Rugsėjo antroje pusėje turi pasirodyti Rusijos fondo „Istoričeskaja pamiatj“ („Istorinė atmintis“) leidinys „Holokausto išvakarėse: Lietuvių aktyvistų frontas ir sovietinės represijos Lietuvoje 1940-1941 m.“
Pristatydamas leidinį internete, jo sudarytojas Aleksandras Diukovas rašo, jog tai „pats išsamiausias dokumentų rinkinys apie sovietinių valstybės saugumo organų veiklą Lietuvoje 1940-1941 m.“
Dokumentai parengti tendencingai
Jau iš leidinio anonso matyti, jog dokumentai parengti pagal pastarąjį dešimtmetį įsigalėjusią tendencija neigti Josifo Stalino ir jo vadovaujamos komunistų partijos, saugumo tarnybų nusikaltimus, šiuolaikinei Rusijos visuomenei kalti į galvą, kad Lietuvoje „nacionalistinį režimą“ nuvertė pati tauta, o pasipriešinusieji sovietinei okupacijai buvo vokiečių nacių agentai ir žydšaudžiai.
Daugiausiai dėmesio dokumentų rinkinyje skiriama Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), 1941-ųjų birželio sukilimui, pirmosioms karo su Vokietija dienoms, holokausto pradžiai ir sovietų represinių struktūrų veiklai karo išvakarėse.
Teigiama, jog LAF buvo aklas nacių režimo įrankis, kad „lietuvių nacionalistinis pogrindis“ jau prieš karą parengė planą sunaikinti Lietuvos žydus ir visus prijaučiančius Sovietų Sąjungai gyventojus. Taip siekiama pateisinti 1941-jų birželio trėmimus ir kitas NKVD (sovietų saugumo tarnybos) represijas prieš taikius Lietuvos gyventojus, esą Stalinas tokiu būdu „išvalė“ Lietuvos teritoriją nuo „penktosios kolonos“, norėdamas apsaugoti žmones nuo nacių talkininkų lietuvių. Birželio sukilimas esą buvusi nacių suplanuota akcija, kurios metu nacionalistai žudė besitraukiančius sovietinius karius ir įsteigė pirmąją koncentracijos stovyklą žydams.
Teisina J. Stalino nusikalstimus
Istorikas, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys portalui lrytas.lt sakė, jog dabartinių Rusijos istorikų siekiai reabilituoti stalinizmą nebestebina, jie tapo oficialia Rusijos valstybinės ideologijos dalimi.
„Kryptis teisinti stalinizmo nusikaltimus, imperinę užsienio politiką Rusijos istoriografijoje įsivyravo kartu su Vladimiro Putino įsigalėjimu. Faktiškai atgaivinama sovietinė istoriografijos tradicija, pakitusi tik ideologinė forma. Sovietiniai istorikai Baltijos šalių okupaciją, trėmimus teisino ir grindė remdamiesi ideologinėmis klišėmis, tokiomis kaip klasių kova, liaudies revoliucija, internacionalinė pagalba. Dabartiniai stalinizmo advokatai remiasi geopolitiniu argumentu: esą Sovietų Sąjunga gynė savo interesus, todėl jos veiksmai prieš karą buvo logiški ir teisingi. Tokia pozicija dar ciniškesnė, nei komunistinių istorikų“, – kalbėjo A. Bubnys.
Jis pastebėjo, jog dabartiniai „oficialiosios linijos“ istorikai stalininius nusikaltimus teisina net labiau, nei sovietiniais laikais. Jų pabaigoje Rusijos visuomenė žengė didelį žingsnį į priekį, pripažindama objektyvią tiesą: 1989 m. SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pripažino, jog egzistavo Ribentropo-Molotovo slaptieji protokolai ir paskelbė juos esant niekiniais.
Dabartiniai Rusijos istorikai bando sugrąžinti jų šmėklą.
Sukilimo vertinimas - nevienareikšmis
Paklaustas apie LAF'o ir Laikinosios vyriausybės vaidmenį nacių inspiruotose žydų žudynėse, A. Bubnys pabrėžė, jog tai sudėtingas klausimas, į kurį neįmanoma trumpai atsakyti.
„Berlyne Kazio Škirpos įkurto LAF'o štabo pareiškimuose matyti nacistinės ideologijos bruožų, antisemitinių teiginių, bet griebtis genocido prieš žydus nebuvo raginama. Pačioje Lietuvoje sukilėlių centrai nesirėmė ideologija, sukilti skatino būtent sovietų represijos“, – aiškino istorikas.
A. Bubnio nuomone, teisinti 1941-ųjų birželio masinius trėmimus prevencija prieš „penktąją koloną“ yra absurdiška. Pirma, tai reikštų pripažinti, jog SSRS žinojo apie Vokietijos planus pulti SSRS arba pati rengėsi užpulti, kaip teigia į Vakarus pabėgęs buvęs sovietų žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas).
„Antra, jeigu tai ir buvo planuojama kaip prevencija, ji davė atvirkščius rezultatus. Dar prieš prasidedant karui net tuometis Lietuvos SSRS okupacinės administracijos saugumo liaudies komisaras Piotras Gladkovas Maskvai skirtame pranešime rašė, jog masiniai trėmimai Lietuvoje sukėlė pasipriešinimą, ginkluoti vyrai slapstosi miškuose. Dabartiniai Rusijos istorikai nenori pripažinti tiesos“, – pabrėžė A. Bubnys.
Lietuvos gynybos ekspertai ne kartą pabrėžė, jog iš Kremliaus diriguojami istorinės tiesos iškraipymai nėra tik siekis „išbaltinti“ juodąsias Rusijos istorijos dėmes. Dezinformacija siekiama parengti Rusijos ir Lietuvos žmonių sąmonę: jeigu Lietuvoje vėl pasirodytų Rusijos kareiviai tai būtų ne okupacija, o draugiška pagalba liaudžiai nekenčiamą nacionalistinį režimą. Kaip ir 1940-siais.
