Musteikos pynimo savaitė - taip oficialiai vadinama sueiga žmonių, kurie ištisas dienas mokosi pinti iš medžių šaknų, karnos, skobti luotą, senąjį dravinį avilį, lieti žvakes ir netgi kūrena vis dar gyvą dūminę pirtį.
Niekur nereklamuotas renginys sutraukė kelias dešimtis žmonių. Gali būti, kad jau tryliktus metus vykstanti stovykla kitus „konkurentus“ nurungia savo kaina. Tiksliau, jos nebuvimu. Nemanau, kad kaina galima vadinti 3 litų mokestį už dieną. Net ir simbolinis užmokestis paprastai būna didesnis.
Tiesa, čia nerasite šių dienų civilizacijos žmogui įprastų patogumų. Nėra nei dušo, nei karšto vandens, nėra stogo virš galvos, vietoj viryklės kūrenamas laužas, o lauko tualete vandenį atstoja sauja pjuvenų.
Tačiau žmonės vis vien veržiasi į šį renginį. Ir ne vieni. Su draugais, šeimomis. Gyvena dienomis, savaitėmis. Kai kurie čia atvyksta jau penktą ar aštuntą kartą. Taigi kam viso to reikia?
Senųjų amatų stovyklos organizatoriai siekia, kad tie amatai neišnyktų ir gyvuotų toliau. O aš manau, kad tai tinka Europos Sąjungos projektų grafai „tikslai ir siekiai“, bet ne mums patiems.
Atsibuskime. XXI a., kai vaikai jau nebegali užmigti be „aifounų“, kai traškučių pasirinkimas dabar prekybos centruose yra didesnis, nei mūsų protėviai apskritai ragavo skirtingų maisto produktų, kai ieškom gyvybės Marse - ar šiame pasaulyje yra įmanoma, kad amatai būtų gyvieji? Kad jie koja kojon stotų į mūsų kasdienybę? Nepinsime mes iš balanų kuprinių vaikams į prabangią gimnaziją eiti, neavėsime vyžomis dalykiniame susitikime ir netepsime savo automobilio degutu. Niekad tai nebebus jau gyvieji amatai. Niekada jie netaps mūsų kasdienybės dalimi. Kad ir kaip norėtume. Iš kitos pusės, ar nors vienas tikrai to norime – sugrįžti į XIX a.?
Sakote, kad amatai išliks žmonių atmintyje ir bus perduodami iš kartos į kartą? Ar tikrai? Ar tai amatai, ar tik jų parodija? Ar gali savaitę dešimties skirtingų amatų pasimokęs tūlas IT specialistas juos įvaldyti ir perduoti ateities kartoms? Ar galiu aš C++ programavimo kalbą išmokti per 3 dienas ir jos mokyti savo vaikus? Negi manote, kad yra skirtumas?
Kvaila manyti, kad nupinti gerą gorčių yra lengviau, nei sukurti kompiuterinę programą. Kas netiki - tegu pabando. Kai viskas prasideda nuo žaliavos surinkimo, džiovinimo, mirkymo ir daugybės kitų niuansų, o kur dar pats darbas... Kas iš mūsų yra pasiryžęs tam skirti daugiau nei savaitę? O juk šių dalykų tėvai mokė metų metus.
Tad ar galim pretenduoti į amatų perdavėjus, kai patys apie juos išmanome tik mažą dalelę? Visi, kas išties nori ir yra pasiryžę to išmokti, žinių gali gauti muziejuose, etnografijos leidiniuose, vaizdo medžiagoje ir netgi dar pas paskutinius šių amatų mohikanus, kad ir tuos kelis, kurie dar gyvena nuošaliame Dzūkijos kaimelyje - Musteikoje.
Klausimas lieka neatsakytas – ko važiuoti „mokytis programuoti“ į amatų dienas ar stovyklas? Gal užduokime klausimą, ar mes tikrai čia važiuojame mokytis pinti kreivo krepšio ir virti niekam nereikalingos smalos?
Mano manymu, atsakymas yra kiek sudėtingesnis nei standartinė projektų grafa. Kaskart prisiliesdami prie ką tik išrautos pušies šaknies, nuluptos beržo tošies mes prisiliečiame prie tikrosios praeities. Prie tos istorijos, kurios jau niekad nepamatysime, tačiau galime patirti per pojūčius. Čia patiriamos emocijos, mokoma ne mėgėjiškus molinius puodelius lipdyti, o pajusti tai, kas šiuolaikinio lietuvio širdyje tik pradeda atgimti ir augti – tautiškumą ir patriotiškumą.
Ir ta savom rankom iš bičių vaško nulieta žvakė neturėtų puošti gimtadienio torto, ji turėtų būti kaip simbolis ir patirtis paliečiant senąjį protėvių pradą. Neprikelsime praeities, galime nebent pasistengti mylėti ir gerbti dabartį.
Atvirkščiai, negu turbūt pamanys daugelis, kurie sugebėjo perskaityti iki galo šią nuomonę, aš nesu nusiteikęs prieš senuosius amatus, jų atkūrimą ir panašias sueigas. Manau, kad jos tikrai pasitarnauja. Tačiau jos moko ne senųjų amatų, o meilės savo tėvynei ir pagarbos protėviams bei visai šalies istorijai.
