Kaip vėliau pradėjo aiškėti, vyrai atvažiavę brangiais visureigiais metalo detektorių pagalba aptiko prieš 500–600 metų palaidotų žmonių įkapes. Senovės lietuviai šalia mirusių žmonių dėdavo įvairius daiktus. Jie tikėjo, kad taip pagelbės artimiesiems pomirtiniame gyvenime. Tai buvo puodai, peiliai, kalavijai, papuošalai ir kt. Būtent į šiuos radinius ir taikėsi lobių ieškotojai.
Siautėjo saugomoje zonoje
Keista ir tai, kad vagystė įvyko specialiųjų tarnybų saugomoje teritorijoje – Valstybės sienos apsaugos zonoje. Nuo išplėšto senkapio iki Baltarusijos – vos keli šimtai metrų. Čia patekti gali tik vietiniai gyventojai arba užkardos leidimus turintys žmonės.
Pasak vietinių gyventojų, metalo detektorių pagalba įkapes kasė ne kaimo gyventojai. Tad tikėtina, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba turi šių žmonių pavardes ir asmens duomenis, nes jie pasiėmė leidimus būti šioje zonoje. Jeigu atvykėliai čia pateko ir keletą kartų netrukdomai važinėjo be leidimų, tai turėtų būti rimta signalas dėl išorinės Europos Sąjungos sienos apsaugos patikimumo.
Valdininkai delsė
Kultūros paveldo departamentas apie senkapių plėšimo atvejį sužinojo vėliausiai liepos 30 d. Pasak vietinio gyventojo, maždaug šiuo metu ir buvo paskutinį kartą pastebėti lobių ieškotojai. Praėjus jau daugiau kaip trims savaitėms čia vyksta plataus masto archeologiniai tyrimai.
Kultūros paveldo departamentas, kurio kompetencija yra apie tokio pobūdžio nusikaltimus informuoti teisėsaugos institucijas, tik po pokalbio su žurnalistu į Šalčininkų policijos komisariatą nusiuntė faksą dėl galimai įvykdytos archeologinių radinių vagystės. Policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus pareigūnams pavesta patikrinti informaciją ir spęsti klausimą dėl procesinių veiksmų atlikimo.
Įprastais atvejais, siekiant išaiškinti nusikalstamą veiką, įvykių liudytojas turi kreiptis į policiją nedelsiant. Juolab kad administracinėn atsakomybėn asmuo gali būti traukiams ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos. Dabar jau galima tik spėlioti dėl kokių priežasčių buvo uždelsta tiek laiko ir kaip bylos tyrimas būtų pakrypęs, jeigu policija būtų informuota tą pačią dieną, kai buvo gauta informacija.
Kapinyną niokojo ir vietiniai
Archeologai iki šių metų apie šiuos palaidojimus duomenų neturėjo. O vietiniai gyventojai čia darbavosi jau daugiau kaip prieš 20 metų. Tiesa, kaimo gyventojai neplėšė kapų, jie gretimo kaimo bažnyčios statyboms įsirengė karjerą. Žvyrą kasė tol, kol prisikasė prie senojo kapinyno.
Kai buvo aptikti žmonių kaulai vietiniai gyventojai tarpusavyje pakalbėdavo, kad gal negerai kasti buvusiose kapinėse. Prieš penkerius metus jie kreipėsi į Tabariškių kleboną. Jo dėka kasinėjimai buvo sustabdyti, tačiau po poros metų vėl prasidėjo. Iškasinėtose vietose buvo netgi pradėtos versti kapinių šiukšlės.
Sustabdė pilietiškas gyventojas
Iš šio kaimo kilęs E. Zinevičius, negalėdamas ramiai stebėti, kaip naikinami kapai, bandė kreiptis į įvairias institucijas. Kadangi tarp vietos gyventojų sklandė legenda, jog čia palaidoti prancūzų kariai, vyras kreipėsi į Prancūzijos ambasadą su prašymu pasirūpinti šių kapų apsauga.
Nesulaukęs jokio atsakymo, jis kreipėsi į Vokietijos ambasadą, nes išgirdo, kad čia gali būti vokiečių kariai. Vokietijos ambasada, sužinojusi, kad nėra rastas nė vienas kario žetonas, taip pat nesigilino į situaciją.
E. Zinevičius net ir po šios nesėkmės rankų nenuleido. Jis pradėjo ieškoti archeologų, o su jais susisiekęs pranešė apie plėšiamą kapinyną.
Tiria tai, kas dar nesunaikinta
Šiuo metu archeologinė ekspedicija tiria gerokai suniokotą ir dar išlikusią kapinyno dalį. Mokslinius tyrimus remia ne valstybė, o privati įmonė – viešoji įstaiga „Versmė". Sluoksnis po sluoksnio archeologai atveria tai ko dar nesunaikino nelegalus karjeras ir lobių ieškotojai.
Tyrimams vadovaujantis archeologas humanitarinių mokslų daktaras Manvydas Vitkūnas teigė, kad dabar praeities tyrinėtojai tiria maždaug 30 kapų. Spėjamas kapinyno dydis – ne mažiau 100 palaidojimų. Šiuo metu senkapį tyrinėjantys Vilniaus edukologijos universiteto istorijos fakulteto ir Vytauto Didžiojo universiteto studentai ir savanoriai tyrėjai aptiko nemažai vadinamųjų lobių ieškotojų dar neiškastų radinių.
Tarp įkapių rasta LDK monetų, peilių, segių, žiedų, diržo sagčių. Aiškėja, kad metalo detektoriais besinaudoję žmonės turėjo plėšti žiauriu metodu – žiedus numauti nuo pirštų. Būtent juvelyriniai dirbiniai labiausiai ir domina lobių ieškotojus.
Pasak M. Vitkūno, šie senkapiai yra ypatingi, nes iki šiol Šalčininkų krašte nėra aptikta nė vieno šio laikotarpio senkapio. Spėjama, kad metams bėgant buvo visiškai sunaikinta dešimtys kapų.
Lobių ieškotojai apsimeta archeologais
Vilniaus universiteto jaunesnysis mokslinis bendradarbis Linas Tamulynas pastebi, kad paskutiniuoju metu sugriežtėjus įstatymams lobių ieškotojai tapo daug atsargesni. Neretai pasitaiko atvejų, kai žmonės su metalo detektoriais vietiniams gyventojams prisistato kaip archeologai.
Atskirti lobių ieškotojus nuo tikrų archeologų nėra sudėtinga net paprastam gyventojui. Archeologai tyrimus atlieka ilgesnį laiką. Jie tiria konkretų plotą ir sluoksnis po sluoksnio atkasa radinius. Vadinamieji lobių ieškotojai dažniausiai vaikšto po pievą ar dirbamą lauką su metalo detektoriumi, aptikę metalinį daiktą jie iškasa nedidelę duobutę, jį pasiima ir eina toliau. Tokiu principu tikrieji archeologai niekada netiria.
L. Tamulynas sako, kad lobių ieškotojai dažnai apgauna vietinius, nes prisistatę archeologais labai maloniai ir šiltai bendrauja, sako, kad dirba su vienu ar kitu muziejumi, jiems perduoda radinius ir kad jie padeda tirti istoriją. Neretai šie žmonės naudoja tikrų archeologų pavardes. Kartu mokslininkas sako, kad jam tėra žinoma vos keletas radinių per pastaruosius metus, kurie buvo perduoti muziejams. Visi kiti yra parduodami kolekcionininkams Lietuvoje arba iškeliauja į užsienį.
Viltis – visuomenės parama
Tiek Kultūros paveldo departamentas, tiek mokslininkai ir policija sutaria: be visuomenės paramos kovoti su archeologinių vertybių vagystėmis neįmanoma. Policija prašo, kad gyventojai pastebėję žmones su metalo detektoriais nedelsiant paskambintų bendruoju pagalbos telefonu 112. Taip pat pageidautina nufotografuoti šiuos asmenis ir užsirašyti automobilių, kuriais jie atvykę automobilių numerius. Šiuos duomenis reiktų perduoti atvykusiems policijos ir kultūros paveldo pareigūnams.
Informaciją apie pažeidimus bei neteisėtus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareigūnų veiksmus galite pranešti „Karštosios linijos“ telefonu 8 5 277 85 88, palikdami balso pranešimą.
Jūsų palikti balso pranešimai nuo 17 val. iki 8 val. ryto bus išklausyti kitą darbo dieną. Pareiškus pageidavimą, anonimiškumas garantuojamas.
