Neseniai Lietuvos knygynus pasiekė knyga „Vilniaus šventovės“, kurioje pristatomos visos senųjų religinių bendruomenių bažnyčios Vilniuje.
- Kodėl ėmėtės įamžinti Vilniaus bažnyčias? - lrytas.lt paklausė „Vilniaus šventovės“ tekstų autorės Ginos Viliūnienės ir fotografo Raimondo Urbakavičiaus.
R. Urbakavičius: Gyvename bažnyčių mieste. Visais laikais Vilnius garsėjo bažnyčių skaičiumi, turbūt, jei skaičiuotume, kiek tūkstančių gyventojų tenka vienai bažnyčiai, patektume į pasaulio dešimtuką. Kasdien jas matau, mane sužavėjo galimybė jas užfiksuoti. Paskui iš karto prislėgė projekto didingumas. Mėginau rasti pagalbininką, bet galiausiai likau vienas.
G. Viliūnienė: Aš tik baigus projektą, supratau, kodėl kiti bendradarbiai atsisakė prisidėti. Jie dažnai nemotyvuodavo, kodėl, bet paprasčiausiai padėkodavo ir nesiimdavo darbo. Paskui supratau, kad tai yra labai didelis darbas. Mes kai pradėjom, buvom naivūs. Šita knyga atsirado iš idėjos, apie finansinę naudą neverta kalbėti.
- Kodėl Vilniuje tiek daug šventovių?
G. Viliūnienė: Bažnyčių gausa rodo, kad čia gyvenę žmonės buvo katalikai. Protestantiškuose miestuose bažnyčių kur kas mažiau, tarkime, Rygoje. Lietuvoje buvo steigiama labai daug vienuolynų, visi jie turėjo savo bažnyčią. Didikams baroko epochoje pasistatyti bažnyčią buvo garbės reikalas.
Keista, kad daugiausiai ir pačios puošniausios, gražiausios bažnyčios atsirado tuo metu, kai šalyje buvo badas, karas, suirutė. Žmonės nešė bažnyčių statymui paskutinius grašius. Didikai galbūt taip siekė permaldauti Dievo rūstybę.
Keletas bažnyčių atsirado kaip padėka už Dievo malonę vienoj ar kitoj sunkioj situacijoje. Tarkim, Šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčia pastatyta kaip padėka už rusų kariuomenės išvarymą iš Vilniaus 1661 m. O Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, anot legendos, atsidėkodamas pastatydino M. K. Pacas, stebuklingai išsigelbėjęs nuo maištininkų.
- Ar bažnyčios išsiskiria iš kitų architektūros paminklų?
R. Urbakavičius: Nesu religingas žmogus, bet manau, kad bažnyčios pačios savaime yra ypatingi objektai.
G. Viliūnienė: Dėl kažkokių priežasčių jos atsiranda būtent ten, o ne kitur, šventovės vietos parinkimas suteikia tam tikro ypatingumo. Ypač senosios bažnyčios ir cerkvės dažnai buvo statomos pagoniškų šventyklų vietose. Galime manyti, kad tos vietos pasirinktos neatsitiktinai. Todėl ir žmogus kažką ypatingo gali pajusti užėjęs į vieną ar kitą šventovę.
Rašant man pasirodė, kad bažnyčios panašios į žmones – kiekviena turi savo likimą. Dėl kažkokių priežasčių ji atsiranda būtent ten ir ne kitur, vėliau patiria sunkumų – būna uždaroma, virsta sporto sale, sandėliu, o gal jai pasiseka ir ji lieka Dievo garbinimo vieta. Vienas bažnyčias išbandymai tarsi pakirto, užmušė šventovių dvasią, kitos ramiausiai atsilaikė. Tarkime Šv. Ignoto bažnyčia labai nelaiminga. Jai nuolat nepasisekdavo – ją pavertė klubu, karininkai joje rengdavo šokius. Kai atrodydavo, kad ji atsistoja ant kojų ir vėl kas nors nutikdavo.
- Knygoje užfiksuotos ne tik katalikų bažnyčios, bet ir cerkvės, sinagoga, kenesa. Kokie įspūdžiai kilo būnant šiose šventovėse?
R. Urbakavičius: Man jos priminė vieną vaikystės baimę. Augau Klaipėdoje ir netoli mūsų, parke stovėjo cerkvė. Močiutė mane vesdavosi į katalikų bažnyčią, o cerkvė man atrodė kaip kitos civilizacijos skraidančių lėkščių buveinė. Dabar viskas atrodo daug paprasčiau.
G. Viliūnienė: Kartais, kai vedžioju svečius po miestą, nuvedu į kurią nors cerkvę. Paprastai žmonės nedrįsta užeiti į kitos konfesijos maldos namus. O aš specialiai nuvedu, kad pajustų skirtumą. Ortodoksų bažnyčiose gali išgirsti ypatingai gražiai giedant.
- Kurių Vilniaus bažnyčių likimai jums pasirodė skaudžiausi?
G. Viliūnienė: Šv. Stepono bažnyčia prie stoties, taip pat Švč. Jėzaus širdies (Vizičių) bažnyčia.
R. Urbakavičius: Visas Vizičių bažnyčios tūris padalintas gelžbetoninėmis pertvaromis – iš vieno didelio tūrio padarytos kelios patalpos. Joje buvo kalinių klubai.
G. Viliūnienė: Kupolo viršuje buvo įrengta koplyčia kaliniams. Įprastai bažnyčios kupolą matai iš apačios, nuo bažnyčios grindų, o ten esi prie pat kupolo. Apatiniai aukštai įrengti makabriškai – kokia nors arka su buvusia dar kažkiek išlikusia freska ir per vidury freskos įdėtos žalios durys su užrašu „Specialioji dalis“ ar panašiai. Tai yra žiauru.
R. Urbakavičius: Nepavyko įsiprašyti į Misijonierių bažnyčią, ten kažkokių fondų saugykla. Pristatyta stelažų per visą tūrį, bent taip girdėjau. Labai prašiau, kad leistų pafotografuoti, bet neįleido. Į kitą, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Augustinų) bažnyčią, kuri buvo paversta sandėliu, taip pat nepatekau.
G. Viliūnienė: Esu girdėjusi, kad pastarojoje bažnyčioje būta vyno sandėlio, o vėliau mėsos saugyklos. Neįsivaizduoju, kaip bažnyčioje galima laikyti mėsą, juk ją reikia kažkaip šaldyti.
- O laimingų bažnyčių turime?
G. Viliūnienė: Taip. Pavyzdys – Šv. Kazimiero bažnyčia. Ji visą laiką buvo tikėjimo centras. Pastatyta jėzuitų Šv. Kazimiero kanonizavimo garbei. Bažnyčia stovi pačiame centre, prie rotušės, yra ypatingai puošni, jėzuitai galėjo tai sau leisti.
Caro okupacijos metais bažnyčia virto ne šiaip paprasta cerkve, bet caro vardo soboru. Jos bokštai tapo svogūniniais šalmais.
II pasaulinio karo metais architektai, idėjiniai žmonės sugebėjo nuardyti tuos svogūninius šalmus ir atstatyti buvusius bokštus. Iškelta karūna tapo laisvės simboliu.
- Bažnyčios toliau gyvena savo gyvenimus. Kokie jie? Ar yra mirštančių – griūvančių bažnyčių? Kaip tvarkomasi tose, kurios gyvuoja?
R. Urbakavičius: Griūti bažnyčios beveik negriūna, nebent tos, kurios neremontuojamos. Šv. Kotrynos bažnyčia dabar tapusi koncertų sale, bet jos išvaizda nelabai kokia.
G. Viliūnienė: Jei Šv. Kotrynos bažnyčia restauruotų, ji būtų gerokai padengta auksais.
Katedra stovi ant šaltinių, prieš tai buvusi barokinė Katedra jau yra griuvusi, nes vieta – šaltiniuota. Griuvimo pavojus visada išlieka. Bažnyčias reikia restauruoti. O dėl išvaizdos – skonio reikalas.
Kalbant apie pokyčius, tekstus parašiau per pirmus 2 metus. Kai projektas buvo atgaivintas, tekstus reikėjo peržiūrėti, ar nepaseno informacija.
Pasikeitė kai kurių bažnyčių išorė, jos buvo padažytos, parestauruotos, bet šie pokyčiai neatsispindi tekstuose, tik nuotraukose.
Praktiškai vienintelis pasikeitimas, kurį turėjau įtraukti, kad Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje per tą laiką įrengė Bažnytinio meno muziejų. Kai rašėme, bažnyčia buvo dar tik restauruojama.
- Kuri bažnyčia jums po šios knygos rengimo tapo mylimiausia ar paliko giliausią įspūdį?
G. Viliūnienė: Mano mylimiausia yra Išganytojo bažnyčia (Trinitorių). Ji apvalaus plano, ten labai gerai jaučiuosi. Ir jos istorija labai įdomi, pilna legendų. Pati garsiausia legenda yra susijusi su Jėzaus skulptūra, dabar ji stovi Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Buvo paprotys skulptūrą rengti ir uždėti tikrus plaukus.
Kai bažnyčią ėmė lankyti žmonės, pasklido pasakojimas, kad nukirpus truputį plaukų nuo skulptūros ir juos pasmilkius galima pagyti nuo bet kokios ligos, o plaukai ant skulptūros visada ataugdavo. Ilgą laiką žmonės plūdo į tą bažnyčią. Tačiau kartą viena Vilniaus ponia sumanė pasmilkiusi plaukų pagydyti savo apsirgusį šunelį. Augintinis pasveiko, tačiau plaukai ant skulptūros daugiau nebeataugo, gydymai liovėsi.
R. Urbakavičius: Man mieliausia buvo Bernardinų bažnyčia, tokia, kokia ji buvo prieš restauravimą. Bet ką ilgai prisiminsiu iš fotografavimo, tai akimirkas Šv. Teresės bažnyčioje. Jos stogą remontavo, pastoliai buvo iki pat viršaus. Gavau leidimą nuo jų fotografuoti. Buvo gruodis, giedra diena, prieš darbo pabaigą turėjau pusvalandį laiko. Buvo taip gražu! Čia pat Aušros vartų koplyčia, graikų katalikų bažnyčia. Viskas iš nestandartinio žiūrėjimo taško. Nebijau aukščio. Iš to fotografavimo į knygą sudėta per 10 nuotraukų.
G. Viliūnienė: Šis pasakojimas iliustruoja visą knygos atsiradimo procesą. Ne formaliai: atėjau, pastačiau štatyvą ir nufotografavau, bet nuolat vis iš kito kampo, naujai ir netradiciškai.
***
Knygos kūrėjai pasakoja, kad leidinio likimas šiek tiek panašus į jo herojų – bažnyčių – pradėtas prieš kone šešerius metus projektas dėl krizės nutrūko, vėliau vėl buvo atgaivintas.
Knygą apie bažnyčias sumanė leisti leidykla „Alma littera“ ir ėmė ieškoti, kas galėtų idėją įgyvendinti. „Idėja pasirinko kūrėjus“, - pripažįsta tekstų autorė G. Viliūnienė.
Knyga unikali tuo, kad joje nufotografuotos ir aprašytos visos Vilniuje esančios įvairių senųjų konfesijų šventovės. Knygos kūrimas užtruko šešerius metus. Fotografas R. Urbakavičius paskutines nuotraukas knygai padarė likus vos dviems mėnesiams iki jos pasirodymo.
Knygos rengimą po poros metų darbo sustabdė šalį sukrėtusi krizė, bet net projektui įšalus, fotografui ramybės nedavė mintys apie bažnyčias. „Per tą laiką, kai knygos rengimas buvo sustojęs, labai daug kas pasikeitė – kelios bažnyčios buvo restauruotos, atrodė visai kitaip nei pirmosiose nuotraukose. Taip pat nusipirkdavau vis geresnės kokybės fotoaparatą, atsirasdavo jausmas, kad reikia viską perfotografuoti ir taip kaskart, kai nupirkdavau naują fotoaparatą“, - pasakojo R. Urbakavičius.
Sunkumų atsirado ir dėl besikeičiančių bažnyčių tarnautojų. „Su vienais susitarėm, o atėjo dirbti kiti. Vėl tarėmės iš naujo. Buvo daug logistinės painiavos“, - prisimena fotografas ir prisipažįsta – pajuto didelį palengvėjimą, kai viskas baigėsi.
Perlauktas gimdymas ir pagaliau džiaugsmas, kad vis tiek pavyko. „Ir neblogai pavyko“, - apibendrina kūrėjai.
