Vokietis žurnalistas W. Thieme, sugrętinęs knygoje pateiktus duomenis su savo buvusio uošvio biografijos faktais nustėro ir pagalvojo, kad tai gali būti tas pats žmogus. Ši mintis ilgą laiką jam nedavė ramybės, todėl vyras nusprendė atvykti į Lietuvą ir pabandyti atsakyti į klausimą, ar E. Wolffas - žurnalistas, didžiąją gyvenimo dalį rašęs straipsnius į moterų žurnalus, gali būti atsakingas už žydų žudynes Lietuvoje?
Manė, kad pažinojo gerai
W. Thieme visą gyvenimą buvo įsitikinęs, kad E. Wolffas – jo buvusios žmonos tėvas – yra puikus žurnalistas ir vyno žinovas. Jie susipažino, kai W. Thieme buvo 24 metai. Ilgą laiką vyrai buvo kolegos, abu dirbo žiniasklaidos srityje. E. Wolffas domėjosi kinu, rašė straipsnius moterų žurnalui, tuo tarpu W. Thieme interesų laukas buvo kelionės ir maistas. Juos jungė ne tik bendra pramogų sritis, W. Thieme buvo vedęs E. Wolffo dukrą.
„Aš jį pažinojau labai gerai. E. Wolffas buvo nepaprastai išsilavinęs ir ramus žmogus, kuris tiesiog mėgdavo gerti vyną. Ilgą laiką buvome viena šeima, kartu švęsdavome Kalėdas, dirbome toje pačioje srityje, tad buvome ne tik kolegos, bet ir labai artimi bičiuliai. Žinojau, kad per karą jis buvo SS pareigūnas, tačiau daug vokiečių buvo įsitraukę į SS veiklą, tad aš pernelyg nekreipiau į tai dėmesio“, - pasakojo apie savo buvusį uošvį informaciją renkantis vokiečių žurnalistas.
W. Thieme niekada nepagalvojo, kad jo buvusios žmonos tėvas turi paslaptį, kurią slepia ne tik nuo jo, bet ir nuo visų aplinkinių. O ta paslaptis susijusi su Lietuva.
„Jis man buvo pasakojęs, kad per karą lankėsi Rytų Europoje, bet nesakė kur ir kada. Neminėjo nei Vilniaus, nei Lietuvos. Apie tuos du mėnesius, praleistus Lietuvoje jis niekada nebuvo net užsiminęs. Tačiau, kai į mano rankas pateko knyga, apie SS karininkų veiklą Lietuvoje ir aš radau jo pavardę, o knygoje minimi faktai taip pat sutapo, iš karto pagalvojau, kad tai gali būti jis. Žinote, aš net negalėjau įsivaizduoti, kad tai yra tas pats žmogus. Mano mylimas Erichas ir E. Wolffas, atsakingas už žydų žudymus“, - pripažino vokiečių žurnalistas.
Visgi, žurnalistas šiandien jau neabejoja, kad SS pareigūnas E. Wolffas ir vos prieš dvi savaites miręs jo buvusios žmonos tėvas yra tas pats asmuo.
Duomenų išlikę nedaug
Žurnalistas W. Thieme, į Lietuvą atvykęs gruodžio pradžioje, apžiūrėjo vietas, kuriose jo uošvis, būdamas SS pareigūnas vykdė savo veiklą. Jis lankėsi Paneriuose, vaikščiojo KGB muziejaus koridoriais, žvelgė į Žydų muziejaus dokumentus, susitiko su istoriku dr. Arūnu Bubniu. Per kelias dienas surinko pluoštą dokumentų, kuriuos išsivežė į Vokietiją giliau išanalizuoti.
Visgi apie E. Wolffo veiklą Lietuvoje išlikusių duomenų nėra daug. Žinoma, kad nuo 1941 metų rugpjūčio iki spalio mėnesio pradžios E. Wolffas vadovavo vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) Vilniaus skyriui (Aussendienstelle Sipo und SD Wilna). Šio skyriaus būstinė buvo įskūrusi Gedimino prospekte, buvusiuose KGB rūmuose. Po to buvo atšauktas į Berlyną, tęsti mokslų universitete. Kiek per du mėnesius jis spėjo „nuveikti“ pasakyti neįmanoma, archyvai apie E. Wolffą tyli.
„Konkrečių duomenų ir dokumentų apie E. Wolffo veiklą (įsakymų, raštų ir t.t.) Lietuvos archyvuose nėra išlikę. Dėl to negalima tvirtai teigti, jog E. Wolffas buvo asmeniškai atsakingas už Vilniuje tuo laikotarpiu vykdytus areštus ir žudynes, tačiau apie šiuos įvykius, eidamas tokias pareigas, jis privalėjo žinoti“, - teigė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys.
O žinojimas, pasak W. Thieme yra didelė atsakomybė.
„E. Wolffas davė įsakymus žydų žudymui, todėl žinoma, kad buvo už tai atsakingas. Jis buvo atsakingas už daugybę žydų egzekucijų Paneriuose. Daugelis ilgą laiką kalbėjo apie lietuvių atsakomybę dėl žydų žudymo, bet aš tuo iki galo netikėjau. SS pareigūnai irgi už tai buvo atsakingi. Lietuviai nebūtų nužudę nei vieno žydo, be SS pareigūnų įsakymo. O jis du mėnesius įsakinėjo ir išvažiavo į Vokietiją be kaltės“,- sako W. Thieme.
Nedarė purviniausio darbo
Visgi W. Thieme neabejoja, kad pats savo rankomis E. Wolffas egzekucijų nevykdė, esą jis nebuvo labai stipraus charakterio žmogus, greičiau silpnas, o į SS pateko norėdamas karjerą padaryti lengviausiu keliu.
„Jis buvo pareigūnas, todėl nedarė paties purviniausio darbo, tačiau žinau, kad stebėjo egzekucijas. Jis matė jaunų žmonių, vaikų, vyrų ir moterų žudynes. Man sunku įsivaizduoti, kad šis žmogus, su kuriuo vakarais išgerdavome taurę vyno būtų galėjęs taip elgtis. Aš žinau vieną Erichą, bet du skirtingus žmones jame. Vienas – žudikas, kitas – šeimos žmogus. Tai šokas man, bet kartu ir įdomu“, - sako W. Thieme.
W. Thieme savo buvusios žmonos tėvo apie žudynes paklausti nesuspėjo, šis mirė 99 metų, vos prieš kelias savaites. Tačiau žurnalistas įsitikinęs, kad E. Wolffas jokiu būdu nebūtų prisipažinęs apie savo veiklą Lietuvoje.
„Jis man tikrai nebūtų prisipažinęs apie savo „darbus“ karo metu, galbūt būtų užsiminęs, kad buvo Lietuvoje ir Vilniuje. Tačiau būtų dangstęsis savo atminties spragomis. Sakytų: „Aš toks senas, nieko nebepamenu“. Bet jeigu kalbėtume apie svarbiausią dalyką – žydų žudynės, jis atsakytų: „Ne, tai padarė lietuviai. Jie atliko tą nešvarų darbą“. Vokiečiai kartais sako: „Nesusipurvink savo pirštų. Leisk kitiems tai daryti.“ Jis atsakytų, kad savo rankas susipurvino lietuviai. Tačiau juk negali sėdėti ir ramiai žiūrėti, kaip žudomi žmonės...“,- sako W. Thieme.
Nori surasti liudininką
W. Thieme nori Lietuvoje surasti žmogų, kuris galėtų suteikti daugiau informacijos apie jo draugą, buvusį SS pareigūną E. Wolffą. Vyras suvokia, kad tai utopiškas noras. Vargu, ar tebegyvi žmonės, kartu su juo prisidėję prie žydų žudynių ar buvę šių įvykių liudininkais.
„Aš noriu surasti žmogų, kuris man pasakytų: „Taip aš jį prisimenu“. Nors netikiu, kad taip įvyks. Kita vertus, ar dar gyvi tie žmonės? Lietuvoje man sakė, kad yra labai mažai šansų surasti žmogų, pažinojusį Erichą, bet kaip gi nepabandyti?“,- klausia žurnalistas.
Pasak W. Thieme, Vokietijoje dalis žmonių, dalyvavusių žydų žudynėse tebėra gyvi, tačiau šio laikotarpio jie prisiminti nenori. Tuo labiau kalbėti apie tai.
„Įprasta, kad žmonės apie tai nekalba. Vokietijoje yra tūkstančiai kaltų žmonių ir jie su ta kalte gyvena. Yra ir išgyvenusių žydų, galbūt jie pasakytų: „Taip, aš tai prisimenu“. Tačiau manau, kad E. Wollfas vengė kontakto su žydais. Jam tai buvo lengva padaryti, kadangi sėdėjo kabinete ir viskam vadovavo. Žinau, kad jis vykdavo kartais į getą, bet viską stebėdavo iš šalies“, - teigia W. Thieme.
Nors detales apie buvusios žmonos vyrą W. Thieme renka iš didelės ir pabirusios mozaikos, nuleisti rankų jis nežada. Į Lietuvą žurnalistas grįš pavasarį ir tęs susitikimus bei pokalbius su žmonėmis. Dėl to, kad užčiuoptų dalį tiesos, kuri buvo nuo jo nuslėpta.
„Erichas visą tą laiką melavo mums visiems apie savo praeitį. Aišku visi meluoja. Gi taip paprastai neprisipažinsi: „Aš žudžiau daugybę žydų, imkit mane į kalėjimą“. Tačiau, kai kalbama apie tavo artimą žmogų, tai jau nėra vien tik istorija, tai dalis tavęs, nes tu pažinojai tą žmogų, buvai kartu su juo, kalbėjai, valgei ir nežinojai, kas už to slypi“, - sako W. Thieme.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys:
„Didžioji dalis vokiečių tautos jau keliasdešimt metų atgailauja už jų tautiečių padarytus karo ir genocido nusikaltimus, smerkia vykdytojus ir užjaučia holokausto aukas. Yra tekę bendrauti su pora vokiečių, kurie domisi savo tėvų arba giminaičių, nacių okupacijos metais tarnavusių Lietuvoje, veikla.
Manau, kad surasti žmones, kurie pažinojo E. Wolffą jau nebeįmanoma, nes praėjo daug laiko, tikėtina, kad visi liudininkai jau yra mirę ar žuvę. Kita vertus, E. Wolffas Vilniuje tarnavo tik du mėnesius, tikėtina, kad bendravo daugiausiai su savo pavaldiniais ir kolegomis, su vietiniais gyventojais, turbūt, bendravo labai mažai ir jokių artimesnių pažinčių neužmezgė.“
Faktai apie Holokaustą Lietuvoje:
Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo vienas iš svarbiausių Europos žydų kultūros centrų. Karo išvakarėse Vilniuje gyveno apie 58 tūkstančius žydų, tačiau karo pabaigos sulaukė vos keli tūkstančiai iš jų.
Okupuotose SSRS teritorijose 1941 metų viduryje naciai pradėjo visuotinį žydų žudymą. 1941-1944 metais įvairiose Lietuvos vietose buvo sušaudyta tūkstančiai žydų tautybės žmonių. Daugiausia žydų buvo nužudyta Paneriuose prie Vilniaus ir Kauno fortuose.
Žydams buvo įsakyta ant drabužių prisisiūti šešiakampes žvaigždes, jiems buvo draudžiama pirkti ir parsinešti į getus maisto, važinėti transporto priemonėmis, vaikščioti šaligatviais.
94% Lietuvos žydų tapo holokausto aukomis. Tik menka dalis išgyveno per nacių okupaciją.
Dalis lietuvių dėl savo kvailumo, godumo ar antisemitinių pažiūrų prisidėjo prie žydų žudynių, tačiau kita dalis gelbėjo juos. Dauguma Lietuvos gyventojų smerkė žydų žudynes ir rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybėmis slapstė ištisas žydų šeimas. Išliko žinių apie 2300 šeimų, kurios gelbėjo žydus, žinoma, šis skaičius realiai yra didesnis.
Kiek Lietuvoje buvo išžudyta žydų tiksliai pasakyti sunku. Žymus holokausto tyrinėtojas R. Hilbergas teigia, kad Lietuvoje buvo nužudyta 165 tūkstančių žydų, kiti šaltiniai nurodo, kad vokiečių okupacijos metais Lietuva neteko 195-196 tūkstančių žydų.
Žydų žudynių scenarijus Lietuvoje skyrėsi nuo kitų šalių. Kitose Vokietijos okupuotose teritorijose žudynės vyko keliais etapais. Lietuvoje žydus žudyti imta pirmomis karo dienomis.
Kitose Europos šalyse iš pradžių būdavo apribojamos žydų laisvės, jie buvo perkeliami į getus, tada prasidėdavo tikrasis tautos naikinimo etapas. Lietuvoje to nebuvo. Nuo pat pirmos dienos vyko žydų turto atėmimas, laisvių panaikinimas ir žudymas.
