Vėliau žmonės abiejose barikadų pusėse liko įsitikinę, kad
tik dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių pasauliui pavyko
išvengti branduolinio konflikto tarp dviejų supervalstybių.
Dešimtmečius Kubos raketų krizė buvo vaizduojama kaip
meistriškas tuomečio JAV prezidento Johno F. Kennedy pasirodymas, o juo besižavintys prisimena, kaip šis lyderis išsaugojo savitvardą ir sugebėjo išvengti karo.
Jo veiksmai dažnai pateikiami kaip pavyzdys, kaip lyderiai
turėtų elgtis patirdami spaudimą, o JAV valstybės sekretorė
Hillary Clinton yra pareiškusi, jog dabartinės
Vašingtono administracijos manevrai dėl Irano branduolinės
programos yra panašūs į J. F. Kennedy „didelės rizikos
diplomatiją“.
Tačiau dokumentai iš anksčiau buvusių įslaptintų Sovietų
Sąjungos ir JAV archyvų atskleidė labiau prozišką tikrovę: per
tas 13 dienų 1962 metų spalį J. F. Kennedy ir tuomečiam sovietų
lyderiui Nikitai Chruščiovui dažnai būdavo sunku suvaldyti
sparčiai besivystančių įvykių grandinę.
Susirūpinęs dėl Amerikos branduolinio arsenalo pranašumo ir
JAV pastangų nuversti Maskvai palankų komunistinį Kubos režimą,
N. Chruščiovas 1962 metų gegužę nusprendė pasiųsti į šią
salą daugiau nei 40 tūkst. karių ir dešimtis raketų su
branduolinėmis kovinėmis galvutėmis.
Tuo pat metu N. Chruščiovas įtikinėjo Vašingtoną, kad negali
būti jokios kalbos apie sovietų puolamosios ginkluotės dislokavimą
Kuboje.
Amerikos lyderiai buvo priblokšti, kai spalio 16 dieną
sužinojo, jog sovietų raketos jau atgabentos į Kubą - jos matėsi
nuotraukose, padarytose iš žvalgybos lėktuvo U-2.
„Vyraujantis jausmas buvo šokiruojantis nepatiklumas“, - vėliau
prisiminė prezidento brolis Robertas Kennedy.
Sovietų Sąjungai pavyko pasiekti visišką strateginį
netikėtumą: JAV žvalgybos agentūros nesugebėjo aptikti apie
pavojų perspėjančių ženklų.
Centrinės žvalgybos tarnyba (CŽV) buvo gavusi ne vieną
pranešimą iš Kuboje veikiančių informatorių apie naktimis
važinėjančias įtartinas kolonas, tačiau pareigūnai nepasitikėjo
neaiškiomis žinutėmis, prieštaraujančiomis tvirtam įsitikinimui,
jog Maskva nedrįs dislokuoti savo atominių Amerikos pašonėje,
pasakojam Didžiosios Britanijos politiko ir istoriko Michaelo Dobbso
paskelbtoje šios krizės apžvalgoje „Minutė iki
vidurnakčio“ (One Minute to Midnight).
Baltuosiuose rūmuose aukščiausias pareigas užimantys generolai
patarė pradėti aviacijos smūgius, po kurių galėtų būti surengta
sausumos pajėgų invazija į Kubą.
Tuo tarpu tuometis gynybos sekretorius Robertas McNamara ir aukšto rango diplomatai pasisakė už salos blokadą, siekiant užkirsti kelią Sovietų Sąjungos laivams, galintiems
atgabenti daugiau ginklų.
Spalio 22-ąją J. F. Kennedy paviešino žinią apie šią krizę
savo kreipimesi į tautą ir nurodė įsakė paskelbti aukščiausio
lygio parengtį JAV pajėgose. Prezidentas atmetė generolų
rekomendacijas ir pasirinko Kubos jūrinę blokadą.
JAV karo laivams pasiekus numatytas pozicijas, Baltieji rūmai
nekantriai laukė Sovietų Sąjungos laivų, plaukiančių į Kubą.
Sovietų laivai apsisuko ir išplaukė atgal į savo šalį, o šis
žingsnis buvo sutiktas su palengvėjimu visame pasaulyje.
Tačiau užkulisiuose įtampa toliau didėjo.
J. F. Kennedy ir N. Chruščiovas ieškojo kelio iš aklavietės,
tačiau jų pastangoms trukdė persipynusios gijos, nesusipratimai ir
griozdiškas diplomatinio susirašinėjimo mechanizmas, neleidęs
atverti jokio tiesioginio ryšio kanalo.
Spalio 26-osios vakarą sovietai pasiūlė išgabenti savo raketas
iš Kubos su sąlyga, kad amerikiečiai pažadės nesurengti invazijos
į šią salą. Tačiau kitą sieną Maskva viešai pareikalavo, kad
Jungtinės Valstijos atitrauktų iš Turkijos savo vidutinio nuotolio
balistines raketas „Jupiter“.
Spalio 27-ąją, vėliau pramintą „Juoduoju šeštadieniu“, virš
Kubos buvo numuštas vienas lėktuvas U-2, o J. F. Kennedy patarėjai
aptarė atsakomųjų oro smūgių galimybes. Atrodė, kad padėtis
tampa nevaldoma.
Pentagonas buvo pasiruošęs antradienį pradėti didelio masto
bombardavimą, po kurio būtų surengtą 120 tūkst. karių invazija,
prilygstanti sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo operacijai
Normandijoje per Antrąjį pasaulinį karą.
Tik praėjus 30 metų amerikiečiai sužinojo, kad „sovietai
saloje turėjo dešimtis trumpojo nuotolio taktinių raketų,
apginkluotų branduolinėmis kovinėmis galvutėmis, galinčiomis
nušluoti visas besiveržiančias pajėgas“, rašo M. Dobbsas.
Krizei pasiekus viršūnę, abiem pusėms pagaliau pavyko
susitarti.
Pagal kompromisinį susitarimą Vašingtonas pasižadėjo
nesiųsti savo pajėgų į Kubą ir slapta įsipareigojo atitraukti
savo raketas iš Turkijos. Tuo tarpu Maskva pažadėjo išgabenti iš
Kubos savo kovines galvutes.
„Daug metų laikiau Kubos raketų krizę geriausiai suvaldyta
užsienio politikos krize per pastarąją pusę šimtmečio“, -
tuometis Pentagono vadovas R. McNamara sakė per vieną konferenciją
Havanoje 2002 metais.
„Tačiau dabar darau išvadą, kad ir kaip nuovokiai buvo valdoma
ši krizė, iki tų 13 nepaprastų dienų pabaigos sėkmė taip pat
atliko reikšmingą vaidmenį, tik per plauką išvengiant
branduolinio karo“, - pridūrė jis.
Buvęs Sovietų Sąjungos KGB Kubos reikalų skyriaus vadovas
Nikolajus Leonovas taikią šios krizės baigtį laikė stebuklu.
„Atrodė, jog įvyko kažkoks dieviškas įsikišimas, padėjęs
mums išsigelbėti“, - pabrėžė jis.
