Tačiau su šiuo Lenkijos pasipriešinimo didvyriu buvo susidorota
po karo įsivyravus komunistiniam režimui: jis buvo nuteistas pagal
išgalvotus kaltinimus ir sušaudytas.
Praėjus šešiems dešimtmečiams Lenkija tikisi, kad W.Pileckio
palaikai bus atpažinti tarp susipynusių griaučių ir sudaužytų
kaukolių, kasinėjant masinę pasipriešinimo kovotojų kapavietę
Varšuvos pakraštyje esančiose Povonzkų karių kapinėse. Šiais
kasinėjimais prisidedama prie kylančių demokratinės Lenkijos
pastangų užtikrinti deramą atminimą savo karo laikų didvyriams ir
XX amžiaus tragedijoms.
„Jis buvo vienintelis toks pasaulyje“, - sakė Zofia Pilecka-
Optulowicz, su pagarba prisimindama savo tėvo sprendimą 1940 metais pasiduoti naciams per žmonių gaudynes, kad patektų į mirties stovyklą.
„Norėčiau, kad būtų vieta, kur galėčiau uždegti žvakelę
jo atminimui“, - pridūrė ji.
Šią vasarą tyrėjai aptiko per 100 griaučių, daugiausia
vyrų. Darbai tęsėsi ir pastarosiomis dienomis: teismo medicinos
ekspertai ir archeologai, apsimovę mėlynas nitrilo pirštines,
užsirišę kaukes, kruopščiai krapštinėjo žemę ir tarsi
dėlionę rikiavo kaulus. Vienos jų rasti kaukolės priekis buvo
nuskeltas kulkų, kita buvo akivaizdžiai sutraiškyta, o ant vieno
skeleto matomos daugelio šautinių žaizdų žymės.
Netoli duobės, kurioje naktimis būdavo suverčiami nužudytųjų
kūnai, stovi gerai prižiūrimi tų pačių teisėjų ir prokurorų,
pasiuntusių į mirtį šiuos Antrojo pasaulinio karo didvyrius pagal
Maskvos įsakymus, antkapiai.
Sovietų Sąjungos vadovai baiminosi, kad Lenkijos patriotai,
užsigrūdinę pasipriešinimo kovose per nacių okupaciją, gali
sukurstyti šalį sukilti pries jos naujuosius komunistinius lyderius.
„Kaltininkai nebuvo nubausti, o aukų kūnai nebuvo rasti, - sakė
kasinėjimams vadovaujantis istorikas Krzysztofas Szwagrzykas. - Šie laikai nuolat mums primins apie
save, kol rasime tuos palaikus ir garbingai palaidosime.“
„Mes siekiame jiems teisingumo“, - pridūrė jis.
W. Pileckio sūnus Andrzejus ir dešimtys kitų aukų
artimųjų davė savo DNR mėginius, tikėdamiesi, kad pagal juos bus
galima atpažinti palaikus. Pradedami pirmieji tyrimai, siekiant
nustatyti aukų amžių, lytį, aukštį ir sužalojimus. Gali praeiti
keli mėnesiai, kol bus nustatyta, ar tarp jų buvo W. Pileckis, kuriam
buvo įvykdyta egzekucija, paleidžiant kulką į galvą.
Lenkijoje buvo nužudyti tūkstančiai pasipriešinimo kovotojų,
ir apie 400 jų galėjo būti palaidoti masinėje kapavietėje
Povonzkose.
W. Pileckiui buvo 38 metai, kai 1939-ųjų rugsėjo 1 dieną
Vokietijos pajėgos puolė Lenkiją, pradėdamos Antrąjį pasaulinį
karą. Jis padėjo organizuoti pasipriešinimo judėjimą, kuriam
priklausę daugelis kitų kovotojų buvo sučiupti ir išsiųsti į
Aušvicą, pirmaisiais karo metais buvusį veikiau kalėjimu lenkų
pasipriešinimo kovotojams nei žydų naikinimo stovykla.
Šis faktas jį įkvėpė sukurti įžūlų planą: W. Pileckis
pranešė kitiems pasipriešinimo vadams norintis tapti vienu iš
Aušvico kalinių ir patikrinti gandus apie žiaurumus ten.
1940 metų rugsėjį gavęs dokumentus, kuriuose jis buvo
įvardytas kaip Tomaszas Serafinskis, katalikas
kavalerijos karininkas, W. Pileckis leidosi suimamas per vokiečių SS
surengtas gaudynes Varšuvoje. Jis buvo išsiųstas traukiniu į
Aušvicą, kur tapo kaliniu Nr.4859.
W. Pileckis pasižymėjo „išskirtine narsa“, nurodė Varšuvoje
įsikūrusio Tautos atminties instituto (IPN) istorikas Jacekas
Pawlowiczius.
Kiek žinoma, W. Pileckis yra vienintelis žmogus, patekęs į
Aušvicą savo noru. Jo lakoniški pranešimai išoriniam pasauliui
būdavo perduodami užrašyti ant plono popieriaus skiaučių,
įsiūtų į drabužius kaliniams, išeidavusiems iš stovyklos, arba
paliekami aplinkiniuose laukuose, kur juos paimdavo kiti žmonės.
Šiose žinutėse būdavo užrašomi tik kalinių, kurie buvo mirtinai
sumušti, sušaudyti arba nužudyti dujų kamerose, slapyvardžiai.
Nors ši informacija buvo labai padrika, ji tapo pirmuoju tiesioginiu
įrodymu apie Aušvice veikusią nacių mirties mašiną.
W. Pileckis atlaikė sunkų darbą, mušimus, šaltį ir vidurių
šiltinę, padedant slaptam pasipriešinimo tinklui, kurį jis
sugebėjo suorganizuoti stovyklos viduje. Vieni jo nariai galėdavo
gauti maisto, kiti - drabužių arba vaistų.
W. Pileckis planavo sukilimą, per kurį tikėjosi išvaduoti
kalinius, pasipriešinimo kovotojams kartu puolant iš išorės,
tačiau šis planas niekada nebuvo įgyvendintas, nes laikytas
pernelyg pavojingu, nurodė J. Pawlowiczius.
W. Pileckis pabėgo 1943 metų balandį, supratęs, kad SS gali
išaiškinti jo veiklą. Kartu su dviem kitais vyrais jis pabėgo per
naktinę pamainą kepykloje, kuri buvo įsikūrusi kitapus mirties
stovyklos spygliuotos vielos tvorų.
Po pabėgimo W. Pileckis parašė tris išsamias ataskaitas apie
šią naikinimo stovyklą.
Vienoje iš jų aprašoma, kaip traukinį, kuriuo jis važiavo,
pasitiko šūkaliojantys esesininkai ir lojantys šunys.
„Jie liepė vienam iš mūsų bėgti prie posto toliau nuo kelio
ir iškart paleido kulkosvaidžio kulką jam įkandin. Jį nužudė.
Dešimt kitų buvo nesirenkant paimti iš būrio ir nušauti - jiems
esą teko „kolektyvinė atsakomybė“ už šį „pabėgimą“, kurį
organizavo patys esesininkai“, - pasakojo jis.
W. Pileckio žygdarbis praktiškai buvo bergždžias. Nors jo
pranešimai apie Aušvico dujų kameras pasiekė Londone veikusią
Lenkijos vyriausybę tremtyje ir kitas Vakarų šalių sostines, tik
nedaugelis patikėjo jo aprašymais.
Pabėgęs W. Pileckis vėl prisidėjo prie Armijos Krajovos (AK) -
ginkluoto pasipriešinimo judėjimo - ir kovėsi per Varšuvos
sukilimą 1944 metais, kurį naciai galiausiai žiauriai numalšino.
1947 metais jį suėmė komunistinio režimo slaptosios tarnybos;
jis buvo neteisingai apkaltintas planavęs nužudyti įtakingus
komunistų veikėjus.
Sovietų Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo planavo sunaikinti
Lenkijos laisvės viltis, sutriuškindama pasipriešinimą ir
ištrindama bet kokias užuominas apie lenkų nacionalinį identitetą
bei istoriją. Mūsų dienomis, praėjus daugiau nei dviem
dešimtmečiams po komunistinio režimo žlugimo, surinkta pakankamai
dokumentų ir lėšų, turinčių padėti atkurti uždraustą praeitį
ir mėginti atpažinti tautos didvyrių palaikus.
Tyrėjai taip pat ieško kitų karo laikų pasipriešinimo
dalyvių palaikų, tarp jų brigados generolo Augusto Emilio Fieldorfo
- aukšto rango AK vado, kuris vienu metu
buvo egzilinės vyriausybės emisaras Lenkijoje. Šiam kariškiui buvo
pateikti kaltinimai, kad jis davė įsakymą žudyti sovietų karius,
nors vėliau komunistų valdžia pripažino, kad šie kaltinimai buvo
išgalvoti.
A. E. Fieldorfas buvo pakartas 1953 metais.
K. Szwagrzykas nėra įsitikinęs, ar W. Pileckio palaikai bus rasti
Povonzkų kapinėse, nes tai ne vienintelė komunistų aukų slapto
laidojimo vieta Varšuvoje ir Lenkijoje.
Tačiau šio didvyrio vieta istorijoje palaipsniui atkuriama.
Dabar jo vardu pavadinta viena Varšuvos gatvė ir kelios šalies
mokyklos.
Komunistų režimo kalėjimo sąlygos jam atrodė sunkiau
ištveriamos negu Aušvico. Vienas kartu laikytas kalinys pasakojo
matęs W. Pileckį susikuprinusį, nesugebantį pakelti galvos, nes jam
buvo sulaužyti raktikauliai. Per parodomąjį teismo procesą jis
slėpė savo rankas, nes per kankinimus jam buvo nuplėšti nagai.
Per vieną teismo posėdį W. Pileckis sakė savo žmonai Mariai, kad kankinimai atėmė iš jo paskutinę viltį.
„Nebegaliu ilgiau gyventi“, - sakė jis.
