Ne tai. Susikaupė nerimas ir kartėlis, kad idealai, kuriuos tarsi negęstantį fakelą pavyko pernešti per visą okupaciją, lagerius ir tremtį, teliko svarbūs jam pačiam.
Artėjant nepriklausomybės 23-iam pavasariui tie idealai tampa tik pompastiškų minėjimų kliše, kai gyvenama ne vardan tos Lietuvos, o dėl trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto.
Visagalis laikas, nei skubantis, nei vėluojantis, priverčia stabtelėti ties istorinėmis atodangomis. Ką tik, rugpjūčio 23-iąją, buvo paminėtas ir prisimintas reikšmingiausias 1987 m. politinis įvykis, sudrebinęs imperijos pamatus.
Prieš 25 metus Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvo surengtas Molotovo-Ribentropo pakto metinių minėjimas. Tądien pirmą kartą grupė Lietuvos pogrindžio veikėjų, disidentų išdrįso atvirai išsakyti savo nuomonę apie Lietuvos okupaciją.
Prabėgus ketvirčiui amžiaus bene pirmąkart tiek dėmesio ir renginių buvo skirta prisiminti istorinį įvykį. Liejosi kalbos, vertinimai, daug pompastikos ir panegirikos mitingo organizatoriams.
Šmėstelėjo mintis, ar tik ne kaltės bei ilgo ignoravimo periodas padiktavo atlikti išsipirkimo ritualą atiduodant duoklę ir grąžinant skolą istorinei praeičiai be nutylėjimų.
Laisvės šauklio kasdienybė
Susitikome su Antanu Terlecku jo namuose, tykioje Antakalnio gatvelėje. Pasitiko tos pačios sienos, tas darbo kambarys, tik kiek išpampusios nuo prikrautų knygų lentynos.
Jose – nemažai ir paties A. Terlecko naujausių darbų. Paskutinė išleista pernai. „Laisvės priešaušryje“. Tai rezistento 1970-1986 metų prisiminimai. Ar bus daugiau?
„Žinoma, kad bus. Ką gi man dabar veikti? Visas laikas mano, galiu galąsti plunksną. Reikėtų sutvarkyti dienoraščius, rašytus 1987-1997 metais ir vėlesnius.
Gal bus kam įdomūs mano pastebėjimai, vertinimai, požiūriai. Labai džiaugiuosi, kad pavyko išleisti solidų dvitomį „Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki nepriklausomybės“.
Jose sudėjau visus dokumentus, konferencijos medžiagą, kalbas, straipsnius. Ta knyga buvo išleista minint Lietuvos laisvės lygos (LLL) gyvavimo 25-metį. Atrodo, vakar viskas buvo, o jau prabėgo aštuoneri metai. Dėkui Česlovui Juršėnui, pasirūpinusiam knygos išleidimo rėmimu“, - aprėpė savo darbo kambario geriausius draugus - knygas pašnekovas.
Ant sofos ir stalo – daug iškarpų, nuo laiko pageltusių laikraščių, įrištas „Lietuvos aido“ komplektas. Aptariame su A. Terlecku, kad anksčiau buvo beveik neįmanoma išleisti savo knygų.
Jo pastebėjimu, vis buvo kaišiojami pagaliai į ratus. Prisiminė, kad sykį Andrius Tučkus išprašė solidžios pinigų sumos knygai išleisti, bet jie taip ir prapuolė Seime.
Mat A. Terleckas savo sąskaitos neturėjo, pasitikėjo parlamento vadovybės pažadu, bet pinigai ir nuplaukė negrįžtamai.
Teko griebtis įvairiausių gudrybių, o populiariausia tuomet buvo dar pogrindyje išmėginta ir populiari savilaida.
„Tikras „samizdatas“. Pats rašai, spausdini, padaugini, įriši ir dar pats parduodi“, - patikslino pašnekovas.
Dažnas prisimena aktyvią Antano veiklą vos atkūrus nepriklausomybę. Tapęs gatvės politiku jis dažnai platino savo knygeles Vilniuje Gedimino prospekte, prie Sąjūdžio būstinės, šalia centrinio pašto ir kitoje pusėje - prie parlamento.
Metai, pakeitę Lietuvą
Lietuvos laisvės šauklys savo biografijoje reikšmingiausiais laiko tuos metus, kai LLL pirmąkart drąsiai prašneko apie juoduosius protokolus prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m.
Jo pastebėjimu, šis politinis įvykis buvo pirmasis laisvės pranašas. Tik kodėl jo reikšmė tiek ilgai buvo nevertinama ar net ignoruojama?
„Iš tiesų, šiemet bene pirmą kartą profesorius Vytautas Landsbergis pripažino, kad LLL atliko istorinį vaidmenį. Mus visą laiką ignoravo. Net nežinau kodėl.
Dar 1988 m. liepos 13 d. po 10 metų nelegalios veiklos LLL pareiškė išeinanti iš pogrindžio. Mes buvome rakštis Sąjūdžiui, kuris koketavo su partine nomenklatūra. Sąjūdis mūsų nerėmė ir nepritarė mūsų politiniams reikalavimams. Manau, kad kaip tik 1987 metais prasidėjo LLL veiklos aktyviausias dešimtmetis, - sakė A. Terleckas.
Lygos nepriklausomybės siekiai bene pirmąkart įvertinti 2005 m. išleistoje istorijos knygoje „Lietuva 1940-1990“.
Čia keliomis eilutėmis minimas ir mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, atskleidžiami LLL santykiai su Sąjūdžiu, kuris ne tik nerėmė Lygos akcijų, bet ir nepritarė joms.
„Mus ne kartą apgavo Sąjūdžio veikėjai. Taip nutiko ir per didįjį mitingą Vingio parke 1988 m.
Organizavome savo mitingą Katedros aikštėje, bet mums pasiūlė ir paprašė jo nerengti, o ateiti į Vingio parką, kur aš ir kunigas Robertas Grigas galėsime pasisakyti.
Sutikau, nors mano bendražygiai barė mane ir sakė, kad apgaus. Katedros aikštėje buvo daug žmonių ir dar daugiau kariškių, milicijos. Nuėjau į Vingio parką. Prisiartinome prie pakylos, kur stovėjo kalbėtojai, Robertas nubėgo pasiteirauti, kada mes kalbėsime, bet atsakymas buvo neigiamas, - Sąjūdžio manipuliacijas prisiminė A. Terleckas.
Dar daugiau. Antanas sakė šiemet stebėjęs per televiziją rodomą Vingio parke vykusio mitingo vaizdo įrašą.
„Neatpažinau mitingo. Mano bendražygiai minėjo, kad kažkas ne taip toje filmuotoje medžiagoje. Ji gerokai apkarpyta, patrumpinta, kai kas išmesta. Kam panūdo perrašyti istoriją? Kodėl ją pradedame klastoti? Labai blogai, kad istorijai liks perdaryti jos puslapiai. Man susidarė įspūdis, kad ten sudėliotas montažas iš kelių mitingų“, - neslėpė nerimo pašnekovas.
1988-ieji. „Bananų“ balius
LLL išėjusi iš pogrindžio veikė tikslingai ir aktyviai. Pernelyg radikaliai, kaip pabrėždavo sąjūdiečiai. Rugsėjo mėnesį Lyga informavo vietos valdžią apie būsimą mitingą rugsėjo 28 d. Gedimino aikštėje. Pasak Antano, norėta pasmerkti Molotovo-Ribentropo sutarties antrąjį slaptą protokolą.
„Buvo aišku, kad mitingas bus išvaikytas. Mane iškvietė pas miesto milicijos viršininką ir tas pasakė, kad imsis visų priemonių tvarkai palaikyti.
Pradėjau sakyti savo kalbą, nepasakytą Vingio parke, bet jos neužbaigiau. Mus užpuolė neperšaunamomis liemenėmis vilkėję smogikai su šalmais. Jie talžė minią, tempė žmones į furgonus.
Man pavyko gerai mėtyti pėdas, vis pasprukdavau nuo persekiotojų. Smogikams nepavyko išvaikyti žmonių. Mitingas buvo pratęstas kitur. Išgyvenome neramią naktį.
Buvo aišku, mus vaiko tik todėl, kad mes ne su Persitvarkymo sąjūdžiu ir kalbame apie Lietuvos nepriklausomybę. Su Sąjūdžiu eisi, išsaugosi sveiką kailį. Štai kaip mus auklėjo „bananais“ ir kumščiais, - pasidalijo prisiminimais A. Terleckas.
Kitą dieną jau apsireiškė ir Sąjūdis, nutaręs vaduoti suimtus žmones ir suskubęs pasmerkti jėgos panaudojimą.
A. Terleckas neslepia, kad jo akimis tai buvo su kompartija sustyguotas reginys, naudingas tiek ir partijai atsikratyti nemėgstamo Kremliaus statytinio Nikolajaus Mitkino, tiek Sąjūdžiui pademonstruoti savo užtarimą.
Rugsėjo 29 d. vyko dar vienas protesto mitingas priešais Vidaus reikalų ministeriją. Štai kaip tą įvykį aprašė Vytautas Landsbergis savo knygoje „Lūžis prie Baltijos“: „Atėjęs į aikštę pamačiau keletą Sąjūdžio žmonių, dvasiškį ir žmogų su megafonu, kurio tada nepažinojau. Paspaudžiau jam ranką, ir kitą dieną „Tiesos“ laikraštis parašė: „Sąjūdis paduoda ranką ekstremistui Terleckui.“
Rugsėjo 28-osios mitinge paskutinį kartą buvo panaudota jėga. Sąjūdžio rūpestis, kad būtų išteisinti visi suimtieji bei badautojai ir nubausti panaudoję jėgą milicininkai netapo priežastimi kitaip bendrauti su radikaliąja Lyga. Takoskyra išliko ilgam, iki pat nepriklausomybės paskelbimo.
Nepalaužiamas, nes neokupuotas
Artėjant istoriniam Lietuvos posūkiui į nepriklausomybę, A. Terlecko politinis smaigalys dar labiau paaštrėjo. Dabar jis sakys, kad buvo kai kurių perlenkimų, galėjo neaštrinti situacijų, bet juk taip norėjosi, kad ta laisvės byla greičiau pasiektų atomazgą. Laisvės siekiuose jis išliko nepalenkiamas iki šių dienų, nes, kaip juokauja, jis niekada nesijautė esą okupuotas.
Prieš pat nepriklausomybės deklaravimą 1990 m. sausio pradžioje LLL lyderis parašė atvirą laišką profesoriui V. Landsbergiui.
Be kita ko, priminė, kad šalia konservatorijos esančių rūmų pusrūsyje jam teko pabūti ne kartą ir vis girdėdavo sklindančią muziką. Muzika vertė mąstyti, kas laukia tautos.
Arba imperija subyrės, Lietuva susigrąžins valstybingumą, arba Michailas Gorbačiovas bus priverstas griebtis teroro. Jei bus antras variantas, profesoriui neteks persikraustyti iš konservatorijos į kaimyninį namą. Iš konservatorijos ir toliau sklis muzikos garsai, o jų klausysis LLL nariai.
Tokių pareiškimų, laiškų A. Terleckas prirašė gyvą galybę. Tokia buvo jo kovos už Lietuvos laisvės bylą forma, taikoma kone visą dešimtmetį. Juk ir nepasakysi, kad Antanas po nepriklausomybės perėjo į opoziciją.
Jis tiesiog visada budėjo savo iškentėtoje, įtikėtoje pozicijoje, neišmainydamas jos į jokių partijų viliones. Perpratęs klastas, visada trenkdavo durimis. Būtent taip jis vertina ir nūdienos Lietuvą.
Tik sako, dabar kovoti tegul eina jauni. Kad ir jo anūkas Antanas, kuris itin šauniai bendrauja su savo garsiuoju seneliu ir mokosi iš jo mylėti savo Lietuvą.
