1962 metų lapkritį Sovietų Sąjungos lyderis Nikita
Chruščiovas ieškojo įtaigaus simbolio, kuris galėtų padėti jo
rizikingam užmojui ištrinti įsirėžusį velionio diktatoriaus
Josifo Stalino epochos poveikį šalies politiniam ir kultūriniam
gyvenimui. Tuomet į jo rankas pateko istorija, parašyta dar niekam
nežinomo A. Solženicyno.
Tai nutiko praėmus metams po to, kai N. Chruščiovas viešai
pasmerkė J. Stalino nusikaltimus ir nurodė pašalinti jo balzamuotą
kūną iš Lenino mauzoliejaus Raudonojoje aikštėje. Tačiau
naujasis Sovietų Sąjungos vadovas norėjo suduoti dar vieną stiprų
smūgį jį kritikuojantiems Komunistų partijos konservatyvių
pažiūrų veikėjams.
Po ilgų svarstymų N. Chruščiovas leido išspausdinti šią
apysaką, vaizduojančią vieną dieną iš neteisingai apkaltinto
žmogaus gyvenimo už lagerio tvorų kažkur vėjo gairinamoje
stepėje šioje didžiulėje šalyje.
„Viena Ivano Denisovičiaus gyvenimo diena“ buvo išspausdinta
1962 metų lapkričio 18 dieną prestižiniame literatūros žurnale
„Novyj mir“. Šios istorijos, tapusios pirmuoju Sovietų Sąjungoje
paskelbtu tiesioginiu liudijimu apie gyvenimą pataisos darbų
lageriuose, poveikis buvo milžiniškas.
„Mums Solženicynas buvo tarsi kometa, nukritusi iš dangaus. Ši
apysaka buvo didžiulis įvykis“, - prisiminė literatūros kritikas
Benediktas Sarnovas.
Žmonės grūmėsi dėl šio žurnalo numerio; tūkstančiai
skaitytojų rašė autoriui ir redaktoriui, norėdami pasidalyti savo
istorijomis - tarp jų buvę kaliniai ir tremtinių arba nužudytųjų
artimieji.
A. Solženicynas šią apysaką parašė 1959 metais, semdamasis
įkvėpimo iš savo įspūdžių po aštuonerius metus trukusio
gyvenimo lageryje ir kalėjime, kur rašytojas buvo išsiųstas
saugumui perėmus jo laišką draugui, kuriame buvo kritikuojamas
Stalinas. Didžiąją dalį skirtos laisvės atėmimo bausmės jis
atliko Ekibastūzo lageryje dabartiniame Kazachstane.
„Mano tėvas mirė kalėjime, kai man buvo penkeri metai, - sakė
buvęs disidentas Arsenijus Roginskis, dabar vadovaujantis žmogaus
teisių organizacijai „Memorial“. - „Ivanas Denisovičius“ mane
sukrėtė tuo, jog ten buvo kalbama apie dalykus, apie kuriuos
kalbėdavo netgi mano tėvo draugai, įskaitant kalėjusius
lageriuose.“
Atšilimas nebuvo ilgalaikis
Dėl šios apysakos A. Solženicynas greitai išgarsėjo visame
pasaulyje, o jo kūrinys buvo išverstas į daugelį kalbų.
N. Chruščiovui pavyko įgyvendinti savo planą, o atšilimo
Sovietų Sąjungoje ženklai buvo įžvelgiami tiek šalies viduje,
tiek užsienyje, skelbdami atotrūkį nuo J. Stalino epochos.
Tačiau šis atšilimas nebuvo ilgalaikis, o N.Chruščiovas jau
po kelių mėnesių pradėjo linkti į konservatyviųjų komunistų
pusę. Jis pareiškė, kad lagerių tema yra „pavojinga visuomenei“,
sakydamas, jog Stalino klaidos turi būti įvardijamos neužmirštant
jo laimėjimų.
Kiti prisiminimai apie gyvenimą lageriuose, tokie kaip Varlamo
Šalamovo apsakymų rinkinys „Kolymos pasakojimai“ ir Jevgenijos
Ginzburg autobiografija „Žiaurus maršrutas“, dienos šviesą išvydo
tik prasidėjus Pertvarkai.
„Jeigu Chruščiovas nebūtų atakavęs Stalino būtent tuo
momentu, mano apysaka niekada nebūtų buvusi išleista“, - vėliau
rašė A. Solženicynas, kuris mirė 2008 metais.
Tačiau N. Chruščiovas negalėjo nuspėti, kad atsigręžęs
prieš stalinistus, padedant jaunojo rašytojo istorijai, jis taip pat
paskatino A. Solženicyną toliau eiti šiuo keliu ir parašyti savo
svarbiausią knygą „Gulago archipelagas“ - enciklopedinį pasakojimą
apie Lenino ir Stalino vykdytas represijas.
„Kai pirmąkart pasirodė „Viena Ivano Denisovičiaus gyvenimo
diena“, mane apipylė tūkstančiai laiškų ir liudijimų, -
A. Solženicynas sakė duodamas vieną interviu. - Pradėjau
susirašinėti su įdomiausiais rašytojais. Supratai, kad likimas
siunčia būtent tai, ko man reikėjo: medžiagą „Archipelagui“.“
Kai 1964 metais N. Chruščiovą pakeitė Leonidas Brežnevas,
A. Solženicyno padėtis drastiškai pasikeitė. Jo apysaka buvo
pašalinta iš bibliotekų, knygos - sunaikintos. Iš žurnalų buvo
išplėšiami puslapiai su šiuo kūriniu, o autoriaus vardas turinyje
užtušuojamas.
Iki pat Sovietų Sąjungos saulėlydžio ši apysaka ir kiti
A. Solženicyno kūriniai buvo platinami tik vadinamuoju samizdatu
(savilaida) - disidentams perrašant juos ranka arba spausdinimo
mašinėle.
Subyrėjus komunistiniam režimui ir Rusijoje į valdžią atėjus
prezidentui Borisui Jelcinui, „Viena Ivano Denisovičiaus gyvenimo
diena“ buvo įtraukta į privalomąją moksleivių skaitinių
programą, kur ji tebėra iki šiol.
