Be ginčų neapsieita
Penktadienį vykęs knygos „SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais“ antrojo tomo pristatymas pademonstravo, kad Lietuva ir Rusija gali kalbėtis ir susikalbėti. Ir ne tik susikalbėti, bet ir nuveikti bendrus darbus. Svarius, mažų mažiausiai tiesiogine prasme – dokumentų, susijusių su Lietuvos santykiais su SSRS ir užsienio valstybėmis, apimančių 1940 m. rugpjūčio – 1945 m. rugsėjo laikotarpį, beveik tūkstančio puslapių rinkinys sveria kaip gera plyta.
Būtent tuo, kad abiejų šalių istorikams pavyko konstruktyviai dirbti, ir dar šitokiu abiem pusėms jautriu klausimu, kiek įmanoma nustūmus į šalį politiką ir susikoncentravus į mokslą, džiaugėsi ir prie leidinio prisidėję lietuviai Alvydas Nikžentaitis, Algimantas Kasparavičius ir Česlovas Laurinavičius, ir iš Rusijos atvykęs profesorius Aleksandras Čubarjanas.
„Negerai, kai istorija tampa politikos įkaitė, ir kai politika tampa istorijos įkaitė“, - sakė A. Čubarjanas.
Mokslininkai pripažino, kad nuveiktas darbas, kad ir koks didelis, dar nebaigtas – dokumentai ne visi, ne prie visų archyvų istorikams leista prieiti. Tačiau tai – solidus pagrindas būsimiems tyrimams.
Lietuvos ir Rusijos atstovai prisipažino, kad dirbant būta nemažai konfrontacijų ir aštrių diskusijų, tačiau galiausiai pavykdavo susitarti. Buvo kelios dešimtys dokumentų, kurių viena arba kita pusė nenorėjo įtraukti į rinkinį kaip „neatitinkančių istorinės tiesos“.
Lietuvos pusei buvo labai nepriimtini dokumentai, susiję su 1941 m. birželio 22 d. sukilimu, Rusijos – su Lietuvos diplomatu Didžiojoje Britanijoje Broniumi Kaziu Balučiu. „Bet dokumentai yra tokie, kokie yra“, - pabrėžė A. Kasparavičius. Tik nė vieno jų negalima vertinti, ištraukus iš konteksto. Sudėti į vieną visumą, jie bendrai rodo lietuvių tautos kovą už savo suverenumą, pažymėtą ir nusivylimais, ir žiauriu kerštu.
Sovietinė Lietuva – JT narė?
Vidury pristatymo tarp mokslininkų užvirė gana karšta diskusija, kurią po to A. Nikžentaitis juokaudamas pavadino istorikų virtuvės pavyzdžiu – esą, būtent taip ir vykdavęs jų darbas su Rusijos kolegomis.
Rusijos atstovas A. Čubarjanas pasakė, kad jį kaip istoriką labai intriguoja dokumentai, rodantys, kad Stalinas siūlė Lietuvą (kartu su Baltarusija ir Ukraina) į Jungtines Tautas. Tačiau JAV prezidentas Ruzveltas nesutiko. „Kodėl Stalinas pasirinko Lietuvą, kodėl Maskva išskyrė Lietuvos valstybę iš visų kitų sovietinių respublikų? Kas būtų buvę, jeigu Ruzveltas būtų sutikęs? Kas būtų buvę, jeigu Lietuva, būdama Sovietų Sąjungos sudėtyje, dar būtų buvusi ir Jungtinių Tautų sudėtyje?“
Rusijos istorikui toks klausimas gal ir natūralus, tačiau Lietuvos istorikai, jį išgirdę, pasišiaušia. „Po 1940 m. JAV viceprezidento pareiškimo, kad JAV nepripažįsta Baltijos šalių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą ir laiko jas neteisėtai inkorporuotomis, tokia JAV prezidento pozicija buvo gana logiška“, - aiškina A. Kasparavičius.
Jeigu JAV būtų priėmusi Stalino siūlymą, ji būtų savotiškai pripažinusi ir Baltijos šalių kaip SSRS dalies statusą. „Stalinas visa tai gana gerai suprato ir padarė gudrų ėjimą, kad gautų Lietuvos integracijos į SSRS pripažinimą. Bet JAV diplomatai suprato šį ėjimą, ir išėjo tai, kas išėjo“, - sakė Lietuvos istorikas.
A. Čubarjaną toks paaiškinimas lyg ir įtikino, bet jis vis vien nesiliovė klausti: „O kodėl tuomet būtent Lietuva, kodėl ne kitos Baltijos šalys – Latvija ar Estija?“
„Nereikia pamiršti, kad, pirma, 1920-1939 m. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tarpusavio santykiai buvo aukštesniame lygyje. O antra, Lietuva turėjo ilgą valstybingumo istoriją. Politine ir ideologine prasme tai imponavo Stalinui, todėl jis nusprendė išskirti Lietuvą, o ne Latviją ar Estiją“, - aiškino A. Kasparavičius.
