Ne dėl Lenino, bet beveik trijų ketvirtadalių milijono iš bado per beveik devynių šimtų dienų – nuo 1941 rugsėjo iki 1944 sausio – nacių Vokietijos apgultį mirusių gyventojų garbei.
Knygą „Leningradas“ lietuviškai išleido leidykla „Obuolys“.
Lrytas.lt pateikia ištrauką iš knygos skyriaus „125 gramai“.
1941 m. penkiasdešimtmetis rusas buvo pergyvenęs tris didžiuosius badmečius – pirmąjį 1891-1892 m., kai sausra nusiaubė Volgos stepę; antrąjį 1921-1922 m. dėl grūdų rekvizavimo ir po revoliucijos vykusio Pilietinio karo ir trečiąjį 1932-1933 m., kai bolševikai prievarta suvarė valstiečius į kolūkius ir pasmerkė mirčiai beveik septynis milijonus žmonių.
Net ir normaliais laikais privilegijuotas Leningradas buvo ypač pažeidžiamas, nes visada priklausė nuo maisto importo iš derlingesnių pietų.
Pelkėmis apsuptas Miasnoj Bor kaimelis („Mėsos Miškas“) gavo pavadinimą dėl čia nuskendusių į sostinę gabenamų daugybės galvijų, Novgorodo šiaurėje įsikūręs kaimas 1942-ųjų pavasarį buvo siaubingoje karo apsiaustyje. Nors kolektyvizacijos badas beveik aplenkė miestus, bet Pilietinio karo metu gatvėse sužėlė žolė, todėl daug leningradiečių buvo patraukę į kaimus ieškoti maisto.
Nepaisant tokios patirties, Leningrado valdžia pakliuvo į apsiaustį apmaudžiai nepasiruošusi.
Kai rugsėjo 8-ąją buvo atkirstas paskutinysis kelias iš miesto, apsiausties žiedo viduje apytiksliai liko 2,8 milijono civilių, 2,46 milijono mieste, o 343000 aplinkiniuose miestuose ir kaimuose. Dar 500000 kareivių ir jūreivių, iš viso reikėjo išmaitinti apie 3,3 milijono burnų <...>.
Tą pačią dieną, kai miestas buvo atkirstas, iš Maskvos atskrido jaunas prekybos komisaras Dmitrijus Pavlovas ir pradėjo detalią maisto išteklių inventorizaciją sandėliuose, fabrikuose, armijos saugyklose ir kitose viešosiose institucijose. Jis pasibaisėjo sužinojęs, kad pagal dabartinį vartojimo lygį, maisto pakaks tik truputį ilgiau nei mėnesiui.
Trisdešimčiai dienų buvo grūdų, miltų, grikių, ryžių, manų kruopų ir makaronų, trisdešimt trims dienoms mėsos ir gyvų galvijų, keturiasdešimt penkioms dienoms aliejaus ir riebalų, šešiasdešimčiai dienų cukraus bei saldumynų. Lėktuvais nebuvo įmanoma gabenti dėl oro transporto gausos (atrodo, niekas niekada to neįvertino), nors Leningrado partijos komitetas jau užsakė prie Ladogos ežero atgabenti penkis traukinių sąstatus su maistu, tačiau sekliame ir smėlėtame vakariniame ežero krante nebuvo uosto įrenginių švartuoti baržas. <...>
Jei blokada nebus greitai pralaužta, Leningradas turės išgyventi tik savais ištekliais.
Prieš užsiveriant blokados žiedui nepavyko sukaupti reikiamų maisto ir kuro atsargų dėl to paties užsispyrėliško neigimo, neorganizuotumo, nesirūpinimo žmonių gyvybėmis, dėl kurio žlugo civilių gyventojų evakuacija. Net ir kvalifikuotai ir kruopščiai administracijai nebūtų pavykę užkirsti kelio rimtiems nepritekliams – atsargų nenumatytiems atvejams nebuvo, traukiniai perpildyti, derlingiausi šalies regionai vienas paskui kitą užimami priešo – bet klaidos, painiava, o svarbiausia, vadovybės atsisakymas objektyviai vertinti realybę, dar labiau pablogino situaciją.
Anastasas Mikojanas, valstybės gynybos komiteto narys atsakingas už prekybą ir tiekimą, savo atsiminimuose pasakojo, kad karo pradžioje į vakarus vykstančios traukinių vilkstinės dėl pasenusių mobilizacijos planų nepajėgdavo pasiekti kelionės tikslo. Žinodamas, kad Leningradas priklausomas nuo atvežtinių grūdų, Mikojanas įsakė jų atgabenti į miestą:
Manydamas, kad leningradiečiai tik apsidžiaugs mano sprendimu, su jais iš anksto nesitariau. Net Stalinas apie jį sužinojo tik tada, kai sulaukė Ždanovo skambučio. Bet Ždanovas jam pasakė, kad Leningrado sandėliai perpildyti, ir primygtinai pareikalavo, kad be jau nustatytų maisto produktų, jiems daugiau nesiųstume... Tuo metu nė vienas mūsų nenumatė, kad Leningradas bus apsuptas. Dėl tos priežasties Stalinas nurodė man be išankstinių miesto valdžios užsakymų nesiųsti daugiau provizijos nei numatyta.
Ždanovas pelnė taškų už uolumą ir sėkmingai pasirodė prieš varžovą: traukiniai išvyko kitur <...>.
Nors kai Pavlovas atvyko į Leningradą, liepos mėnesį atidarytos brangios „komercinės parduotuvės“, kurios turėjo sudaryti pilnų lentynų vaizdą, jau buvo uždarytos, valgyklose ir restoranuose dar buvo prekiaujama nenormuotu maistu, kurį sudarė 8-12% sunaudojamo aliejaus, sviesto, mėsos ir cukraus. Tęsėsi alaus ir ledų gamyba bei prekyba prabangos prekėmis – ikrais, šampanu ir kava.
Akivaizdžiausios valdžios nesėkmės – maisto išteklių paskirstymas ir neišvengtos netektys antskrydžių metu: pavyzdys, didžiulis rugsėjo 8-osios Badajevo sandėlių gaisras. Tuo metu leningradiečiai manė, kad sunaikintos visos miesto maisto atsargos – sakoma, kad ore tvyrojo degančio kumpio ir cukraus kvapas <...>.
Žinoma, išreikšdamas neasmeninę nuomonę, Pavlovas karštai ginčijosi dėl gaisro svarbos, tvirtindamas, kad sandėlyje buvo tik seni dokumentai ir atsarginės dalys, o sunaikinta tik 3000 tonų miltų ir 2500 gabalinio cukraus, iš jo turėjo būti gaminami saldainiai. Tačiau kalbant apie viešąją nuotaiką, žmonėms Badajevo gaisras, be abejonės, reiškė katastrofą. Marina Jeruchmanova prisiminė:
Netrukus mums išdavė aštuonis kilogramus lęšių, kelias skardines konservuotos krabų mėsos ir šiek tiek kitokių produktų. Visi buvo nepatenkinti, kad daviniai išdalyti ne prieš gaisrą, o po jo. Ko gero tuo metu tokioms instrukcijoms reikėjo daug drąsos. Bet kodėl jie buvo tokie neįžvalgūs?
Tarp sėkmingesnių Leningrado vadovybės iniciatyvų paminėtinos 1941-ųjų rudens pastangos sukaupti maisto atsargų apgulties žiede ir surasti maisto pakaitalų.
Pirmiausia kilo mintis atgabenti produktų iš neokupuotų teritorijų mieto rytuose ir šiaurėje, tačiau jos įgyvendinimą ribojo transporto trūkumas <...>.
Maistą gaminančioms ir skirstančioms institucijoms įsakyta ieškoti savo teritorijose pamirštų arba sugedusių išteklių, kurie kepant duoną galėtų pakeisti paprastus miltus. Malūnuose nuo sienų ir iš grindų tarpų buvo šluojamos miltų dulkės; alaus daryklos surinko 8000 tonų salyklo, armija atidavė arkliams skirtų avižų.
(Arklius šėrė vandenyje mirkytomis ir druska pabarstytomis beržų šakelėmis. Kito pašaro – suspaustų durpių drožlių ir kaulamilčių jie neėdė.)
Bombarduojant Osinovecą nuskendusių baržų grūdus išgelbėjo upių narai, iškėlė pradėjusius dygti grūdus, išdžiovino ir sumalė. (Pavlovas pripažino, kad tokia duona dvokė pelėsiais.) Dokuose rasta daug medvilnės sėklų paplotėlių, kuriuos paprastai degindavo laivų krosnyse. Nors neapdirbti paplotėliai nuodingi, bet toksinai aukštoje temperatūroje išnykdavo, todėl jie irgi pateko į duoną.
Sumažinus maisto davinius ir suradus pakaitalų Leningrado miltų suvartojimas nuo 2000 tonų per dieną rugsėjo pradžioje, lapkričio 1-ąją sumažėjo iki 88 tonų per dieną.
Žiemos pradžioje pakaitalai darėsi dar egzotiškesni, paversti maisto produktais jie buvo ne tokie maistingi ir išduodami vietoj maisto kortelėse žadėtų duonos, mėsos, riebalų ir cukraus.
Krovininių dokų kiemuose rasti linų sėmenų paplotėliai paprastai buvo naudojami galvijų pašarui, pritaikyti pilkųjų „makaronų“ gamybai.
Du tūkstančiai tonų avių žarnų iš dokų ir veršelių odų iš odos raugyklų buvo paversta „šaltiena“, kurios dvoką nevykusiai bandyta užgožti gvazdikėlių aliejumi.
Nuo lapkričio pabaigos duonoje visą laiką buvo 10 proc. medvilnės sėklų paplotėlių, dar 10 proc. hidrolizuotos celiuliozės, išgautos iš pušų drožlių, kurių gamybos procesą sukūrė Miškininkystės akademijos chemikai. Pakaitalas neturi kalorijų, tinka tik padidinti svorį ir tūrį, taip įmanoma sunaudojant mažiau tikrų miltų užpildyti duonos davinio poreikį.
Duonos kepalėlius teko kepti skardinėse formose, kad nesubyrėtų, jie buvo drėgni ir sunkūs, molio tekstūros ir kartaus, žolinio skonio.
Norint kasdien sutaupyti dvi tonas augalinio aliejaus, skardų riebinimui naudota vandens, saulėgrąžų aliejaus ir „muilo sultinio“ – šalutinio produkto, susidarančio rafinuojant valgomąjį aliejų – emulsija.
Pavlovas pripažino, kad nuo jos duonos kepalėliai įgaudavo oranžinę spalvą, „bet kokybiniai trūkumai buvo pakenčiami, o sutaupytas aliejus keliaudavo į valgyklas.“ Dar vienas Miškininkystės akademijos išradimas – „mielių ekstraktas“, gaminamas iš fermentuotų beržo pjuvenų, kurios lakštais buvo išdalijamos darboviečių virtuvėms, ištirpinamos vandenyje ir patiekiamos kaip „mielių sriuba“.
Apgulties metu raktas į kiekvieno žmogaus likimą, pagrindinis šablonas, pagal kurį klostėsi kiekvienas gyvenimas – maisto davinių sistema. Kiekvienoje kariaujančioje šalyje tokios būta, visur jai kenkė korupcija, juodoji rinka ir sukčiavimas.
Tačiau blokadiniame Leningrade šie nusižengimai ypač dideli, ne tik dėl ekstremalių karo meto sąlygų, bet dėl paties sovietų režimo brutalumo ir nekompetentingumo. Pasekmės taip pat labai žiaurios. Kitur blogas planavimas ir silpnas organizavimas reikštų graužiantį alkį. Leningrade reiškė nesuskaičiuojamas papildomas mirtis.
