1962-ųjų lapkritį pasirodžiusios knygos herojus I. Denisovičius – netikras. Tačiau tokių stalinistinės sistemos nemalonę užsitraukusių ir į lagerius išsiųstų žmonių buvo milijonai. Tarp jų – ir pats A. Solženicynas.
Sovietų Sąjungą smaugė tiek cenzūra, tiek žmonių baimė dėl savo saugumo, todėl tikroji tiesa apie tai, kaip buvo gyvenama lageriuose, į viešumą neiškildavo. Tačiau A. Solženicynas atvėrė akis ir SSRS pradėjo, nors ir pamažu, keistis.
Pasipylė pogrindinės publikacijos
„Buvome visiškai izoliuoti nuo informacijos, bet tuomet pasirodė „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ ir mes tarsi praregėjome, - prisimena rašytojas ir žurnalistas Vitalijus Korotičius. – Gyvenimas lageriuose buvo tai, apie ką net negalėjome galvoti. Skaičiau tą knygą vėl ir vėl ir galvojau, koks jis drąsus“.
Knyga buvo išleista tik todėl, kad tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas ieškojo būdų ištrinti žiaurų beveik prieš dešimtmetį mirusio diktatoriaus J. Stalino indėlį į šalies istoriją. „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ jam pasirodė tinkama priemonė tikslui pasiekti.
Tačiau viena knyga įplieskė ir daugiau išpažinčių, kurios jau nebuvo paremtos išgalvotų personažų pasakojimais.
„Pasirodžius A. Solženicyno knygai, srauto nebebuvo įmanoma sustabdyti, - teigiė V. Korotičius. – Iškart pasipylė pogrindinės publikacijos. Daugybė lageriuose kalėjusių žmonių ėmė rašyti atsiminimus.
Nebuvo spausdintuvų, kompiuterių, tad knygos buvo spausdinamos ant cigarečių popieriaus. Sovietų Sąjungą sugriovė informacija ir tik informacija“.
Šalį nusėjo masinės kapavietės
Praėjus keleriems metams, kietosios linijos besilaikantys komunistai pabandė jėga įstumti džiną atgal į butelį. N. Chruščiovas buvo nuverstas, o destalinizacija – nutraukta. 1974 metais A. Solženicynas buvo sulaikytas ir ištremtas.
Bet tai neišgelbėjo Sovietų Sąjungos. O kai SSRS pagaliau griuvo, paaiškėjo ir tikrasis J. Stalino nusikaltimų mastas. Štai, pavyzdžiui, netoli Maskvos boluoja 13 masinių kapaviečių.
Tai, kas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą nutiko Butovo šaudykloje po atviru dangumi, daugiau nei pusę amžiaus buvo paslaptis. Čia 1937-1938 metais J. Stalino parankiniai sušaudė 20 tūkst. 760 kalinių, aplinkiniams gyventojams prieš tai pasakę, kad tiesiog mokosi šaudyti.
Tarp nužudytųjų ir sumestųjų į duobes – darbininkai, valstiečiai, mokslininkai, sportininkai, inžinieriai. Visi, kurie J. Stalino buvo paskelbti „valstybės priešais“. Svarbiausia, kad šios žudynės buvo tik vienos iš daugelio visoje Sovietų Sąjungoje.
Istoriko Anatolijaus Mordašovo manymu, visą tiesą pagaliau žinanti Rusija turėtų niekada nepamiršti, kas vyko J. Stalino valdymo laikais. Tačiau, regis, atmintis jau šlubuoja.
J. Staliną vertina ir teigiamai
BBC žurnalistų Maskvoje pakalbinti 16-mečiai teigia mokykloje dar nesimokę apie J. Staliną, todėl daug apie nežinantys. Tuo tarpu „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“, nors knyga ir įtraukta į privalomų skaitinių sąrašą, skaitė vos trys iš 21 tos pačios klasės mokinio.
„Ką manau apie J. Staliną? Negaliu pasakyti, ar jis man patinka, ar ne, kadangi daug nežinau“, - prisipažįsta viena moksleivė.
„J. Stalino laikais žmonės žinojo, kad baigę universitetą gaus darbą ir galės normaliai gyventi. Šiandien tuo negali būti tikras, negali žinoti, ar turėsi darbą, ar būsi bedarbis“, - kiek šnekesnis kitas moksleivis.
„Esu beveik tikras, kad J. Stalinas norėjo, jog SSRS būtų didi šalis, daranti įtaką visam pasauliui. Jis buvo iškilus žmogus. Tačiau jo asmenybės spalvos tamsios“, - samprotauja trečiasis.
BBC komanda neslepia: esą jausmas toks, kad su Maskvos paaugliais būtų kalbamasi apie kokią nors kone legendinę istorinę figūrą. Pavyzdžiui, Oliverį Cromwellį ar Ivaną Rūstųjį. Bet juk J. Stalinas mirė prieš mažiau nei 60 metų.
Reikėjo rusiško Niurnbergo
Neseniai apklausos parodė: 48 proc. rusų įsitikinę, kad J. Stalinas šaliai darė teigiamą įtaką. Vos 22 proc. apklaustųjų diktatorių laiko blogu lyderiu.
2008 metais mirusio A. Solženicyno našlė Natalija Dmitrijevna kaltina vėlyvosios Sovietų Sąjungos ir šiuolaikinės Rusijos lyderius – Michailą Gorbačiovą ir Borisą Jelciną. Esą šie politikai vengė supažindinti jaunąją Rusijos kartą su skaudžia šalies praeitimi.
„Nebuvo jokio stalinizmo pasmerkimo. Valstybiniu lygiu nė vienas pareigūnas nepavadino komunizmo nusikalstamu, o J. Stalino – tironu, kuris kariavo prieš savo paties žmones. Dabar žodžiai jau vėluoja“, - aiškino N. Dmitrijevna.
„Žlugus Sovietų Sąjungai visa Rytų Europa nukirto komunistinio gyvenimo giją – Lenkija, Vokietija, kitos šalys. Bet ne Rusija.
Čia reikėjo rusiško Niurnbergo. Bet jo niekada nebuvo. Tad kol nepradėsime atvirai diskutuoti apie komunistinę praeitį, ką prieš 50 metų pradėjo Aleksandras, ir toliau gyvensime šioje pusiau sovietinėje valstybėje, kuri nori būti žmonijos dalimi, bet bijo savo pačios istorijos“, - teigė N. Dmitrijevna.
