Kas iš tikrųjų įvyko tą 1410 metų liepos 15-osios rytą lauke tarp Griunvaldo, Tanenbergo ir Liudvigsdorfo miestelių? Karių ir žirgų sukeltos dulkės jau nusėdo, dūmai išsisklaidė, bet tikrasis tų kautynių vaizdas dar nėra ryškus.
Išsklaidyti abejones dėl didžiausios lietuvių pergalės pasiryžo žurnalistas ir publicistas Aleksandras Matonis. Jis yra dokumentinio filmo „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ režisierius ir idėjos autorius. „Pirmiausia mes norėjome išnagrinėti ir paneigti klaidingus teiginius apie Žalgirio mūšį. Buvo labai daug neatsakytų klausimų ir abejonių keliančių mitų“, - portalui lrytas.lt pasakojo A. Matonis.
Pirmoje straipsnio dalyje pasakojome, kad kariuomenės Žalgirio mūšio lauke galėjo būti išsidėsčiusios visiškai kitaip, nei manyta. O tikroji susirėmimo vieta – ne ten, kur dabar stovi atminimo paminklas. Todėl mokslininkams iki šiol nepavyko rasti masinių kapaviečių.
Šioje straipsnio dalyje – apie tai, kodėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovo Vytauto kariuomenė pasitraukė iš Žalgirio mūšio lauko? Ko karvedys siekė šiuo manevru? Ar lietuvių kariai tikrai buvo ginkluoti kirvukais ir vėzdais, o dėvėjo ne šarvus, bet kailinius? Atsakymus į šiuos klausimus padėjo rasti dokumentinis filmas „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“.
Anoniminiame laiške – įspėjimas Kryžiuočiams
Didžiausia Žalgirio mūšio mįslė – garsusis Vytauto kariuomenės atsitraukimo manevras. Praėjus daugiau kaip valandai po kautynių pradžios dalis LDK valdovo kariuomenės pasitraukė iš mūšio lauko. Lenkų metraštininkas ir istorikas Janas Dlugoszas šį manevrą pavadino pabėgimu. Lietuvių istorikams reikėjo išlieti daug prakaito ir prikvėpuoti daug archyvų dulkių, kad įskeltų šį plieninį mitą.
Išanalizuoti ir paneigti šį klaidingą teiginį filmo kūrėjams padėjo Vokietijoje gyvenantis švedų kilmės mokslininkas Svenas Ekdahlis. Nuo septintojo dešimtmečio jis gyveno Vakarų Berlyne ir studijavo slaptuosius Kryžiuočių ordino archyvus.
„1963 metais S. Ekdahlis netikėtai atrado 1414 metais Kryžiuočių ordino magistrui rašytą anoniminį laišką. Spėjama, kad jį parašė vienas iš Žalgirio mūšio dalyvių. Galbūt, Kryžiuočių ordino svečias ar samdinių vadas. Jis matė Vytauto kariuomenės veiksmus. Dokumente buvo įspėjama nesivyti priešo, jeigu šis bėgtų iš mūšio lauko, nes tokiu veiksmu siekiama išsklaidyti kariuomenę“, - apie atradimą pasakojo filmo kūrėjas A. Matonis.
Kodėl Kryžiuočių ordino kariuomenės išsklaidymas buvo toks svarbus? Mokslininkai mano, kad tai buvo vienintelis būdas įveikti plieninę pabaisą.
Pergalingo manevro išmokė karčios totorių pamokos
Kryžiuočių riteriai metų metus treniruodavosi raitųjų kautynių pleištuose taktikos, kad mūšio lauke sukurtų labai standžią rikiuotę. Manoma, kad priekinę pleišto dalį sudarydavo kelios eilės po septynis surikiuotus nekastruotus žirgus. Tai reiškia, kad jie buvo veržliausi ir labiausiai įniršę. Toliau pleištas platėdavo iki keturiolikos raitelių, jojančių tvirtais, drausmingais, gerai raitelio klausančiais sterilizuotais žirgais. Riteriai toje rikiuotėje buvo taip susiglaudę, kad kartais net sutrupindavo kojų kaulus. Didžiausia bausmė raiteliui buvo skiriama už tai, jei jis išardydavo rikiuotę. Buvo baudžiama net mirtimi.
Atlaikyti tokią plieninę ataką buvo beveik neįmanoma. Įtūžiu alsuojantys žirgai galėjo sutrypti bet kokią gynybą. Tai buvo labai sudėtingas ir pergalingas mechanizmas Vakarų Europos karyboje. Kryžiuočių ordino sunkioji kavalerija buvo tokia pat nenugalima, kaip šiuolaikiniame pasaulyje Jungtinių Amerikos Valstijų karinė aviacija.
Vytauto klaidinančio manevro tikslas buvo išardyti tą neįveikiamą kryžiuočių mašiną. Vytautas gerai žinojo kryžiuočių karybos būdus, nes artimai draugavo su magistru Konradu Jungingenu (Žalgirio mūšyje nukauto magistro Ulricho vyresniuoju broliu) ir kelerius metus gyveno Ordino teritorijoje.
„Įsivaizduokite, kad su dideliu veržliarakčiu turite apsiginti nuo priešo šarvuočio. Jūs galite jį tvatinti iki pailsimo, tačiau rezultatas bus tik didelis garsas. Tačiau jeigu tą šarvuotį išardytume, tai būtų tik metalo laužo krūva“, - paaiškino istorijos tyrinėtojas A. Matonis.
Žalgirio mūšio lauke Kryžiuočių ordino kariuomenė buvo išsirikiavusi trimis korpusais. Vienas iš jų, stovėjęs po svarbiausia vėliava, ir nukreiptas į Vytauto sparną, buvo sudarytas iš garbingiausių svečių ir samdinių. Į tą karą sujojo daug garbingų ir žinomų Europos giminių atstovų. Jaunų nutrūktgalvių princų, kurie siekė garbės mūšio lauke. Nors jie buvo labai gerai ginkluoti, tačiau turėjo kitą trūkumą – nebuvo tokie drausmingi, kaip kiti du Ordino korpusai. Būtent todėl jie stačia galva puolė triuškinti lietuvių kariuomenės. Taip jaunieji ir ambicingi riteriai pateko į lietuvių spąstus.
Maždaug po pirmosios mūšio valandos Vytautas davė įsakymą atlikti klaidinantį manevrą – atsitraukti iš kovos lauko. Dalis Kryžiuočių ordino karių (manoma, kad tai buvo svečiai. - Red.) nusivijo lietuvius. Todėl plieninė kariuomenė buvo išdarkyta, atsirado spragos, o tuo pasinaudojo likę lietuviai ir lenkai. Kryžiuočių ordino šarvuotis buvo išardytas ir tapo metalo laužo krūva.
„Tas karybos mechanizmas buvo neįveikiamas Vakaruose, tačiau jis pasirodė visiškai neveiksmingas Rytų Europoje. Kai Vytautas vedė LDK ir Kryžiuočių ordino kariuomenes į karą prieš totorius, 1399 m. jis patyrė triuškinamą pralaimėjimą prie Vorsklos. To priežastis – klasikinė Vakarų karyba buvo nesuderinama su manevrine rytietiška karyba. Lengvi totorių raiteliai daug manevravo, apeidavo nepaslankius kryžiuočių dalinius ir apšaudydavo juos strėlių debesimis“, - paaiškino filmo kūrėjas A. Matonis.
Vytautas tas totorių pamokas labai gerai išmoko ir tuo pasinaudojo Žalgirio mūšio lauke.
Laukiniai šlamščiantys pusžalę mėsą
Dar vienas mitas, kurį paneigs filmo „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ kūrėjai – esą lietuvių kariuomenė buvo beviltiškai atsilikusi ir laukinė.
„Lietuvos visuomenė turėjo galimybę pamatyti Jano Mateikos paveikslą „Žalgirio mūšis“. Jame atsispindi visi metraštininko J. Dlugoszo suformuluoti stereotipai. Lietuviai vaizduojami apsivilkę kailiais, o Kryžiuočių ordino magistrą Ulrichą fon Jungingeną smeigiantis lietuvis yra ginkluotas senovine šventąja relikvija - Longino ietimi“, - vieną iš pavyzdžių pateikė režisierius A. Matonis.
Kitose paveiksluose lietuviai piešiami su kuokomis, dėvi kailines trumpikes.
Henriko Sinkevičiaus romane „Kryžiuočiai“ mūsų kariai taip pat vaizduojami klaidingai – jojantys mažais arkliukais, apsigaubę kailiais, be rimtų ginklų, tik su žalvariniais kardais ir kuokomis. „Tame romane lietuviai buvo vaizduojami lyg laukinių minia, kuri susėdusi prie laužų valgo pusžalę mėsą. O lenkai buvo tvarkingi, pasidabinę puošniais šarvais, paisantys riteriškų taisyklių“, - apie mitus šypsodamasis pasakojo istorijos tyrinėtojas A. Matonis.
Todėl kyla klausimas - ar kokie nors žmonės su kailiais ir kuokomis galėtų atlaikyti metalinių, puikiai organizuotų vokiečių riterių atakas? Tai atrodo nerealu.
Vytautas finansavo Jogailos karą
Viską į vietas sustatė archeologų tyrimai.
„Mokslininkai randa iš lietuviškos geležies puikiai nukaldintų kalavijų, kovos kirvių, ietigalių. Geležis buvo įvaldyta lietuvių kalvių. Iš pelkių rūdos buvo gaminamas ginklinis plienas. Tai buvo brangūs ir kokybiški ginklai. Tai rodo, kad lietuvių bajorai buvo tokie, kokius mes matome atkurtoje XIV amžiaus, monarcho Algirdo elitinio kario rekonstrukcijoje. Tuos šarvus vilki mūsų kariuomenės Garbės sargybos kuopa. O praėjus 30-40 metų (per Žalgirio mūšį. - Red.) lietuvių kariai galėjo būti dar tobulesni“, - paaiškino publicistas A. Matonis.
Istorikai rado ir dokumentų, kurie liudija, kad Vytautas išleido daug pinigų kariuomenės stiprinimui. Pavyzdžiui, LDK valdovas už labai dideles pinigų sumas pirko Europos ginklakalių šarvus ir jų dalis. Be to, valdovas Vytautas finansavo ir Lenkijos karaliaus Jogailos kariuomenę. Karo išvakarėse jis nusiuntė pusbroliui 20 tūkstančių kapo grašių tam, kad Jogaila prisamdytų samdinių. Tai buvo labai didelė pinigų suma.
„Kailinių žmonių mitą sugriauna ir garsusis bareljefas, kuris šiuo metu yra eksponuojamas Marienburgo pilyje. Tai XIV amžiaus pradžios kūrinys, kuriame vaizduojami su Kryžiuočių ordinu besikaunantys lietuviai. Ten matome, kad LDK kariai turi ir žiedinius šarvus, ir žvyninius, ir šalmus, ir charakteringuosius išgaubtus skydus, ir kalavijus, ir svaidomąsias ietis. Be to, lietuviai turėjo vėliavas. O tai reiškia, kad jie buvo organizuoti į dalinius, o ne kažkokia laukinių gauja“, - apie vieną iš įrodymų sakė žurnalistas A. Matonis.
Apie LDK kariuomenės modernumą liudija ir metraščiai. Pavyzdžiui, Konflikto kronikoje rašoma, kad prieš mūšį Jogaila liepė visiems prisirišti prie rankos po šiaudų gniūžtę. Tam, kad mūšyje kariai nesusipainiotų. Juk kailinio žmogaus su riteriu niekaip nesupainiosi.
Dar vienas pavyzdys. Per Žalgirio mūšį prie Jogailos buvo priartėję vokiečių riteriai. Kovos lauką dengė dulkės, dūmai, todėl Jogaila svarstė - tai savi, ar svetimi riteriai. Lenkijos valdovui nebūtų kilęs toks klausimas, jei lietuviai būtų tik laukinių gauja.
„Vytauto kariuomenėje buvo gerai ginkluotų, smarkiai šarvuotų riterių, kurie jojo trakėnų veislės žirgais.
Didžiąją dalį kariuomenės sudarė vidutinio sunkumo ginkluotę turintys kariai. Bajorai turėjo šarvinę palaidinę, būtinai šalmą, skydą, ietį, kalaviją. Žinoma, turėjo ir kai kurias kojų bei rankų apsaugas. Tai buvo labai brangūs ginklai ir šarvai. Turtingesni bajorai galėjo turėti net lakštinius šarvus.
Taip pat buvo labai svarbūs distanciniai ginklai. Kryžiuočiai labai pasigailėjo į Baltijos šalis atnešę arbaletą. Lietuviai iškarto perėmė šį ginklą. Arbaletas visaverčiu kariu paversdavo bet ką. Jeigu lankininkystės pradėdavo mokinti nuo penkerių metų, tai arbaletu galėjo naudotis bet kas. Tereikėjo paimti strėlę ir įtempti. Tai buvo maždaug 200 metrų atstumu šarvus pramušanti jėga“, - apie LDK kariuomenę pasakojo A. Matonis.
* * *
Dokumentinis filmas „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ jau netrukus bus pristatytas visuomenei. Autorius tikisi, kad šis kūrinys taps edukacine priemone mokyklose ir universitetuose. Galbūt masinės mūšio scenos, kompiuterinė grafika, įdomus pasakojimas įkvėps jaunąją kartą domėtis Lietuvos istorija.
Pasiekti užsibrėžtą tikslą A. Matoniui padėjo garsūs mokslininkai: profesoriai Svenas Ekdahlis, Alfredas Bumblauskas, Rimvydas Petrauskas, Aleksiejus Luchtanas, daktarai Darius Baronas, Valdas Rakutis, Manvydas Vitkūnas, Gintautas Rackevičius ir kiti.
Scenarijaus bendraautorius – karo istorikas daktaras V. Rakutis.
Scenas filmavo trys skirtingų kartų operatoriai. Filmo „žurnalistinę“ dalį nufilmavo A. Matonio tėvas, žinomas kino metraštininkas Juozas Matonis. Batalijų scenas fiksavo operatorius Rolandas Leonavičius. Įdomiai ir gyvai parodyti Kryžiuočių ordino architektūrą padėjo Saulius Lukoševičius.
Lėšų filmui rado „Baltic Productions“ prodiuseriai Martynas Mickėnas ir Stasys Baltakis.
Kompiuterinę grafiką kūrė du Lietuvoje žinomi specialistai Jorius Tarabilda ir Justinas Vinevičius.
Kompozitorius Antanas Kučinskas filmui pritaikė savo kūrinį „Žalgirio batalijos“.
Filmo montažo režisierius - Darius Šilėnas.
