Prieš kelias dienas Maskvoje pristatytas Rusijos fondo „Istoričeskaja pamiatj“ („Istorinė atmintis“) leidinys „Holokausto išvakarėse: Lietuvių aktyvistų frontas ir sovietinės represijos Lietuvoje 1940-1941 m.“, kuris kelių dešimčių tūkstančių egzemplioriumi nutaikė istorijos klastotės ir ciniško faktų iškraipymo nuodų bombą į rusakalbę auditoriją.
Sovietinio imperializmo tradicijas istoriografijoje atgaivinantys Rusijos istorikų veikalai nebestebina, informacinis karas prieš Lietuvą įsiplieskia tuo aršiau, kuo atkakliau Lietuva reikalauja atlyginti žalą už 50 sovietinės okupacijos metų.
Į rusiškai skaitančiųjų pasaulį palydėdamas dokumentų rinkinį „Holokausto išvakarėse: Lietuvių aktyvistų frontas ir sovietinės represijos Lietuvoje 1940-1941 m.“ jo sudarytojas Aleksandras Diukovas sakė apgailestaująs, kad lietuvių istorikai į sudėtingas II-ojo pasaulinio karo išvakarių ir jo pradžios aplinkybes Lietuvoje žiūri pernelyg supaprastintai, esą vadovaujasi ideologiniais štampais, įvykius vertina subjektyviai.
Akivaizdi klastotė
A. Diukovo dokumentų rinkinio tendencingumas, imperialistinis istorijos interpretacija tiesiog bado akis.
Siekiama bet kuria kaina pateisinti stalinines represijas Lietuvoje, nekaltų žmonių žudymus ir trėmimus pavaizduojant, kad aukos visai nebuvo nekalti avinėliai – „lietuvių nacionalistai“, kuriems dirigavo Berlyne sudarytas, nacių kontroliuojamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) tik ir laukė progos įsmeigti peilį į nugarą Sovietų armijai ir šaudyti žydus.
Išvados, kurias galima padaryti iš tendencingai parengtų dokumentų, atrodo absurdiškai. Išeitų, jog kariauti su sovietų valdžia rengėsi ir vaikai iki 16 metų, kurių tarp ištremtųjų 1941-ųjų birželio 14-ąją buvo per 5 tūkstančius, o potencialūs žydšaudžiai buvo daugiau kaip 2 tūkstančiai žydų, kartu su lietuviais ir lenkais ištremti į atokius SSRS regionus.
Neakivaizdžiai polemizuodamas su Lietuvos istoriku Arvydu Anušausku, A. Diukovas iškilmingai pareiškė, jog lietuvis klydo, masinių represijų prieš Lietuvos gyventojus pagrindu nurodydamas 1939 m. NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato, represinės sovietų struktūros) įsaką išaiškinti antisovietinius elementus.
A. Diukovo teigimu, šiuo įsaku, kuris po 1940-ųjų Lietuvos „įstojimo“ į Sovietų Sąjungą buvo pritaikytas mūsų ir kitoms Baltijos šalims, visai neketinta remtis, organizuojant represijas. Esą tai tebuvo įsakymas užvesti operatyvinio stebėjimo bylas nelojalių asmenų atžvilgiu, taip anuomet darė JAV ir kitos Vakarų šalys.
Kaip argumentą, kad sovietai iš pradžių, po okupacijos neketino imtis masinių prievartos akcijų prieš Lietuvą, rusų istorikai pateikia Valstybės saugumo komisaro Lietuvoje Piotro Gladkovo ir Lietuvos SSRS Vidaus reikalų komisaro Aleksandro Guzevičiaus laiškus į Maskvą. Genocido prieš lietuvių tautą vykdytojai lieja krokodilo ašaras skųsdamiesi, jog Lietuvoje per mažai saugumo darbuotojų, trūksta kadrų kovoti su nacionalistiniu pogrindžiu.
Šnipų romano verta istorija
Dabartinis Rusijos istorikų autoritetas A. Diukovas skaitytojams perša naivią išvadą: sovietų valdžia nevykdė Lietuvoje masinių represijų, negalėjo jų vykdyti, nes neužteko saugumo darbuotojų tokiai užduočiai.
Tačiau nors ir kaip stengtųsi Vladimiro Putino neostalinizmo politikos įkvėpti Rusijos istorikai pavaizduoti J. Staliną tauria asmenybe, didžiu humanistu, paneigti 1941 m. birželio tragedijos, masinių trėmimų paneigti neįmanoma.
Tada sugalvojamas politinio trilerio vertas siužetas karo nusikaltimui pateisinti. Dokumentų rinkinyje rašoma, jog 1941-ųjų kovą iš užverbuoto Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) agento Berlyne gauta žinių, kad vokiečiams užpuolus SSRS LAF'as Lietuvoje rengia nacionalistinį sukilimą, kurio metu ketinama sunaikinti lojalius sovietams žmones, talkinti vokiečių okupantams.
Tai ir paskatino, anot A. Diukovo, Saugumo komisarą P. Gladkovą 1941 m. birželio 14 d. surengti masinę Lietuvos SSR išvalymo nuo antisovietinių elementų akciją.
J. Stalino advokatai susimovė
Bet šioje vietoje kruvinas dėmes nuo sovietinės praeities valantys Rusijos istorikai susimovė ir atsidūrė kvailio vietoje.
Tariant legendinio I. Ilfo ir J. Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ veikėjo bruožais, „suklupo savo geriausiame biznyje“.
Pagal oficialią Rusijos versiją, kaip ir sovietų laikais, teigiama, jog hitlerinė Vokietija 1941 m. birželio 22 d. užpuolė visiškai nepasirengusią karui SSRS. Tai buvusi šalies diktatoriaus J. Stalino klaida, kuris atmetė bet kokius savo žvalgų ir užsienio diplomatų perspėjimus, kad A. Hitleris gretai pradės karą prieš SSRS.
Jis esą aklai tikėjo, jog A. Hitleris dar mažiausiai metus laikysis 1939-ųjų metų SSRS ir Vokietijos draugystės sutarties ir nepuls. Bet kokius signalus apie nacių kariuomenės judėjimus SSRS pasienyje jis laikė provokacijomis, o perspėjančiuosius, jei tik galėjo, statė prie sienos ir atsidėkodavo švino porcija į kaktą.
Panašiai mano ir solidūs Vakarų istorikai – J. Stalinas buvo taikus naivuolis, jo taiki šalis užklupta iš pasalų, SSRS neketino kariauti, tik gintis. Bet tuomet, turint omenyje 1941 m. birželio sovietų represijas Lietuvoje, galai nesueina.
Jeigu, kaip tvirtinama knygoje „Holokausto išvakarėse: Lietuvių aktyvistų frontas ir sovietinės represijos Lietuvoje 1940-1941 m.“ iš Lietuvos buvo išvežta tūkstančiai vaikų ir moterų todėl, kad jie buvo pasirengę smeigti peilius į nugaras sovietų kariams, kai tik ateis lietuvių aktyvistai su vokiečiais, Maskva žinojo apie greitą vokiečių antpuolį ir jo tikėjosi?
Tuomet atrodyttų nors formaliai logiškai, bet tai kirstųsi su tų pačių istorikų versija, kad J. Stalinas nežinojo apie po dviejų savaičių prasidėsiantį puolimą, jo nesitikėjo. Tik todėl klasitingieji hitlerininkai kaip sviestu pračiuožė per SSRS sienas ir priartėjo prie Maskvos.
Bet jeigu J. Stalinas leido (ar net liepė) iš Lietuvos ir kitų vakarinių SSRS okupuotų pakraščių tūkstančiais išvežti, sušaudyti „antisovietinius elementus“, apie vokiečių puolimą jis žinojo. Bet paliko „kiauras sienas“, atidengtus oro uostus su lėktuvais, iki galo nesukomplektuotą pasienio kariuomenę.
Tokiu atveju jis buvo savo valdomos šalies priešas, nacių agentas. Arba jis, arba toks buvo Lietuvos SSR saugumo komisaras P. Gladkovas, kuris ištrėmė tūkstančius „fašistų talininkų“, neperspėjęs savo šefo Maskvoje, kad po dviejų savaičių fašistai šturmuos Lietuvos Brastą, Kauną, Minską.
Informacinis karas stiprėja
Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys portalui lrytas.lt sakė, jog dabartinių Rusijos istorikų siekiai reabilituoti stalinizmą nebestebina, jie tapo oficialia Rusijos valstybinės ideologijos dalimi.
„Kryptis teisinti stalinizmo nusikaltimus, imperinę užsienio politiką Rusijos istoriografijoje įsivyravo kartu su Vladimiro Putino įsigalėjimu. Faktiškai atgaivinama sovietinė istoriografijos tradicija, pakitusi tik ideologinė forma. Sovietiniai istorikai Baltijos šalių okupaciją, trėmimus teisino ir grindė remdamiesi ideologinėmis klišėmis, tokiomis kaip klasių kova, liaudies revoliucija, internacionalinė pagalba. Dabartiniai stalinizmo advokatai remiasi geopolitiniu argumentu: esą Sovietų Sąjunga gynė savo interesus, todėl jos veiksmai prieš karą buvo logiški ir teisingi. Tokia pozicija dar ciniškesnė, nei komunistinių istorikų“, – kalbėjo A. Bubnys.
Jis pastebėjo, jog dabartiniai „oficialiosios linijos“ istorikai stalininius nusikaltimus teisina net labiau, nei sovietiniais laikais. Jų pabaigoje Rusijos visuomenė žengė didelį žingsnį į priekį, pripažindama objektyvią tiesą: 1989 m. SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pripažino, jog egzistavo Ribentropo-Molotovo slaptieji protokolai ir paskelbė juos esant niekiniais.
Dabartiniai Rusijos istorikai bando sugrąžinti jų šmėklą.
Ne visi sukilėliai – šventieji
Koks gi buvo LAF'o ir Laikinosios vyriausybės vaidmuo nacių inspiruotose žydų žudynėse? Juk Rusijoje išleisto dokumento rinkinio įžangoje būtent pabrėžiama, jog naciai lietuvius jau iš anksto, prieš karą rengė akcijoms prieš žydus.
Istorikas A. Bubnys pabrėžė, jog tai sudėtingas klausimas, į kurį neįmanoma trumpai atsakyti.
„Berlyne Kazio Škirpos įkurto LAF'o štabo pareiškimuose matyti nacistinės ideologijos bruožų, antisemitinių teiginių, bet griebtis genocido prieš žydus nebuvo raginama. Pačioje Lietuvoje sukilėlių centrai nesirėmė ideologija, sukilti skatino būtent sovietų represijos“, – aiškino istorikas.
A. Bubnio nuomone, teisinti 1941-ųjų birželio masinius trėmimus prevencija prieš „penktąją koloną“ yra absurdiška.
„Jeigu tai ir buvo planuojama kaip prevencija, ji davė atvirkščius rezultatus. Dar prieš prasidedant karui net tuometis Lietuvos SSRS okupacinės administracijos saugumo liaudies komisaras Piotras Gladkovas Maskvai skirtame pranešime rašė, jog masiniai trėmimai Lietuvoje sukėlė pasipriešinimą, ginkluoti vyrai slapstosi miškuose. Dabartiniai Rusijos istorikai nenori pripažinti tiesos“, – pabrėžė A. Bubnys.
Holokaustą kurstė ir J. Stalinas
Antisemitinės nuostatos, kiek jų būta Laikinosios vyriausybės ir sukilėlių aplinkoje, vertos tik pasmerkimo. Negalima neigti fakto, kad daug lietuvių užsitraukė gėdą, žudydami ar įduodami žudikams savo bendrapiliečius žydus.
Bet vadinti J. Staliną ir visą komunistinį SSRS režimą žydų užtarėju ir gelbėtoju reikštų neigti ryškius antisemitinius stalininės santvarkos bruožus, o jie išryškėjo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje, dar labiau – po karo, paskutiniais generelisimo gyvenimo metais.
Sukrečiančio bestselerio „Kruvinos žemės“ autorius, amerikiečių istorikas Timothy Snyderis teigė, jog J. Stalino antisemitizmas, kitaip nei A. Hilerio, buvo ne rasinis, o politinis.
„Tačiau į savo gyvenimo pabaigą J. Stalinas ėmė mąstyti jau etninėmis, rasistinėmis kategorijomis“, – pabrėžė T. Snyderis.
Nors stalininio Politinio biuro narių tarpe buvo žydas Lazaris Kaganovičius, 1936-1938 metų teroras prieš tikrus ir tariamus J. Stalino priešininkus turėjo ir ryškių tautinių bruožų. Iš vadovaujančių saugumo, karinės ir civilinės valdžios postų buvo masiškai atleidžiami, šaudimi, įkalinami žydų, lenkų, latvių, lietuvių kilmės pareigūnai.
Nuo 1949 m. pradėta „akcija prieš kosmopolitus“: iš kūrybinių organizacijų išvaromi, represuojami žydai rašytojai, menininkai. Paskutinioji, klinikine patologija dvelkianti kampanija prieš „gydytojus kenkėjus“ jau buvo atvirai antisemitinė.
Nenori pripažinti žalos
Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė pripažino, jog Lietuvos istorikams ir politikams sunku rungtyniauti su istorijos klastočių ir dezinformacijos centrais Rytuose, kuriuos dosniai finansuoja Kremlius.
„Žinoma, turėtume veikti aktyviau. Galima pasidžiaugti, kad Vakarai pradeda suprasti, kad stalinizmas nebuvo geresnis už nacizmą. Ilgą laiką Vakarų pasaulis matė tik Rusijos pateiktą įvykių Rytų Europoje vaizdą“, – sakė V. Aleknaitė-Abramikienė.
Seimo narė teigė, jog Rusijos istorikai teisina J. Stalino nusikaltimus ir dėl to, kad būtų galima pagrįsti dabartines imperines V. Putino režimo tendencijas. Tačiau labiausiai, jos nuomone, Kremlius nenori prisiimti atsakomybės už okupacijos metais komunistų režimo padarytus nusikaltimus Lietuvai, kitoms Baltijos šalims bei sumokėti kompensaciją.
Todėl jie ir stengiasi tragiškosios epochos įvykius pavaizduoti taip, kad lietuviai beveik patys prašėsi išvežami, kad tik netaptų nacių talkininkais.
