XIII a., kai ir gyveno Mindaugas, krikščioniškoji Europa jautė nepaprastą kultūrinį ir ekonominį pakilimą. Vakarų Europos miestai rungtyniavo tarpusavyje, kuris iš jų pastatys aukštesnę ir puošnesnę katedrą. Prie katedrų veikiančiose mokyklose buvo studijuojami žymiausių viduramžių teologų traktatai, antikiniai kūriniai, o universitetuose vykstančiuose disputuose pretendentas į bakalauro laipsnį turėjo visiems įrodyti, kad ne tik klausėsi dėstytojo, kruopščiai užsirašinėjo, ką jis sakė, bet daug laiko skyrė ir savarankiškoms studijoms. Du žymiausi XIII a. valdovai – Frydrichas II Hohenštaufenas ir Liudvikas IX Šventasis – rodė pavyzdį kitiems monarchams, kaip galima sėkmingai valdyti karalystes, mokslą derinant su tikėjimu. Du žymiausi XIII a. popiežiai – Inocentas III ir Inocentas IV – tvirtai laikydami rankose universaliosios galios simbolius, krikščioniškajam pasauliui garantavo valdžios pusiausvyrą, o šimtai pasišventusių vienuolių drąsiai skelbė Gerąją Naujieną įvairioms tautoms ir gentims nuo Maroko iki pat Kinijos. Du didžiausi XIII a. teologai – Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis, – Aristotelio mokslą derindami su šv. Augustino mokymu, savo traktatais pagrindė, kaip galima protu pažinti Dievą.
Nuostabūs gotikiniai portalai paprastiems viduramžių žmonėms ne tik teigė Dievo visagalybę jo sukurtai kūrinijai, apsakė Paskutiniojo teismo baisumus, bet ir teikė gyvenimo džiaugsmą. Miestų valdantysis elitas, pavargęs nuo visuomeninių ir kitokių darbų, jau tada galėjo maloniai leisti vakarus su knyga rankose, o ne vien žaisdami azartinius žaidimus, prie kurių buvo priskiriami ir šachmatai. Turtingose Šampanės lygumose, tarp Reino ir Mozelio skardžių, iki pat vandenis ramiai plukdančios Arno upės, zujo daugybė pirklių ir piligrimų. Vieni, krikščioniškąjį pamaldumą derindami su noru praturtėti, siūlė pirkti, kiti, geisdami sielos išganymo, buvo pirkėjai. Ir vieniems, ir kitiems grėsė pakliūti į nagus kelių plėšikams, apgavikams, apsimetėliams varguoliams ir kitokiems perėjūnams, kurių išganymu rūpinosi tokie pat keliauninkai – elgetaujantys vienuoliai. Štai su tokia kontroversiška krikščioniškąja Europa susidūrė Mindaugas, savo valdomą valstybę nusprendęs pakylėti iki karalystės rango.
Nors Mindaugo epocha traukė daugelį tyrinėtojų,1 iš šešių istoriko Zenono Ivinskio suformuluotų Mindaugo laikų problemų kai kurios taip ir liko neišspręstos. Su krikštu yra susijusi penktoji problema – ar Mindaugas liko krikščionis iki mirties.2 Bet pradėkime nuo pradžių, t. y. nuo sumanymo krikštytis ir paties krikšto.
Mindaugo krikšto aplinkybės
Trumpai pristatykime sudėtingas politines aplinkybes, įvykių raidą – kaip kilo sumanymas krikštytis (ir karūnuotis), kodėl Mindaugas dėl krikšto kreipėsi būtent į Livonijos ordiną. Pradėjęs vienyti Lietuvos valstybę, Mindaugas susidūrė su giminaičių ir valdančiajai šeimai artimų asmenų pasipriešinimu. Giminės, kurios pradininkas, deja, nėra žinomas, viršūnėje Mindaugas įsitvirtino apie 1238 m., nes kaip tik tada Ipatijaus (Hipatijaus) metraštis užsiminė esant „Mindaugo Lietuvą“.3 Apie tuos metus vyresnysis Mindaugo brolis Dausprungas jau buvo miręs (greičiausiai sava mirtimi). Manoma, kad Dausprungas palikęs mažamečius vaikus Tautvilą ir Edivydą, kurie vėliau buvo įvardyti kaip Mindaugo brolėnai. Sulaukę pilnametystės, jie buvo pasiųsti kariauti į Rusią, konkrečiau – į Smolenską (1248 m.). Tai rodo, kad giminės valdžią iš Dausprungo ir jo vaikų perėmė jaunesnysis dėdė Mindaugas. Žinoma, tokia padėtis netenkino Dausprungaičių. Mindaugas tapo savo sūnėnų globėju, taigi ir jų paveldėtų žemių siuzerenu. Globoti mažamečius Dausprungaičius galbūt siekė ir Vykintas, nes jo sesuo buvo Tautvilos ir Edivydo motina, bet vargu ar Mindaugas, Dausprungo brolis, perleido globą Vykintui (iš esmės net ne valdančiosios giminės atstovui). Tad per dešimt metų (nuo 1238 m. iki 1248 m.) Mindaugas įtvirtino savo valdžią kaip giminės ir šeimos galva. Siekti valdžios padėjo vedybos su gretimų kunigaikštysčių valdovais – Haličo kunigaikštis Danielius vedė Mindaugo seserį (greičiausiai tai įvyko dar iki 1238 m., nes kaip tik tada Danielius prašė, kad Mindaugas padėtų kovoti su Mozūrijos kunigaikščiu Konradu).4 Neužmirškime, kad vėliau Mindaugas savo dukterį išleido už Danieliaus sūnaus Švarno, to paties, kuris po Mindaugo nužudymo tapo Lietuvos valdovu. Paveldėtos žemės ir disponavimas globojamų sūnėnų žemėmis Mindaugui sudarė prielaidą kurti Lietuvos valstybę.
Brolėnų ir jų dėdės (iš motinos pusės) Vykinto išsiuntimas kariauti į Rusią rodo, kad Mindaugas jau diktavo savo sąlygas giminaičiams, o šie nebuvo pajėgūs pasipriešinti. Dausprungaičiai, jei ir vylėsi susigrąžinti valdžią tėvui priklausiusiose žemėse, tokių užmojų turėjo atsisakyti. Vykinto išsiuntimas į karą rodo, kad valdžios troškę Dausprungaičiai labiau rėmėsi savo motinos, o ne tėvo giminaičiais. Ko gero, kitaip nė negalėjo būti – iki 1248–1249 m. įvykių Mindaugui jau buvo pavykę gerokai išplėsti savo domeną ir valdžią. Mindaugo mėginimas po Saulės mūšio įsitvirtinti Kurše ir gretimose žemėse puikiai atskleidžia, kokia lemtis laukė Vykinto, jo sąjungininkų ir (greičiausiai) giminaičių Bulionių valdų, jei tokie planai bus įgyvendinti. Nalšios ir Deltuvos kunigaikščiai aptariamuoju laikotarpiu jau buvo pripažinę Mindaugo valdžią (tą patvirtina Eiliuotoje Livonijos kronikoje aprašyta Mindaugo seserėno Lengvenio pergalė prieš vietos kunigaikščius). Anot Ipatijaus metraščio, Mindaugas sūnėnams sakęs: jeigu sugebėsite užkariauti Rusios žemes, galėsite jas ir valdyti.5 Tautvilai, Edivydui, o vėliau ir Vykintui išvykus kariauti, Mindaugas užgrobė brolėnų žemes. Tas pats grėsė ir Vykinto valdoms – jas Mindaugas bandė užimti, o Vykinto sąjungininkus kunigaikščius Bulionius nužudė, kad įsivirtintų jau ne tik giminės domene, bet ir už jo. Susidorojęs su Bulioniais, Mindaugas antrąkart vedė – tai buvo būsimoji karalienė, po krikšto gavusi Mortos vardą. Iki vedybų su Mindaugu ji buvo, jeigu tikėsime Ipatijaus metraščiu, vieno iš Bulionių – Vismanto – žmona.
Dausprungaičiams Rusioje nesisekė, jie buvo sumušti, o kariuomenė išsklaidyta. Tiesa, iš pradžių jiems pavyko nugalėti Maskvos kunigaikštį Mykolą, bet 1249 m. pradžioje jo broliai sumušė Mindaugo brolėnus ir jų dėdę. Pralaimėję Dausprungaičiai ir Vykintas negrįžo į Lietuvą, pabėgo pas Haličo kunigaikštį Danielių ir jo brolį Vasilką.6 Mindaugas reikalavo bėglius išduoti, tačiau Danielius nepakluso. Sunku pasakyti, kodėl (juk Danielius buvo susigiminiavęs su Mindaugu, kita vertus, jis buvo ir Dausprungaičių svainis). Greičiausiai Danielius norėjo pasinaudoti Lietuvos politinėje viršūnėje kilusiu vaidu ir įtvirtinti savo siuzerenitetą sritims, besiribojančioms su Lietuva. Ipatijaus metraštis, pasakodamas apie Mindaugo pagalbą Danieliui 1238 m., minėjo ir Naugarduko kunigaikštį Iziaslavą, nors negalime tvirtai teigti, kad jau tada jis buvo Mindaugo vasalas. Tačiau netrukus jo vietą užėmė vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišvilkas (Vaišelga). Taigi Danieliui knietėjo užvaldyti Naugarduką ir aplinkines žemes (dėl jų, beje, buvo su Lietuva kovojama ir vėliau).
Danieliui atsisakius išduoti bėglius, ir Mindaugas, ir Dausprungaičiai suvokė, kad dabar konfliktą teks spręsti karo lauke. Danielius kreipėsi pagalbos į artimiausius Lenkijos kunigaikščius, tačiau šie riejosi tarpusavyje. Kreiptasi ir į gretimas baltų žemes – pirmiausia Jotvą. Dėl jos jau anksčiau susikryžiavo Mindaugo, Danieliaus, Mozūrijos kunigaikščio ir Vokiečių ordino interesai, tad ir Jotvos diduomenė buvo susiskaldžiusi. Nenuostabu, kad Vykintas, jeigu tikėsime Ipatijaus metraščiu, buvo pasiųstas su dovanomis, kad papirktų svyruojančius ir pamalonintų tuos, kurie buvo nusiteikę prieš Mindaugą.7 Iš Jotvos Vykintas su dovanomis nuskubėjo į Žemaitiją. Kartu čia jis bandė atkurti savo valdžią šeimos domene, kurį siekė užvaldyti Mindaugas. Taigi Žemaitija taip pat nebuvo politiškai vieninga. Dalis diduomenės greičiausiai buvo linkusi palaikyti Mindaugą, tačiau dalis vėl atsigręžė į Vykintą. Pasiuntiniai su dovanomis buvo pasiųsti ir į Livoniją. Santykius su ordinu Danielius buvo užmezgęs jau anksčiau (dėl bažnytinės unijos). Tačiau į Dausprungaičių kovą su Mindaugu dėl tėvo žemių susigrąžinimo Livonijos ordinas pirminiame etape nesikišo.
Kad Dausprungaičiai siekė atkovoti Mindaugo užgrobtą tėvoniją, o Danieliui rūpėjo Naugardukas, rodo pirmojo jų kovos etapo geografija. Pirmiausia (apie 1249 m. vidurį) žygiuota į Naugarduką, tačiau užimti jo ir gretimų sričių nepasisekė. Danieliaus ir Dausprungaičių kariauna siekė ir paties Mindaugo domeną. Lygia greta Vykintas pradėjo siaubti Mindaugo ir jam pavaldžių didikų žemes Žemaitijoje. Vykintui, ko gero, pirmiausia rūpėjo įtvirtinti prarastas pozicijas tėvonijoje, tad ir jo kariuomenė vargu ar pasiekė buvusią Dausprungaičių arba Mindaugo teritoriją. Greičiausiai sąjungininkų tikslas buvo ne tik atkovoti užgrobtąsias žemes, bet ir vietoj Mindaugo į valdžios viršūnę iškelti Tautvilą. Tad kova dėl tėvonijos iš esmės virto kova dėl dominavimo šeimoje ir šeimai priklausančiose žemėse, kurios jau buvo vieno asmens – Mindaugo – rankose. Dausprungaičiai ketino pasielgti su Mindaugu taip, kaip jis pasielgė su jais.
Tačiau įsitvirtinti Lietuvoje 1249 m. Tautvilai su haličėnų kariuomene nepavyko, tų pačių metų pabaigoje jis pasitraukė į Livoniją, į Haličą negrįžo. Ar tai buvo derinta su Danieliumi, nelabai aišku, nes pabėgdamas į Livoniją Tautvila išslydo iš Danieliaus įtakos. Vis dėlto pasiuntinių su dovanomis kelionė į Livoniją ir tolesnis Danieliaus bendradarbiavimas su Tautvila rodo, kad šis pabėgimas laikytas neišvengiama būtinybe, net jei su Haliču jis ir nebuvo derinamas. Kita vertus, Danieliaus nesėkmės vertė Tautvilą ieškoti galingesnio sąjungininko, į kovą įtraukiant ir Livonijos ordiną.
Rygoje Tautvila buvo priimtas kaip asmuo, nukentėjęs nuo Mindaugo tironijos. Greičiausiai 1250 m. pradžioje (arba iki vidurio) Tautvila buvo iškilmingai pakrikštytas. Iškart po krikšto Livonijos ordinas ėmė rengtis karo žygiui į Lietuvą. Taip prasidėjo antras kovos dėl valdžios etapas, turint aiškų tikslą – į Lietuvos sostą pasodinti Tautvilą. Taigi į Lietuvą jau žiūrėta ne kaip į atskirų žemių konfederaciją, o kaip į vieno asmens valdomą teritoriją.8
Į šią teritoriją buvo galima patekti per Mindaugui pavaldžią Nalšios kunigaikštystę. Jos niekas negynė, tad manytina, kad nalšėnai buvo Mindaugo domene, kur ir turėjo spręstis Lietuvos likimas. Eiliuotoji Livonijos kronika rašo, kad Livonijos magistro Andriaus Štirlando (Andrês von Stîrland) vadovaujama kariuomenė, surinkta iš visų Livonijos kampelių, kaip niekada toli įsiveržė į Mindaugo žemes.9 Mindaugas užsidarė anoniminėje pilyje, kurios Livonijos ordino kariuomenė nešturmavo. Pasitenkinęs tuo, kad nusiaubė Lietuvą, Štirlandas greičiausiai grįžo atgal ir nieko nelaukęs dar kartą įsiveržė į Mindaugui paklusnias žemes. Tiesa, šį kartą vyko ne į Mindaugo domeną, bet nusiaubė jam palankių didikų žemes Žemaitijoje (tai pagalba Vykintui).
Buvo aišku, kad Dausprungaičių konfliktas su Mindaugu virto karu su kita valstybe – Livonijos ordinu. Tokiam karui Mindaugas nebuvo pasirengęs, be to, iš pietų jam grasino Haličo kunigaikštis Danielius. Mindaugas buvo apsuptas priešų,10 bet politinis jų svoris buvo nevienodas. Susivieniję lyg ir dėl vieno tikslo, kiekvienas turėjo savų egoistinių siekių. Tautvilos įsitvirtinimas Lietuvoje Danieliui rūpėjo tiek, kiek jo paties įsitvirtinimas Naugarduke ir gretimose žemėse, o Livonijos ordinui – tiek, kiek jis lems Tautvilos paklusnumą. Žinoma, tokio paklusnumo tiesioginė išraiška – žemės, kuriomis Tautvila atsilygins savo sąjungininkams. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Mindaugui reikėjo arba tęsti karą, arba išardyti trapią savo priešų sąjungą. Buvo pasirinktas antrasis variantas.
Tuo tikslu Mindaugas, anot Ipatijaus metraščio, slapta nusiuntė pasiuntinius su dovanomis pas Livonijos magistrą, ragindamas nužudyti Tautvilą. Tačiau Štirlandas pasiūlė Mindaugui kitą planą – pačiam krikštytis ir prašyti iš popiežiaus karališko vainiko.11 Livonijos magistras norėjo turėti rankose ir Tautvilos kortą, ir pririšti prie savęs Mindaugą, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, galėtų pasinaudoti tiek vienu, tiek kitu. Reikia manyti, magistras laikė Mindaugą rimta politine figūra, su kuria galima ir verta derėtis. Tautvilos valdžios įtvirtinimas Lietuvoje atrodė mažiau perspektyvus, sunkiau realizuojamas ir brangiau kainuojantis.
Štai tokios sudėtingos aplinkybės lėmė, kad Mindaugas ryžosi priimti krikštą. Tai išsprendė daug problemų: buvo išardyta Livonijos magistro, Haličo kunigaikščio ir Vykinto sąjunga, ordinas liovėsi rėmęs Tautvilą – iš Rygos šis netrukus paspruko pas dėdę Vykintą, dar bandė tęsti kovą, vis dėlto galiausiai pasidavė, taip ir neatgavęs savo tėvo žemių. Bet svarbiausia – krikštas atvėrė galimybę Mindaugui įtvirtinti savo valdžią tarptautiniu lygmeniu, šeimą padaryti valdančiąja dinastija. Taip baigta kurti valstybę.
Mindaugo krikštas
Mindaugas sutiko su Livonijos magistro pasiūlymu apsikrikštyti. Pradėtos aukščiausio lygio derybos – į Mindaugo domeną atvyko pats Štirlandas. Per puotą buvo sutarta: kai Mindaugas priims krikštą, Livonijos ordinas neberems Tautvilos, o atvirkščiai – palaikys Mindaugą. Mainais už šias paslaugas Mindaugas, gavęs karūną, pažadėjo perleisti Livonijos ordinui kai kurias žemes. Žinoma, magistro vizitas tik apvainikavo jau iš anksto suderėtus dalykus. Derybos dėl krikšto (ir karūnacijos) greičiausiai prasidėjo dar 1250 m. rudenį,12 nes katechumeno ir artimiausių jo giminaičių parengimas Krikšto sakramentui užtrukdavo kelis mėnesius. Tarp dvasininkų, tuo tikslu atvykusių iš Rygos, greičiausiai buvo ir Livonijos ordino kunigas Kristijonas, vėliau tapęs pirmuoju Lietuvos vyskupu.13
Bažnytinė viduramžių liturgija reikalavo, kad suaugęs asmuo būtų krikštijamas arba Jėzaus Krikšto dieną (sausio pradžioje), arba per Velykas (pavasarį). Mindaugo ir Livonijos ordino pasiuntiniai pas popiežių Inocentą IV atvyko 1251 m. liepos mėnesį. Popiežiaus ir pasiuntinių susitikimas įvyko Milane, kur popiežius apsistojo pakeliui į Romą po priverstinės tremties Lione (Prancūzija). Savo bulėse, skirtose Mindaugui, Inocentas IV pamini valdovo krikštą ir ketinimus statyti katedrą.14 1251 m. vasario pabaigoje, dar Lione aprobuodamas Vokiečių ordino ir Livonijos arkivyskupo sutartį, popiežius užsimena apie pagonis, norinčius apsikrikštyti, greičiausiai turėdamas omenyje būtent Mindaugą ir jo aplinką.15 Taigi, 1251 m. vasario pabaigoje Mindaugas jau buvo katechizuojamas ir rengiamas krikštui. Tad didžiausia tikimybė, kad jis pakrikštytas per Velykas, kurios 1251 m. buvo balandžio 16 d. Iškilminga pasiuntinybė, savo kelionę pradėjusi iš Rygos, Mindaugo laiškų popiežiui surašymas ir Livonijos magistro tarpininkavimas tarp jo ir popiežiaus taip pat užėmė nemažai laiko. Be to, pasiuntiniai tiksliai nežinojo, kurioje Italijos dalyje jie užtiks popiežių. Mat mirus nuo Bažnyčios atskirtam Šv. Romos imperatoriui ir Sicilijos karaliui Frydrichui II Hohenštaufenui (1250 m. pab.), Inocentas IV iš Liono, kur buvo priverstas reziduoti, įsiplieskus konfliktui su imperatoriumi, ruošėsi grįžti į Romą. Tačiau Frydricho II įpėdinio Konrado IV faktinis atstovas Italijoje Manfredas vis dar kėlė grėsmę popiežiaus valdžiai, Italiją drebino gvelfų ir gibelinų kovos, todėl grįžti į Romą Inocentui IV pavyko ne iš karto.
Šaltiniai labai lakoniškai užsimena apie Mindaugo krikštą. Eiliuotoji Livonijos kronika krikštą ir vėliau įvykusią karūnaciją apskritai suplaka į vieną įvykį. Spėjama, kad Mindaugą krikštijo Livonijos ordino kunigas Kristijonas. Jis greičiausiai vadovavo ir Mindaugo kartu su jo artimaisiais katechizacijai. Nėra duomenų, kad Mindaugo katechizacija būtų rūpinęsis ir valdovą krikštijęs aukštesnio rango dvasininkas. Vėlesnė, Lenkijos dominikonų įtvirtinta tradicija sako, esą Mindaugą krikštijo dominikonas pal. Vitas, vėliau gavęs lietuvių (bet ne Lietuvos!) vyskupo šventinimus, tačiau esami šaltiniai to nepatvirtina.
Per katechizaciją paprastai aiškinamos svarbiausios krikščionių tikėjimo dogmos, simbolių reikšmė, aptariamas krikščioniškas gyvenimo būdas ir kiti svarbūs dalykai. Mindaugas atstovavo senajai, ikikrikščioniškai religijai, kuri buvo politeistinė. Taigi turėjo įvykti ir vidinis Mindaugo persilaužimas, kad galėtų nuo politeistinės religijos pereiti prie monoteistinės. Kartu su Mindaugu buvo katechizuojami artimiausi jo aplinkos žmonės. Tiesa, vargu ar laikotarpiu nuo 1250 m. rudens iki 1251 m. balandžio buvo katechizuota ir Morta. Jos krikštas, kaip manoma, įvyko vėliau – 1251 m. rudenį ar žiemą, t. y. tada, kai ji tapo Mindaugo žmona (jos pirmasis vyras Vismantas žuvo greičiausiai tų pačių metų antroje pusėje, todėl per Mindaugo krikštą dvare jos dar nebuvo).16
Kaip rodo popiežiaus Inocento IV bulės ir Eiliuotoji Livonijos kronika, į Mindaugo dvarą vykdyti katechizacijos, be Kristijono, atvyko ir daugiau dvasininkų. Vėlesniuose įrašuose, Mindaugo karūnacijos aktuose minimi pranciškonai ir dominikonai.17 1251 m. liepos 26 d. bule Inocentas IV įpareigojo Livonijos vyskupus, kad šie padėtų Mindaugui christianizuoti visą valstybę, t. y. siųstų dvasininkus į Mindaugo žemes. Mortos aplinkoje būta ne vieno dvasininko, Eiliuotoji Livonijos kronika kai kuriuos mini vardais, pvz., Mortos nuodėmklausį Zivertą iš Tiuringijos. Popiežiaus bulės rodo, kad misijos turėjo apimti ne tik Mindaugo domeną, bet visą karalystę su Mindaugo nukariautomis Rusios žemėmis.18 Tą patvirtina Descriptiones terrarum („Pasaulio aprašymas“), kurio autorius anonimas sakėsi bendravęs su Rusioje misijas vykdančiais elgetaujančio ordino broliais.19 Vadinasi, Lietuvos karalystės evangelizacijai buvo mestos nemenkos jėgos.20 Dvasininkai pirmiausia ėmė naikinti pagonių artefaktus ir aiškinti krikščioniškąsias tiesas, nes to nepadarius neįmanomas nei atsivertimas, nei krikščionybės plėtra.
Kur vyko Mindaugo krikštas, deja, nežinome. Iš karūnacijai skirtų popiežiaus bulių aiškėja, kad bažnyčią Mindaugas dar tik ketino statyti, tad pirmoji bažnyčia Lietuvoje, jeigu ir buvo pastatyta, tai jau po karūnacijos arba prieš pat ją. Krikštas galėjo vykti vienoje iš Mindaugo pilių, tam pašvęstoje vietoje įrengus koplyčią. Tiesa, pranciškonai ir dominikonai buvo iš Apaštalų Sosto gavę teisę Krikšto sakramentą teikti nebūtinai bažnyčioje ar koplyčioje. Taip jie galėjo elgtis stepėse ir kitose vietose, kur nesama krikščioniškų centrų ar pastatų. Tačiau Mindaugo rangas vis dėlto verčia manyti, kad krikštas įvyko specialioje vietoje su visomis apeigomis.
Šaltinių palikti ir istoriografijos siūlomi įvaizdžiai
Ipatijaus metraštis, labai trumpai apibūdinęs Mindaugo krikštą, su nepasitikėjimo ar net pagiežos gaidele priduria, kad Mindaugo krikštas buvęs netikras: „Tačiau jo krikštas buvo apgaulingas. Slapta aukojo savo dievams [...] ir savo pagonybės atvirai laikėsi.“21 Dalis tyrinėtojų tai vertina kaip įrodymą, kad Mindaugas buvo „prastas“ krikščionis arba kad visa Lietuva liko skendėti pagonybės ūkanose.
Žinoma, tvirtinti, kad Mindaugo valdomoje Lietuvoje suklestėjo krikščionybė, būtų per drąsu. Galima kalbėti tik apie vadinamąją taškinę christianizaciją. Neabejotina, kad Mindaugo dvare krikščionybė buvo išpažįstama. Taip, beje, buvo visoje X a. pabaigos–XI a. pirmosios pusės Naujojoje Europoje: krikščionybė įsigalėdavo tik valdovo dvare ar svarbiausiuose centruose, abejotina, ar ji buvo „nusileidusi“ iki paprastų žmonių. Centruose buvo statomos bažnyčios arba koplyčios.22 Mindaugas nuolatinės rezidencijos arba sostinės neturėjo, todėl nebuvo apsispręsta, kur statyti misijinės vyskupijos katedrą. Dvaras keliaudavo (kieminėdavo) iš vienos vietovės į kitą, dvasininkai visur vykdavo kartu su karalium, gabendami nešiojamuosius suveriamus altorius, liturginius daiktus, knygas. Jie atlikdavo ne tik liturginius patarnavimus dvarui, bet ir dirbdavo, pvz., raštininkais, todėl neįtikėtina, kad Mindaugas slapta nuo jų būtų aukojęs seniesiems dievams.
Apskritai klaidinga manyti, kad konvertitai buvo pusiau pagonys, pusiau krikščionys. Kartais įrodinėjama, esą po krikšto pradėtas garbinti krikščionių Dievas tapo vienu iš daugelio pagoniškų dievų. Krikščionybė neleido šalia Dievo garbinti ko nors kito. Iš konvertitų ar net prima signatio priėmusių asmenų iškart buvo reikalaujama laikytis privalomo krikščioniško gyvenimo būdo ir visų ritualų. Taigi, reikėjo arba įtikėti, arba netikėti, kito kelio paprasčiausiai nebuvo. Mindaugas pasirinko įtikėjimą.
Kitos religijos priėmimas neabejotinai reikalavo ir psichologinio (apsi)sprendimo. Kaip Mindaugas priėmė krikščionybę ir kaip jis ja įtikėjo, nežinome. Nežinome, ir koks buvo ikikrikščioniškas Mindaugo tikėjimas, tad negalime pasakyti, ar priimti monoteistinį Dievą jam buvo psichologiškai sunku. Remdamiesi analogijomis su kitais kraštais, galėtume daryti prielaidą, kad lietuvių pagonybė XIII a. jau buvo perėmusi kai kuriuos krikščionybės bruožus, nors nėra jokių įrodymų, kad būtent XIII a. pagonių religijoje atsirado aukščiausiasis dievas. Lenkija, Skandinavijos šalys, Paelbio slavų regionas, prieš oficialiai tapdami krikščioniškais kraštais, patyrė tam tikras pagonybės transformacijas (atsirado trigalviai arba triveidžiai stabai – akivaizdi aliuzija į krikščionių Dievo trejybę, bažnyčių pavyzdžiu pradėta statyti arba įrenginėti šventyklas, pagonių dievams buvo suteikiama krikščionių Dievo galia ir pan.).23 Manoma, kad Lietuvoje greičiausiai XIII a. iškilo kariauninkų dievas Perkūnas,24 tiesa, Ipatijaus metraščio pateiktame dievų sąraše jis nėra minimas, bet paminėtas XIII a. antrojoje pusėje Jono Malalos sudarytame kronikos intarpe. Kai kurie tyrinėtojai yra linkę manyti, kad lietuviai be Perkūno turėję ir aukščiausiąjį dievą.25 Šventaragio mitas, jeigu juo tikėsime, nes jis pateiktas vėlyvoje Bychov(e)co kronikoje, rodo, kad šis aukščiausiasis dievas turėjo akivaizdžių sąsajų su krikščionių Dievu. Pavyzdžiui, pagal Šventaragio mitą šis aukščiausiasis dievas, lygiai kaip ir krikščionių Dievas, teis mirusiųjų sielas.26
Vertėtų prisiminti ir Descriptiones terrarum užuominą, kad lietuviai buvo auklėjami krikščionių auklių.27 Čia turima omenyje diduomenė. Pirmosios krikščioniškos misijos Lietuvoje įsikūrė dar iki Mindaugui apsisprendžiant priimti krikščionybę. Antai kronikininkas Henrikas Latvis kelis kartus mini dvasininkus, vykusius pamokslauti į Lietuvą, arba tokiais dvasininkais tapusius lietuvius.28 Žinoma, tai buvo pavieniai atvejai, bet akivaizdu, kad lietuviai turėjo galimybių susipažinti su krikščionių tikėjimu.
Taigi priimti krikščionybę Mindaugui, ko gero, nebuvo psichologiškai sunku. Tik nereikėtų visko supaprastinti teigiant, esą vienas ar kitas pagoniškas dievas buvo tiesiog iškeistas į krikščionių Dievą, arba kad Mindaugo širdyje krikščionių Dievas užėmė tam tikrą kertelę šalia kitų dievų. Ipatijaus metraštininkas, taip pagiežingai aprašęs Mindaugo krikštą, neabejotinai vykdė metraščio užsakovo – Haličo kunigaikščio – politinę valią. Labai panašiai Lenkijos, Vengrijos ar Čekijos valdovus krikščionis XI a. apibūdino vokiečių kronikininkai. Tokiais „blogais“ krikščionimis buvo vadinami ir Paelbio slavų, Pamario kunigaikščiai XII ir XIII a. Todėl Ipatijaus metraštininko teiginių dėl slaptos Mindaugo pagonybės neturėtume suprasti pažodžiui.
Kad Mindaugas stengėsi savo dvare palaikyti krikščionybę, liudija ne tik Eiliuotoji Livonijos kronika, bet ir popiežių bulės. Antai 1255 m. kovo 6 d. popiežiaus Aleksandro IV bulėje, skirtoje Mindaugui, kalbama apie „pagonybės klystkelyje“ esančių pagonių (ir ne tik) pajungimą Kristaus tikėjimui.29 Vargu ar tai buvo tik įprasta popiežiaus kanceliarijos klišė, nes naracinėje dalyje popiežius mini paties Mindaugo laišką dėl pagonių atvertimo. Tapęs krikščioniu, Mindaugas buvo suinteresuotas, kad krikščionybė plistų Lietuvoje, nes per tai skleidėsi jo paties, kaip valdovo krikščionio, galia ir valdžios legitimacija. Net jei pritarsime istoriografijoje vyraujančiai nuomonei, kad Mindaugas apsikrikštijo grynai politiniais sumetimais, vis tiek samprotavimai, esą Mindaugas ir toliau liko pagonis arba pusiau pagonis, neturi pagrindo. Mindaugas puikiai suvokė krikščionybės teikiamą galią, tą rodo ir jo prašymas, kad popiežius leistų karūnuoti įpėdinį. Jeigu Mindaugas iš tikrųjų būtų dviveidiškai ir toliau aukojęs pagonių dievams, popiežius tokio leidimo nebūtų davęs. Įpėdinio karūnavimas rodo ir kitą dalyką – jis turėjo būti katalikas, o Mindaugo dinastija – katalikiška. Be to, popiežius priėmė Lietuvą į Apaštalų Sostą, pripažindamas, kad ji lygiavertė su kitomis krikščioniškomis valstybėmis (teoriškai visos jos buvo šv. Petro lenai). Siekdamas, kad Lietuvos vyskupija būtų subordinuota tiesiogiai Apaštalų Sostui, o ne Rygos arkivyskupijai, Mindaugas negalėjo tik apsimetinėti esąs uolus krikščionis. Tai buvo jo, kaip valdovo, teisė ir pareiga.
Pavaldiniai irgi nereiškė didelio nepasitenkinimo tuo, kad Mindaugas ir jo šeima apsikrikštijo. Jeigu tikėsime Eiliuotąja Livonijos kronika, žemaičiai, praėjus dešimčiai metų po krikšto, sakė mylintys karalių.30 Taigi, valdovo religijos pakeitimas nesumažino pavaldinių ištikimybės. Kita vertus, Mindaugas, priėmęs krikščionybę, vargu ar dairėsi į aplinkinius, svarstydamas, ką pasakys žmonės. Atvirkščiai, jo pavyzdys turėjo užkrėsti pavaldinius.
Atkreiptinas dėmesys, kad Eiliuotoji Livonijos kronika gana palankiai vertina Mindaugą, aprašydama įvykius po krikšto (iki Lietuvos karo su Livonijos ordinu). Kronika buvo rašoma praėjus nemažai laiko po Mindaugo nužudymo, tačiau anoniminis autorius, skirtingai negu Ipatijaus metraštininkas, nevadina Mindaugo apsimetėliu krikščioniu. Mindaugas puikiai suvokė bent jau politinę krikšto svarbą, o kokia buvo psichologinė valdovo nuostata, galime tik spėlioti.
Tiesa, Eiliuotoji Livonijos kronika labai gražiai apibūdina Mindaugo žmonos Mortos psichologinį nusistatymą krikščionybės atžvilgiu. Kadangi priimant kai kuriuos politinius sprendimus dalyvaudavo ir ji, darydama įtaką savo vyrui karalienė vadovaudavosi, pasak kronikos, krikščioniška morale. Todėl neatmestina, kad krikščioniškoji moralė buvo nesvetima ir Mindaugui. Be to, Morta pavaizduota kaip ypač uoli krikščionė. Istorija pateikia daug pavyzdžių, kai konvertitai, pradedant valdovais ir jų žmonomis, baigiant paprastais mirtingaisiais, tapdavo ypač uolūs krikščionybės gynėjai ir skleidėjai. Tai patvirtina ir archeologinė medžiaga iš artimiausių kraštų – Lenkijos, Skandinavijos.31 Kronikos eiliuotojas, nors ir sutirštindamas spalvas, stengėsi pateikti kiek įmanoma tikslesnį psichologinį Mortos paveikslą. Juo keisčiau skamba mintis, kad sutuoktinis, kuris žmonos klausė, ją gerbė ir greičiausiai mylėjo, buvo pusiau pagonis arba krikščionis „dėl akių“.
Mindaugo apostazės klausimas
Krikštą lydėjo valdovo karūnacija – to paties proceso sudėtinė ir neatsiejama dalis. Apie ją pastaruoju metu jau ne kartą rašyta, todėl plačiau ties tuo nesustosiu. Lietuvos vyskupijos steigimo peripetijos, vyskupo Vito paskyrimas taip pat buvo Mindaugo krikšto pasekmė. Kita problema – Mindaugo apostazė.
Teodoras Narbutas XIX a. suabejojo, ar tikrai Mindaugas grįžo į pagonybę. Pasak jo, karalius dar 1262 m. esą vykęs į Romą pas popiežių, gavęs jo atleidimą, o grįžęs uoliai platino krikščionybę, todėl ir buvo nužudytas. Lenkų tyrinėtojas Julijus Latkowskis XIX a. pabaigoje taip pat teigė, kad Mindaugas iki gyvenimo pabaigos buvo krikščionis, nors dauguma to meto tyrinėtojų ir rašytojų įrodinėjo priešingai.32 Tiesa, dokumentais nepatvirtintus Narbuto teiginius apie Mindaugo kelionę į Romą Latkowskis atmetė.
Dabartinė lietuvių istoriografija vieningos nuomonės dėl Mindaugo apostazės neturi, tačiau vis dažniau pasigirsta balsų, kad Mindaugą atskalūnu pavertė Livonijos ordino propaganda. Juozapas Stakauskas, iš lietuvių istorikų bene plačiausiai tyrinėjęs apostazės klausimą, logiškai dėliodamas argumentus „už“ ir „prieš“, priėjo prie išvados, kad Mindaugas neatsisakė krikščionybės. Stakauskas labai aiškiai atskyrė Mindaugo įsitraukimą į karą prieš Livonijos ordiną nuo asmeninio krikščionybės išlaikymo. Tai du skirtingi dalykai, kuriuos istoriografija, remdamasi Eiliuotąja Livonijos kronika, suplakė į vieną. Joje pateiktas gana ilgas žemaičių dialogas su Mindaugu – po pergalingo Durbės mūšio jie reikalavo, kad karalius įsitrauktų į karą prieš Livonijos ordiną.33 Tą pokalbį, reikia manyti, bus išgalvojęs pats eiliuotojas – juk kronika parašyta praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų po įvykių! Stakauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kaip laisvai kronikininkas prikergia apostato etiketę kitiems Mindaugo šeimos nariams, pasak jo, Vaišvilkas pagoniškų papročių laikėsi net tada, kai jau buvo įkūręs vienuolyną, kuriame gyveno.34 Taigi pernelyg sureikšminti kronikoje aprašyto pokalbio, pateikiant jį kaip akivaizdų Mindaugo apostazės įrodymą, nereikėtų.
Istorikai, pasisakantys „už“ Mindaugo apostazę, remiasi ne tik kronika, bet ir Ipatijaus metraščio žinute apie tai, esą karalius slapta atlikdavo pagoniškas apeigas. Šios žinutės patikimumą jau aptarėme. Kiti šaltiniai arba pakartoja minėtų šaltinių informaciją, arba iš jų net nėra aišku, ar kalbama būtent apie Mindaugą.
Dėliodamas argumentus „prieš“, Stakauskas ypač pabrėžė popiežiaus Klemenso IV 1268 m. sausio 20 d. bulę, kurioje užsiminta apie šviesaus atminimo Mindaugą. Beje, šioje bulėje, skirtoje Čekijos karaliui Pšemislui Otokarui II, trumpai pristatyta ir Mindaugo biografija, akcentuojant tris svarbiausius įvykius – Mindaugo krikštą, karūnaciją, sankcionuotą Apaštalų Sosto, ir karaliaus nužudymą. Žudikai vadinami „pragaišties sūnumis“.35 Taigi popiežius buvo informuotas apie sąmokslą, kurio auka tapo karalius Mindaugas. Iš tikrųjų, jeigu manysime, kad paklausęs žemaičių pasiuntinių ir paveiktas Treniotos žodžių Mindaugas atkrito į pagonybę, tai kodėl visi šie asmenys, karštai prisiekinėję meilę valdovui, staiga susimokė prieš jį ir jo sūnus, tarp kurių greičiausiai buvo ir sosto įpėdinis? Juk Mindaugas sutiko su jų keliamomis sąlygomis. Į šį klausimą Stakauskas atsakė taip: sąmokslininkų taikinys buvo katalikiškoji dinastija, į sostą jie norėjo pasodinti visai kitą žmogų. Taigi, pagoniškai reakcijai atstovavo sąmokslininkai, o ne Mindaugas. Tą įvertindamas Klemensas IV ir užsiminė apie Lietuvos karalių, kaip apie krikščionį, nužudytą netikinčiųjų, t. y. apostatų. Žinant tragiškas Mindaugo nužudymo aplinkybes, nevertėtų abejoti Apaštalų Sosto žodžiais.
Tiesa, kyla kitas klausimas, į kurį Stakauskas irgi bandė atsakyti. Iš kur popiežius sužinojo, kad Mindaugas žuvo būtent nuo atskalūnų ir pagonių rankos? Šią žinią į Laterano rūmus Romoje atnešė Livonijos ordino pasiuntiniai ir dvasininkai, pabėgę iš Lietuvos, į kurią jie buvo nusiųsti, kad apsikrikštijusiam karaliui padėtų evangelizuoti valstybę. Apie tragiškus įvykius greičiausiai buvo informuotas ir pirmasis Lietuvos vyskupas Kristijonas, kuris 1259 m. rudenį išvyko į Vokietiją ir Lietuvon nebegrįžo. Kadangi 1268 m. sausio 20 d. bule popiežius Klemensas IV kreipėsi į Čekijos karalių, žinia apie Mindaugo nužudymą turėjo pasiekti ir tą kraštą. Čekija, kaip ir Lenkija, XIII a. viduryje ėmėsi iniciatyvos steigti misijines vyskupijas Lietuvos karalystės pašonėje, čekų ir lenkų misionieriai palaikė ryšius tiek su Vokiečių ordino ir gretimų šalių dvasininkais, tiek su Apaštalų Sostu, popiežius Klemensas IV galėjo tiesiai iš jų gauti išsamią informaciją apie įvykius Lietuvoje. Beje, popiežiaus bulė yra chronologiškai ankstyviausia žinutė apie Mindaugo nužudymą. Eiliuotoji Livonijos kronika ir Ipatijaus metraštis buvo parašyti jau XIII a. pabaigoje. Ypač atsižvelgtina į aplinkybes, kuriomis buvo rašoma Eiliuotoji Livonijos kronika – vyko Livonijos ordino ir Rygos arkivyskupo ginčas dėl žemių ir teisinės subordinacijos, todėl Vokiečių ordinas buvo suinteresuotas Mindaugą vaizduoti kaip atskalūną, atmetant kaltinimus, kad dėl nužudymo kaltas pats. Visa tai verčia manyti, kad Mindaugas vis dėlto neatskilo nuo krikščionybės.
Krikšto reikšmė (Vietoj išvadų)
Oficialiai Mindaugo krikštas buvo pirmas bandymas įvesti krikščionybę valstybės lygmeniu. Mindaugas, kaip ir kiti Naujosios Europos valdovai, po krikšto buvo karūnuotas ir tapo lygiaverčiu valdovu krikščioniu. Bet, skirtingai nuo X a. pab.–XII a. Naujosios Europos valdovų, Mindaugas krikštą priėmė ne per vedybas, bet gavo iš keisto valstybinio darinio – Livonijos ordino, kuris po Saulės mūšio tapo Vokiečių ordino dalimi, – rankų. Todėl dinastinė sąjunga buvo neįmanoma, o dažna magistrų kaita, Livonijos politinio elito susiskaldymas negarantavo gerų ilgalaikių santykių. Nepaisant to, Mindaugui vis dėlto pavyko užmegzti ryšį su magistru ir gauti tarptautinį savo valstybės pripažinimą. Tai pirma.
Antra, Mindaugui pavyko, kaip ir kitiems Naujosios Europos valdovams, apsikrikštyti savarankiškai, o ne būti apkrikštytam. Nors už suteiktą pagalbą teko kai kurias žemes perleisti Livonijos ordinui, tačiau jo vasalu Mindaugas netapo. Statusas, kurį popiežius Inocentas IV suteikė dar iki karūnavimo, garantavo Mindaugui visišką savarankiškumą. Toks savarankiškumas buvo suteiktas ir Lietuvos vyskupijai. Deja, po Mindaugo nužudymo viską vėl reikėjo pradėti nuo pradžių ir jau visai kitokiomis sąlygomis.
Zenonas Ivinskis karaliaus veiklą įvertino taip: Mindaugas savo krikštu nubrėžė politinę valdovų liniją – priimti Vakarų, o ne Rytų Bažnyčios krikščionybę. Gediminaičių dinastija tokią programą kaip tik ir siekė realizuoti (galiausiai tą įvykdė Jogaila). Mindaugo įkurtoji valstybė nežlugo, net ir netekusi karaliaus. Nors daugiau kaip šimtą metų Lietuva buvo pagoniška (išskyrus prisijungtąsias Rusios žemes, kur įsitvirtino Rytų apeigų Bažnyčia), aplinkinių valstybių valdovai krikščionys buvo priversti susitaikyti su tokiu jos statusu. Ivinskis padarė ir dar vieną nepaprastai svarbią išvadą: jeigu katalikas Mindaugas nebūtų buvęs nužudytas, jo įpėdiniai būtų išlaikę ir karaliaus karūną, taigi krikštas ir karalystės statusas būtų įgijęs tęstinumą. Deja, Treniota su kitais sąmokslininkais nepaliko Lietuvai pasirinkimo – su Mindaugu buvo nužudyta visa katalikiškoji dinastija, o kartu su ja prarastas ir karalystės statusas. Atgaivinti krikščionybę, tiesa, Rytų apeigų, bandė Mindaugo sūnus iš pirmosios santuokos Vaišvilkas, tačiau nužudytas buvo ir jis...
