekiojamas už tai, kad Vasario 16-osios proga atėjau į pamokas pasipuošęs ir nešiau gėlių į Rasų kapines ant iškilių Lietuvos žmonių kapų.
- Ar į jūsų skundus sovietinė valdžia kaip nors atsiliepė?
- Jos atsiliepimas baigėsi tuo, kad po dešimtos klasės buvau išmestas iš mokyklos su „vilko“ bilietu.
- Kaip baigėte vidurinę mokyklą?
- Iš mokyklos buvau iššveistas kartu su dabartiniu kunigu Juliumi Sasnausku ir dar šešiais bendražygiais, nes KGB jau nebegalėjo pakęsti to, kad mes vaikščiojome patarnauti per mišias į bažnyčias, kad įvairiais būdais bandydavome paminėti Vasario 16-ąją.
Vėliau aš pradėjau važinėti į Maskvą susitikinėti su garsiais rusų disidentais. Todėl mano, kaip sovietinio moksleivio, moralė buvo nebetoleruotina.
Nors iš mokyklos buvau išmestas be teisės tęsti vidurinio mokslo, man padėjo Helsinkio grupės nariai - poetas Tomas Venclova ir žinoma Rusijos disidentė Liudmila Aleksejeva. Jie, atvykę iš Maskvos, nuėjo pas tuometinį Švietimo ministrą A. Rimkų. Kilo triukšmas, todėl mums su J. Sasnausku vidurinį mokslą buvo leista baigti vakarinėje mokykloje, tačiau charakteristikose buvo pažymėta, jog esame „religiškai angažuoti ir nesame sąmoningi sovietiniai piliečiai“.
Tai mums užkirto bet kokį kelią į aukštąsias mokyklas. Džiaugiausi, kad galėjau gauti kroviko ar sanitaro darbą.
