Šiemet minint Maironio metus poeto ir kunigo bei aktyvaus visuomenės veikėjo asmenybę nuodugniai tyrinėjusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A.Ruseckaitė įsitikinusi, kad tautos dainius dėl ūkiškų gebėjimų iki šiol yra pavyzdys miesto vadovams, nes jam rūpėjo ne tik miesto siela, bet ir kūnas.
Tačiau tai, kaip Kauno valdžia prisidėjo prie Maironio metų paminėjimo, poetė vadina skandalu.
Pasigesdama Kaune kultūros politikos, ji abejoja ir naujo darinio – Kultūros ir turizmo plėtros skyriaus nauda miestui.
– Ruošdamasi sukakčiai gilinotės ne tik į Maironio kūrybos palikimą, bet ir į jo asmenybę. Kokie poeto būdo bruožai jus nustebino? – paklausėme A.Ruseckaitės.
– Jei nebūtų paklusęs tėvų valiai tapti kunigu, Maironis galėjo būti puikus matematikas, istorikas, sodininkas arba statybininkas.
Pakviestas vadovauti skurdžiai ir apšiurusiai Kauno kunigų seminarijai, ją atstatė. Sužinojęs, kad seminarijai priklauso žemė Žemaitijoje, nusprendė sklypą perkelti arčiau Kauno.
Norėjo įkurti ūkį, kuriame būtų auginami galvijai ir daržovės seminaristams, kur galėtų kirsti medieną ir gauti pajamų seminarijai atstatyti. Po 10 metų pavyko gauti 60 hektarų žemės ir miško netoli Sargėnų. Tokių faktų buvo ir daugiau.
Maironis mokėjo taupyti, jam rūpėjo, kad be reikalo nedegtų nė vienas žibintas. Rūpinosi, kad būtų sutvarkyti „trotuarai“. Romantišką lyriko sielą valdė racionalus gero ūkininko protas.
– Tačiau, nepaisant gerų darbų, jis taip ir nebuvo įšventintas į vyskupus, o Lietuvos vadovai skyrė jam vienintelį valstybės apdovanojimą.
Ar dabartinė valdžia prisidėjo prie to, kad Maironio metai būtų solidžiai paminėti?
– Lenkų klierikai Maironį kaltino, kad jis per daug lietuviškai nusiteikęs, kad lenkai vejami iš Kauno į Vilnių. Taip pat tvirtino, kad kuria erotines eiles. Tokią charakteristiką gavęs Vatikanas negalėjo jo skirti vyskupu.
Nepatogus dėl savo atvirumo buvo ir Lietuvos valdžiai. Praėjus tik dvejiems metams po Nepriklausomybės atkūrimo, Maironis pagarsino satyrines eiles, kuriose pliekiami su mergužėlėmis automobiliais lakstantys valdininkai, sakoma, kad valdžia tik gviešiasi turto sau, o valstybės idealai pamiršti. Šie žodžiai aktualiai skamba ir šiandien.
Beje, rimtos paramos minint 150-ąsias Maironio gimimo ir 80-ąsias mirties metines iš valstybės bei miesto taip pat nesijaučia. Nors, kad švęsime ypatingus metus, buvo aišku jau 2010-aisiais, tad laiko pasirengti buvo.
Valstybė ir miestas taip ir neskyrė reikiamų 60 tūkstančių litų solidžiam Maironio kūrybos albumui išleisti. Nė viena leidykla jau 10 metų nėra perleidusi jo kūrybos. Knygynuose neįmanoma rasti Maironio kūrinių. Manau, kad tai skandalas.
Miesto valdžia buvo sudariusi komisiją Maironio atminimui pagerbti. Vicemeras Stanislovas Buškevičius siūlė surengti dainų konkursą, kuris būtų rodomas per televiziją, ir ilgai apie tai diskutavo su prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu. Kuo baigėsi ši idėja, taip ir neteko girdėti.
Maironį originaliau pagerbia atskiros kultūros įstaigos bei koncertų organizacijos. Mūsų muziejus įgyvendino vieną poeto svajonių. Atkūrė muziejaus pastate esančią mansardą, kurios projektą buvo nubraižęs pats poetas. Viena originalesnių mūsų veiklų – Maironio poezijos skaitymų ciklas.
Eiles kviečiame skaityti įvairių profesijų žmones. Paaiškėjo, kad kiekvienas žmogus jaučia sentimentus vienam ar kitam kūriniui, nugali viešumos baimę, lipa į sceną, skaito mėgstamas eiles. Man atrodo, kad oficialioji valdžia formaliai žiūri į Maironio asmenybės pagerbimą, poetas toliau lieka tautos dainiumi.
– Kaip manote, kodėl svarbios datos labiau rūpi atskiriems žmonės, kodėl už kultūrą atsakingi žmonės atsainiai žiūri į savo pareigas? Ar tikitės, kad kultūros padėtis mieste pasikeis atsiradus naujam Kultūros ir turizmo plėtros skyriui?
– Man skaudu, kad miestas neturi kultūros politikos tęstinumo. Kiekviena nauja savivaldybės taryba kažkodėl būna įsižeidusi ant ankstesnės valdžios ir nukerta pradėtus darbus. Imasi veikti nuo nulio. Neturint toliaregiškų planų, sparčiai nepavyksta sukurti kokybiškų kultūros reiškinių.
Taip pat susidaro įspūdis, kad savivaldybė, kaip kultūros įstaigų steigėja, mažai bendrauja su savo įsteigtais kolektyvais, organizacijomis. Metų pradžioje valdininkai turėtų pareikalauti iš kolektyvų veiklos plano, pabaigoje – ataskaitų. Tada galėtų spręsti, kas ir kiek pinigų vertas kitais metais.
Girdžiu už akių dejuojant, kad kai kurios kultūrinės viešosios įstaigos nieko nesugeba, tačiau reikalauja paramos. Kol iš miesto biudžeto išlaikomi žmonės plauks pasroviui, nieko gero nebus.
Kaip miesto meno ir kultūros tarybos narė stebiuosi, kad įstaigoms nepatariama, kaip dirbti, nekeičiami jų vadovai. Geriau jos skaldomos, jungiamos ar naikinamos.
Iki šiol neaišku, ar dar vienas naujas darinys – Kultūros ir turizmo plėtros skyrius bus naudingas. Mums, patariamajam Kauno kultūros gyvenimo balsui, niekas nepaaiškino, kuo jis gali būti naudingas miestui, kandidatai į šį postą nepristatė savo vizijų. Todėl kyla įtarimas, kad tai kėdžių suteikimas valdantiesiems palankiems žmonėms.
Ar tai prasmingas junginys, aš bandysiu įsitikinti pamačiusi, kaip naujasis skyrius sureaguos į Kauno rašytojų idėją. Miesto merui pasiūlėme Poezijos pavasarį įtraukti į UNESCO sąrašą. Toks reiškinys pasaulyje – unikalus. Tikiuosi, skyriaus darbuotojai supras, kad tai ne tik kūrėjams įdomus renginys, bet jį galima panaudoti ir plėtojant turizmą mieste. Norėčiau, kad Kultūros ir turizmo plėtros skyrius turėtų ir savų originalių idėjų.
