Pasiekti užsibrėžtą tikslą jam padėjo garsūs Lietuvos mokslininkai: profesoriai Alfredas Bumblauskas, Rimvydas Petrauskas, Aleksiejus Luchtanas, daktarai Darius Baronas, Valdas Rakutis, Manvydas Vitkūnas, Gintautas Rackevičius ir kiti. „Darbą pradėjome turėdami vieną sumanymą, tačiau baigėme visiškai kitaip“, - sakė publicistas A. Matonis.
Kai kurie filmo kūrėjų surinkti duomenys iki šiol buvo mažai žinomi visuomenei. Jie gali pakeisti supratimą to, kas įvyko 1410 metų liepą. Apie Žalgirio mūšio istorijos atradimus portalui lrytas.lt pasakojo dokumentinio filmo „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ režisierius A. Matonis.
Kariuomenių išsidėstymas – kitoks nei manyta
Didelę įtaką dokumentinio filmo kūrėjams padarė švedų kilmės mokslininko daktaro Sveno Ekdahlio veikalai. Nuo septintojo dešimtmečio jis gyveno vakarų Berlyne ir studijavo slaptuosius Kryžiuočių ordino archyvus.
Vienas įdomiausių profesoriaus S. Ekdahlio atradimų – kariuomenių išsidėstymas Žalgirio mūšio lauke galėjo būti visiškai kitoks nei manyta iki šiol. „Analizuodami profesoriaus S. Ekdahlio veikalus, mes atradome tyrimą apie saulės įtaką mūšio eigai ir apie pajėgų išsidėstymą. Tie veikalai publikuoti prieš kelis dešimtmečius, todėl mūsų mokslininkams yra puikiai žinomi. Dabar juos teigiamai vertina ir lenkų istorikai“, - pasakojo publicistas A. Matonis.
1410 metų liepos 15 dieną Vytauto ir Jogailos bei Kryžiuočių ordino kariuomenės susirinko teritorijoje prie Griunvaldo, Tanenbergo ir Liudvigsdorfo. Tradiciškai manoma, kad lietuviai stovėjo žvelgdami į šiaurės vakarus, nugara į pietryčius. Tad saulė švietė jiems beveik į nugaras. O Kryžiuočių ordino magistro Ulricho fon Jungingeno kariuomenė buvo tiesiai prieš juos - žvelgė į saulę.
6 valandą ryto nei lietuviai, nei lenkai nepasidavė vokiečių provokacijoms ir nepradėjo mūšio. Kova užvirė tik 9 valandą ryte.
„Man nuolat kildavo klausimas - kodėl Vytautas ir Jogaila nestojo į mūšį palankiomis sąlygomis? Kariai buvo gerai pailsėję, sotūs, aukštos moralės, prisiplėšę grobio, nes ką tik buvo sudeginę nedidelį Kryžiuočių miestelį Gilgenburgą. Tą rytą nebuvo karšta, saulė švietė į lietuvių nugaras. Ir priešingai – kodėl visą naktį nemiegoję, nestovyklavę Kryžiuočių ordino kariai taip veržėsi į mūšį? Juolab, kad saulė švietė tiesiai į juos“, - svarstė filmo kūrėjas A. Matonis.
Lenkų istorikas ir metraštininkas Jonas Dlugošas tai grindžia Jogailos malda – esą jis norėjo išlikti teisingu valdovu ir nepralieti krikščionių kraujo.
Tačiau mokslininkas S. Ekdahlis į tą problemą pažvelgė kitu kampu. Jis ištyrė astronominius duomenis ir išsiaiškino, kokia tą rytą buvo saulės pozicija. Taip pat jis kritiškai pažiūrėjo į aprašymus maršrutų, kuriuos nužygiavo Vytauto ir Jogailos bei Kryžiuočių ordino kariuomenės.
Mažiau tyrinėtuose šaltiniuose (pavyzdžiui, Torunės kronikose) istorikas S. Ekdahlis rado duomenų, kad pakeliui į Žalgirio mūšio lauką Jogaila ir Vytautas stovyklavo visiškai kitose vietose, nei buvo manyta iki tol. Ir visiškai iš kitų pozicijų puolė jau minėtą Gilgenburgo miestelį – ne iš pietų, kaip rašė J. Dlugošas, bet iš šiaurės. „Iš tos pusės užpuolus Gilgenburgo miestelį nebuvo jokio kito kelio į Žalgirio mūšio vietą, kaip ateiti į lauką iš pietvakarių. Kitaip tariant, į kitas pozicijas nei manyta iki to“, - atradimą paaiškino filmo autorius A. Matonis.
Savo teorijos patvirtinimą istorikas S. Ekdahlis rado ir kitose šaltiniuose. Tokiuose, kaip Mastrichto kronikos. „Profesorius S. Ekdahlis, remdamasis vokiečių šaltinių duomenimis, nupiešė visiškai kitokią pajėgų dislokaciją nei buvo manyta iki tol“, - aiškino žurnalistas A. Matonis.
Keliavo takais, o ne miškais ir pelkėmis
Naują versiją apie kariuomenių išsidėstymą patvirtina ir kitas tyrimas – Vytauto ir Jogailos kariuomenių judėjimo 1410 metų liepą.
Pirmosiomis liepos dienomis lietuvių ir lenkų kariai kirto pasienį su Kryžiuočių ordino žemėmis. Kelias dienas jie klaidžiojo degindami kaimus ir miestelius.
Liepos 12 dieną Vytauto ir Jogailos kariuomenei pasidavė dvi visiškai naujos Kryžiuočių ordino pilys, kurios yra už 40-50 kilometrų nuo Žalgirio mūšio lauko.
Kitos dienos vakare buvo užpultas ir sudegintas jau minėtas Gilgenburgo miestelis, kuris yra už 15 kilometrų nuo mūšio vietos.
Tais laikais kariuomenės judėjimas buvo didelė logistinė operacija. Kartais net giriose proskynos būdavo iškertamos, kad kariuomenė galėtų praeiti. Vytauto ir Jogailos kariuomenę sudarė apie 30 tūkstančių karių. Kiekvienas iš riterių su savimi vežėsi maždaug 5 vežimus mantos. Tai buvo labai didelė vilkstinė.
„Nuo liepos 12 iki 15 dienos Vytauto ir Jogailos kariuomenės įveikė 50-60 kilometrų atstumą. O tai rodo, kad Vytauto ir Jogailos kariuomenės turėjo keliauti egzistavusiais keliais. Jei vilkstinė būtų keliavusi miškais ir pelkėmis, tai Žalgirio mūšio vietą pasiektų gerokai vėliau“, - teigė istorijos tyrinėtojas A. Matonis.
Žygiuodama vieninteliu tuo metu egzistavusiu keliu, Vytauto ir Jogailos kariuomenė į mūšio lauką turėjo ateiti iš pietvakarių.
Saulė akino lietuvius ir lenkus, o ne vokiečius
Šitas atradimas priverčia visiškai kitu kampu pažiūrėti į šito mūšio karybą ir eigą. Filmo kūrėjas mano, kad tai yra paaiškinimas, kodėl mūšis buvo vilkinamas.
Vytauto ir Jogailos kariuomenė atkeliavo taip, kad tą rytą žiūrėjo į rytus – tiesiai į saulę. Tą dieną saulė kilo 4 valandą ryte, o 6 valandą jau švietė tiesiai Vytauto ir Jogailos kariuomenei į akis. Todėl buvo neparanku tokiomis aplinkybėmis pradėti mūšį prieš sunkiąją kavaleriją.
„Todėl Kryžiuočių ordinas ir skubino pradėti mūšį, todėl ir siuntė tuos kalavijus. Vis aukščiau kylanti saulė kaitino jiems į šarvuotas nugaras, todėl 9 valandą ryte jie jau buvo gerokai išsekę“, - apie svarbią mūšio detalę pasakojo publicistas A. Matonis.
Jis pasakojo, kad vieną liepos mėnesio rytą su istoriku S. Ekdahliu pėsčiomis apėjo visą mūšio lauko vietą. „Drąsiai galiu pasakyti, kad ši versija atrodo nepaprastai įtikinama ir pagrįsta“, - pabrėžė žurnalistas.
Archeologai kasinėjo ne toje vietoje?
Tačiau kol kas tai tik versija. Ją galėtų patvirtinti archeologiniai radiniai. Žinome, kad mūšio lauke žuvo apie 18 tūkstančių karių. Tarp jų ir pats Kryžiuočių ordino magistras U. fon Jungingenas. Tačiau mokslininkams iki šiol nepavyko rasti masinių kapaviečių.
„Kur jos galėtų būti? Realioje mūšio vietoje. Profesorius S. Ekdahlis mano, kad tai galėtų būti 2-3 kilometrus į pietvakarius nuo paminklo Žalgirio mūšiui. Jeigu mes pasukame karių išsidėstymą 90 laipsnių kampu, tai abi kariaujančias šalis skirianti linija bus kelias, kuris jungia Griunvaldą ir Liudvigsdorfą. Be to, šioje vietoje yra kalvos. O įvairiuose metraščiuose rašoma, kad Jogaila stebėjo įvykius nuo kalvos“, - apie versiją pasakojo dokumentinio filmo autorius.
Kodėl LDK valdovo Vytauto kariuomenė pasitraukė iš Žalgirio mūšio lauko? Ko karvedys siekė šiuo manevru? Ar lietuvių kariai tikrai buvo ginkluoti kirvukais ir vėzdais, o dėvėjo ne šarvus, bet kailinius? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – antrojoje straipsnio apie A. Matonio dokumentinį filmą „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“.
