Tautų maišatis

1920 m. rudenį Stanislawas Swaniewiczius tarnavo Lenkijos kariuomenės lietuvių ir baltarusių batalione. Spalio mėnesį jų dalinys patraukė į Vilnių, kuris tuo metu buvo lietuvių rankose. Pakeliui užvirė mūšis, buvo aukų.

Profesorius Swaniewiczius pasakojo, kaip jis su draugu – kitu kariu priėjo prie sužeisto priešo, bandė jį pakelti, o šis sudejavo lietuviškai: „O Jėzau!“

„Tai mus pribloškė – iki tol kovojome su bolševikais… ir še tau – brolžudiškas karas! Mano draugas, kuris už mūšį prie Varšuvos buvo gavęs „Virtuti Militari“ ordiną, tuomet tarė – žinai, aš pereinu į lietuvių pusę, aš esu lietuvis“, – prisimena Swaniewiczius.

Tame keistame kare atsitikimų, kai priešingose barikadų pusėse atsidurdavo pažįstami ir net giminės, buvo daug. Panašūs dalykai dėjosi ne tik fronte, bet ir visuomenės elito sluoksniuose, ir valdžios viršūnėse.

Vienas iš Europos romantizmo vaisių buvo liaudies kultūros vertės suvokimas. Tai paskatino liaudį virsti tauta, o vėliau atvedė prie tautinės valstybės siekio. Lietuvą šios idėjos pasiekė palyginti vėlai – tik XIX a. paskutiniais dešimtmečiais, kai sąlygos lietuvių tautiniam atgimimui buvo ypač sunkios. Visa istorinės Lietuvos teritorija buvo Rusijos sudėtyje.

 Lietuviškos mokyklos neegzistavo, apskritai buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, neleista net žemės parduoti katalikams. Lietuviškas knygas slapta gabendavo iš Rytų Prūsijos, kur irgi gyveno nemažai lietuvių. Jie savo ruožtu patyrė germanizacijos spaudimą, be to, būdami liuteronai, nejautė itin didelio solidarumo su savo tautiečiais katalikais kitoje Nemuno pusėje.

Tačiau didžiausias iššūkis lietuvių atgimimo sąjūdžiui buvo polonizacija. Keletą šimtmečių trukęs politinis Abiejų Tautų aljansas, religijos, o paskui ir bendra kova su užkariautoju skatino Lietuvos suartėjimą su Lenkija tiek kalbos, tiek gyvenimo būdo atžvilgiu. Tai ypač palietė elitą. Galima sakyti, visa katalikiškoji lietuvių bajorija ir miestiečiai namuose šnekėdavo lenkiškai, jų pavyzdžiu pasekė ir nemažai valstiečių. Apibūdinimas „lietuvis“ nebereiškė etninės priklausomybės. Juk lietuviais save vadino ir Kosciuška, ir Mickevičius, ir Piłsudskis. O pati Lietuva buvo laikoma vienu iš Lenkijos regionų, kaip Pamarys ar Mazovija.

Tokia situacija vertė lietuvių tautinio atgimimo lyderius kalbą laikyti paskutiniu tapatybės bastionu. Daugelis iš jų buvo kilę iš turtingų ūkininkų šeimų ir lietuvių kalba jiems buvo gimtoji. Sąjungą su Lenkija jie laikė kultūriniu ir politiniu savo tėvynės pažeminimu, skelbė, kad Lietuva atgims tik tada, kai išsivaduos iš lenkų įtakos.

Lietuvos lenkų arba, kaip kiti juos vadina, polonizuotų lietuvių požiūriai į tą reiškinį buvo labai įvairūs. Viena vertus, jie puoselėjo savo skirtingumo nuo „Karūnos“ gyventojų jausmą ir dažnas kalbėjo „liaudies kalba“, bet, pavyzdžiui, dauguma aplink Vilnių gyvenančiųjų neįsivaizdavo, kad Lietuva galėtų egzistuoti savarankiškai. Kita vertus, kuo toliau į šiaurę, Žemaitijoje, tuo šio visuomenės sluoksnio požiūris į litvomaniją (šitaip paniekinamai vadintas lietuvių atgimimo sąjūdis) darėsi palankesnis.

Nepriklausomybės siekių įgyvendinimo šansai, atsiradę žlugus carinės Rusijos imperijai, atvedė prie to, kad dvi valstybingumą atkuriančios tautos ėmė konfrontuoti tarpusavyje. Lietuvių pusėje buvo istorijos argumentai, lenkų pusėje – kultūriniai aspektai. Tai iliustruoja ginčas dėl Vilniaus, kuris yra istorinė Lietuvos sostinė, tačiau jame lietuviškai tada kalbėjo vos 2 proc. gyventojų. 1918–1920 m. miestą keletą kartų valdė tai vieni, tai kiti. Po Varšuvos mūšio bolševikai atidavė Vilnių lietuviams. Piłsudskis mėgino derėtis, o kai tie mėginimai neatnešė pageidaujamo rezultato, jis sufabrikavo savosios lietuvių ir baltarusių divizijos maištą ir užėmė Vilnių.

Toks žingsnis buvo Lietuvai iš dalies naudingas. Nelietuviška Vilnija jaunai valstybei būtų buvęs sunkiai praryjamas kąsnis. Vis dėlto karinis Vilniaus užgrobimas tapo pretekstu nutraukti santykius su Varšuva (jie vėl buvo užmegzti tik 1938 m.), susidoroti su lenkiška kultūra ir lenkų mažuma. Keliolika metų trukęs radikalus atsiribojimas nuo lenkybės leido lietuviams susikurti naują tapatumą, antipolonizmas čia vaidino pagrindinį vaidmenį. Atsirado itin neigiamas lenko įvaizdis, tikras klasinio ir rasinio priešiškumo lydinys.Tai – lenkų bajoras, nutautinantis ir engiantis lietuvių valstietį.

Kaip ir dauguma tokios rūšies darinių, šis įvaizdis buvo supaprastintas, falsifikuotas. Pavyzdžiui, dailininkas ir kompozitorius Konstantinas Čiurlionis, iškiliausia XIX–XX a. sandūros lietuvių kultūros asmenybė, buvo kilęs iš valstiečių šeimos, namuose šnekėjo lenkiškai, o į lietuvybę jį atvertė dvarininkė žmona. Lenkiškai kalbėjo stulbinamai daug Lietuvos valstybės vadovų, visuomenės įžymybių. Dauguma jų buvo kilę iš dvarininkų, kurie, nors šnekėjo lenkiškai, žinojo ir pripažino lietuviškas savo šaknis. Įdomu, kad dažniausiai būtent tų sluoksnių žmonės formavo konfrontacinį Kauno politikos kursą.

Archeologinius tyrinėjimus Žemaitijoje XIX a. pab. daręs Ludwikas Krzywickis rašė, kad po 1864 m. apie Kauną ir Šiaulius buvusiuose dvaruose išaugo lietuvių kairuoliškų radikalų karta, daugiausia moterys, tačiau „žlungant socialistiniam judėjimui ir tvirtėjant lietuvių tautiniam atgimimui, atsirado nauja mada – ėmė dygti litvomanės“. Iš lenkiškų dvarų kilo pirmosios lietuvių poetės, rašytojos, tautos veikėjos: Karolina Praniauskaitė, Julija Beniuševičienė (Žemaitė), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), seserys Ivanauskaitės (Lazdynų Pelėda), Ona Brazauskaitė (feminizmo pradininkė), Felicija Bortkevičienė (vadinama lietuvių revoliucijos močiute) ir daugelis kitų. Jų vaidmuo, formuojant tautinį sąmoningumą ir dedant pamatus naujai valstybei, buvo milžiniškas taip pat ir dėl to, kad jos kilusios iš tokio sluoksnio. Kauno burmistras Konstantinas Nekvedavičius yra pasakojęs, kaip paveikdavo jo pavyzdys, kai jis, būdamas bajoras, viešai deklaruodavo lietuvišką savo tautybę.

Tam laikotarpiui būdingi ir vidinio konflikto bruožai. Antai Mieczyslawas Dowojno-Sylwestrowiczius (Davainis-Silvestravičius) lenkų kalba leido antilenkišką žurnalą Litwa, kuriam lietuvišku šovinizmu persmelktus kūrinius rašė Helena Ceprynska, kilusi iš Baltarusijos. „Mes, lietuviai, niekada neišsižadėsime savo tautybės, nors kalbame ir rašome lenkiškai“, – tvirtino Stefanija Wojnilowiczowa, o Otto Zawisza savo „Lietuvių himne‘‘ ragino išvyti lenkus „toli, toli už Nemuno“.

Tačiau net tie, kurie gimtuosiuose namuose šnekėjo lietuviškai, paskui mieliau vartojo lenkų kalbą. Lietuvių tautinio atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius su Lietuvos verslininku ir mecenatu Petru Vileišiu susirašinėjo lenkiškai.

Kunigaikščiui Dominikui Dowgiallo lankantis Lenkijoje, kažkoks valdininkas pasiteiravo: Kada „maištaujanti Kauno vaivadija sugrįš į motinos – tėvynės glėbį?“ Susierzinęs kunigaikštis atšovė: „O kada, ponai, sugrąžinsit mums Vilnių?!“ Daugėla buvo vienas iš tų, kurie, neatmesdami lenkiškos kultūros, laikė save lietuviais. Tokių žmonių vis mažėjo, nors jų pasaulėžiūra buvo viena svarbiausių lietuvių nacionalizmo varomųjų jėgų. Pasak Kszysztofo Buchovskio, „tautinis judėjimas naudojosi, be kita ko, tradicine pagieža, kuri nuo seno gyvavo „separatistiniame“ lietuvių bajorijos požiūryje į lenkus“.

Ryškus šios visuomenės dalies atstovas buvo Mykolas Römeris, Lenkijos legionų karys, Piłsudskio adjutantas, ilgai puoselėjęs viltį, kad abi tautos suras bendrą kalbą. Po Żeligowskio akcijos jis liovėsi tuo tikėjęs ir ryžtingai pasisakė už Lietuvą. Vėliau Römeris tapo Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėju, atstovavo jai Hagos tribunole. Be to, suvaidino didžiulį vaidmenį kuriant Lietuvos aukštąjį mokslą.

Klojant jaunos valstybės pamatus svariais nuopelnais pasižymėjo Tadeuszas Dowgirdas, pirmojo profesionalaus archeologijos muziejaus steigėjas, valstybinės vėliavos bendraautoris. Krzywickio nuomone, Daugirdas atliko „milžinišką darbą lietuvių kultūros institucijų formavime“.

Bohdanas Paszkiewiczius pasakojo, kaip teta nusivedė jį pas savo pusbrolį kunigą, Lietuvos nusipelniusį veikėją Aleksandrą Dombrovskį. Kalbai pakrypus apie santykius su Lenkija, teta pareiškė, kad lietuviai turi pagaliau susitaikyti su lenkais. Tai išgirdęs dvasininkas pašoko nuo kėdės ir piktai atrėžė: „Su lenkais? Niekada! Greičiau su velniu negu su lenkais!“ Pokalbis, žinoma, vyko lenkiškai, nes tas „užkietėjęs lietuvių šovinistas“ lenkų kalbą išmoko vaikystėje tėvų namuose, be to, gyveno su seserimi, kuri nemokėjo lietuviškai.

Andrzejus Rondomanskis, nors gimė lenkų šeimoje, suaugęs palaikė lietuvių pusę. Nuo 1928 m. jis vedė lenkiškas radijo programas, skirtas Vilnijai. Konradas Gurskis vadino jį „siaubingu lenkų priešu“. Rondomanskio brolis gyveno Lenkijoje ir, išgirdęs vieną iš jo radijo laidų, nusiuntė laišką, kuriame rašė: „Aš, p. Andrzejaus Rondomanskio brolis, viešai pasmerkiu jo pasisakymus ir nutraukiu su juo bet kokius šeimyninius ryšius, nes esu sukrėstas jo laidų, kurios įžeidžia švenčiausius tautinius mano jausmus.“

Michalas Kwinto gimė toje Vilniaus krašto dalyje, kur net kaimuose žmonės nešnekėjo lietuviškai. 1915 m. jis susipažino su lietuviais, kurie jo tautinę savimonę pakreipė lietuvybės link. Po karo apsigyvenęs Žemaitijoje, Kvintas reikalavo, kad namuose būtų kalbama tik lietuviškai, be to, įkūrė Šaulių padalinį ir tapo jo vadu. Na, o jo brolis Henrikas gyveno Varšuvoje ir nepalaikė jokių ryšių su „atskalūnu“.

Tarpukariu Kaune sklandė anekdotas, kad „Lietuvą valdo dvi Chodakovskos ir ponas Ilgovskis“. Ilgovskis buvo įtakingas verslininkas, bet net jis negalėjo prilygti seserims Chodakovskoms. Zofija buvo Respublikos prezidento Antano Smetonos žmona, o Jadvyga – ilgamečio premjero Juozo Tūbelio sutuoktinė. Abi jos garsėjo nepaprastai karštos lietuvybės patriotės. Lenkijos ambasadorius Kaune Franciszekas Charvatas yra pasakojęs, kaip jam susitinkant su pirmąja šalies pora prezidentas kalbėdavęs lenkiškai, bet jo žmona nenusižemindavo iki savo gimtosios kalbos ir šnekėdavo prancūziškai.

Žymus filosofas Stasys Šalkauskis užaugo lenkų inteligentų šeimoje. Kaip rašo Paszkiewiczius, studijų metais Šalkauskis tapo „tvirtu lietuvių nacionalistu“. Po 1918 m. jis buvo katalikų jaunimo ideologas ir vadovas, pagrindė tautinės–katalikiškos valstybės koncepciją.

Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko sąsajos su Lietuva buvo gana silpnos. Jis gimė Latvijoje, jo tėvas, caro armijos karininkas, buvo lenkas, motinos giminės šaknys – Mazovijoje, jis pats irgi vedė lenkę, o jų dukra išvyko studijuoti į Vilnių, iš kur atsivežė du pretendentus į jos širdį.

Tačiau tėvas atmetė abi kandidatūras, nes jaunuoliai nemokėjo lietuvių kalbos. Galiausiai ji susižiedavo su Viktoru Stoma, lietuvių generolo, be kita ko, taip pat kilusio iš lenkų, sūnumi. Vėliau jų giminaitis Varšuvoje Stanislawas Stomma prisiminimuose rašė, kad sutuokti juos turėjo Lietuvos prezidento bičiulis kunigas Mironas, tačiau jaunoji užsispyrė, kad vestuvių priesaiką ji tars lenkiškai, tad teko ieškoti dvasininko lenko...

Edmundas Jakubowskis yra pasakojęs apie lietuvę, kuri garsėjo tuo, kad pabrėždavo: „Esu Piłsudskio pusseserė, bet nelaikau to garbe, o tik gėda.“

Tokių susiskaldžiusių šeimų buvo daugybė. Kartais pasirinkimo erdvė būdavo dar platesnė. Iš trijų brolių Ivanauskų vienas tapo lenku, antras – lietuviu, trečias – baltarusiu.

Stanislovas Narutavičius sakydavo, kad lietuviška tautybė jam antroje vietoje, nes pirmiausia jis yra žemaitis.

Iš Žemaitijos kilo daugelis politikos šulų. Pavyzdžiui, Vladas Putvinskis – Šaulių organizacijos įkūrėjas. Pirmoji šios paramilitaristinės sąjungos akcija buvo perversmo, kurį 1919 m. rengė Lenkijos karinė organizacija, sužlugdymas. Beje, Putvinskis iki gyvenimo pabaigos taip ir neišmoko taisyklingai lietuviškai kalbėti.

Iš panašių sluoksnių kilęs Vladas Nagevičius – Karo muziejaus direktorius ir Lietuvos istorijos naujo pateikimo, kuriame Lenkija nušviečiama kaip didžiausias priešas, bendraautoris. Tarpukario dvidešimtmečiu jis buvo vienas iš antilenkiško Kulturkampf lyderių. Kai 1939 m. rudenį tūkstančiai pabėgėlių iš Lenkijos rado prieglobstį Lietuvoje ir net labiausiai nacionalistiškai nusiteikę veikėjai nutraukė savo retoriką, Nagevičius išdrožė kandžią kalbą, šaipydamasis iš tų, kurie dar neseniai ragino žygiuoti užimti Kauną, o dabar čia prašo duonos kąsnio.

Pirmasis Lietuvos vidaus reikalų ministras gimė bajorų šeimoje ir iš pradžių jo pavardė buvo Vladyslawas Staszynskis. 1930 m. jis buvo pasiųstas į slaptą susitikimą su Piłsudskiu. Vokietijai kėlė nerimą to pokalbio rezultatai, nes Lenkijos ir Lietuvos suartėjimas galėjo pakenkti jos planams. Deja, paaiškėjo, kad Stašinskas – labiau ideologas negu politikas. Pokalbį su maršalu Piłsudskiu jis pradėjo reikalavimu sugrąžinti Vilnių. Piłsudskis pasišiaušė ir santykių pagerėjimo viltys žlugo.

Nepaprastai svarbios jaunai valstybei asmenybės buvo broliai Biržiškos. Piotras Losowskis priskyrė juos „kiečiausiems, nepermaldaujamiems sutarimo su Lenkija priešininkams“. Politiškai aktyviausias buvo Mykolas Biržiška, revizionistinės Vilniaus išvadavimo sąjungos iniciatorius. Ši organizacija atliko milžinišką vaidmenį skleidžiant polonofobiją ir formuojant naujovišką valstybinę ideologiją. Anot Henryko Wisnerio, „Vilniaus išvadavimo šūkį vadovaujantieji sluoksniai padarė pagrindiniu tautinės integracijos faktoriumi“.

Stanislawas Stempowskis rašė: „Jeigu lenkas veda rusę, jų vaikai paprastai būna ukrainiečiai arba lietuviai.“ Gimusieji mišriose šeimose kartais pasirinkdavo stulbinančias tapatybes. Taip atsitiko, pavyzdžiui, Konstantui Komarui, kuris, nors pakrikštytas cerkvėje ir oficialiai laikytas rusu, perėjo į katalikybę, tačiau jo santykiai su lenkų dvarininkais išliko šalti. Na, o jo anūkas Vladislawas, žinomas lenkų olimpietis, prisimena, kad senelis laikė save lietuviu.

Oskaro Milašiaus senelis vedė italų primadoną, tėvas – žydų rabino dukterį, Milašius pats gimė Baltarusijoje, bet didžiąją gyvenimo dalį praleido Paryžiuje, tapo prancūzų poetu ir... lietuvių diplomatu. Česlovas Milošas rašė, kad jo pusbrolis Oskaras pasirinko lietuvybę kaip savotišką kerštą lenkų bajorams, niekinusiems jį dėl to, kad buvo daugelio mezaliansų palikuonis. Paskirtas pirmuoju Lietuvos atstovu Prancūzijoje, Oskaras Milašius diskreditavo Lenkiją Tautų Lygos forume, apkaltindamas ją žydų pogromais ir imperialistinėmis užmačiomis.

Barono Stasio Šilingo tautybės pasirinkimą nulėmė visuomenės elgesys – jautėsi jos atstumtas todėl, kad buvo nesantuokinis vaikas. Nepriklausomoje Lietuvoje Šilingas padarė puikią karjerą: du kartus ėjo teisingumo ministro pareigas, buvo Valstybės tarybos pirmininkas. Kaip politikas pasižymėjo aršiu antilenkiškumu.

Panašiai susiklostė poeto Liudo Giros, taip pat nesantuokinio vaiko, likimas. Gira augo įtėvių namuose lenkų kultūros atmosferoje. Šis labai talentingas ir ambicingas žmogus, eidamas Lietuvos žvalgybos vadovo pareigas, pagarsėjo kaip sąmokslininkų iš Lenkijos karinės organizacijos triuškintojas.

Carinės okupacijos metais dvarininkija Lietuvoje buvo lenkybės ramstis. Po 1918 m. jų nuostatos jau nebuvo tokios vienareikšmiškos. Pasak Eugenijaus Römerio, vykstant rinkimams į Lietuvos Seimą daugelis jų agitavo balsuoti už lietuvių partijas. Pykdamas ant tų, kurie „išsižada tautybės, nustoja buvę lenkais, užsirašo į lietuviškas partijas, tarnauja Lietuvos valdžiai“, Römeris su kartėliu rašė, kad „tarp tos kategorijos žmonių pirmauja kilmingos aristokratijos atstovai.‘‘

Labiausiai žinomas tarp jų buvo Biržų dvarų savininkas Alfredas Tiškevičius, atstovavęs Lietuvai Paryžiaus taikos konferencijoje, be to, tapęs pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Londone. Jis pasižymėjo kaip kandžių notų, demaskuojančių „avantiūristinius Varšuvos kėslus“ autorius. Tose notose Tiškevičius įrodinėjo, kad Lenkija kurpia agresijos planus ne tik prieš Kauną, bet ir prieš Rygą.

Panašios nuomonės laikėsi ir Kretingos Tiškevičiai, žemaitiškoji Platerių atšaka ir išsišakojusi Landsbergių giminė, iš kurios kilo Gabrielius, laikomas lietuvių teatro tėvu, Vytauto Landsbergio senelis.

Tačiau didžiuma aristokratų vis dėlto rodė tik pasyvų palankumą. Toks buvo Konstantinas Radvila, kuris nesikišo į politiką, bet tai nesutrukdė jam draugauti su prezidentu Smetona ir remti kontroversiškas jaunos valstybės iniciatyvas (jis, be kita ko, buvo Janušo Radvilos, kurį lietuviai laikė didvyriu, pulko garbės vadas).

Tačiau nestigo tarp jų ir idealistų, kaip antai kunigaikštis Tadeuszas Puzynas, vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių, Vyčio Kryžiaus kavalierius.

1920 m. pabaigoje, bręstant konfliktui dėl Vilniaus, lietuviai žinodami, kad lenkai turi gerai parengtą kavaleriją, o jie – tik vieną ulonų pulką, užsibrėžė parengti naujus būrius, tačiau nebuvo kam patikėti šį darbą. Gynybos ministras Konstantinas Žukas vyriausiajam kariuomenės vadui Žukauskui tada pasakė: „Lietuvoje yra tik vienas žmogus, tinkamas tokiai užduočiai. Deja, iškyla problema – jis yra lenkas.“

Tas kandidatas – tai pulkininkas Bronislawas Skomskis. Jis priėmė pasiūlymą, bet, stengdamasis elgtis lojaliai, įspėjo vadą apie savo tautybę. „Turbūt žinote, kad esu lenkas“, – pasakė. „Nieko tokio. Aš taip pat lenkas“, – atkirto Žukauskas. Beje, pokalbis vyko lenkiškai. Pirmasis Lietuvos gynybos ministras atvirai sakydavo, kad tėvų namuose buvo šnekama „lenkišku dialektu“.

Spalvinga asmenybė buvo Povilas Plechavičius, Lenkijoje žinomas kaip kolaborantiškos formacijos Vietinė rinktinė organizatorius. Paszkiewičius apie jį ir jo brolį rašė: „Abu sakė esą lenkai… Abu laisvai kalbėjo lenkiškai, iš trijų brolių du buvo vedę „grynas“ lenkes, be to, pavaldinius visada pasirinkdavo iš lenkų. Jų lenkiškumas, atrodo, buvo nesuvaidintas, jis buvo tikras, natūralus…“ Ne tik kariuomenėje, bet ir kitose sferose reikėjo žmonių, turinčių daug žinių ir didelę patirtį. Mykolas Römeris laiške Witoldui Abramowicziui 1930 m. rašė: „...daugumas vyresnės kartos lietuvių inteligentų dar tebėra tokie, kad vos pagramdysi ir po plonyčiu lietuvišku glajumi surasi tą patį lenkų inteligentą, koks esate Jūs ir Piłsudskis ir bet kuris išsilavinęs Vilniaus lenkas...“ Iš tokių sluoksnių, be kita ko, buvo kilęs ir Ignas Adamkevičius, vienas pirmųjų Lietuvos lakūnų, prezidento Valdo Adamkaus tėvas.

Aprašytieji dalykai Lietuvoje yra tabu, nes jie suduoda smūgį pamatiniam mitui, pagal kurį tauta atgimė iš liaudies, o bajorai (suprask, lenkai) prieš tą procesą buvo priešiškai nusiteikę. Tačiau ir Lenkijoje ši tema kelia problemų. Pirmiausia nežinia, kaip klasifikuoti tokius žmones.

Daugelis juos laikytų išdavikais, bet tai jau dvelktų dviveidišku mentalitetu: jeigu germanizuotas lenkas, pavyzdžiui, Wojciechas Kętrzynskis, grįžta prie savo šaknų, tai yra gerai, bet jeigu polonizuotas lietuvis grįžta į lietuvybę – tai jau blogai?

Esame tvirtai įsitikinę, kad Rytų Europoje turi būti lenkiškos kultūros hegemonija. Nežabotos Kresų polonizacijos stereotipas tapo dogma, kurios neneigia net patys didžiausi stereotipų griovėjai. Tai yra ir mūsų geros savijautos, kai žvelgiame į istoriją, pagrindas. Todėl taip sunku susitaikyti su faktu, kad „laukinėje“ Lietuvoje mūsiškis politinis ir kultūrinis modelis kažkuriuo momentu prarado savo patrauklumą. Ir net tarp vietinio de facto lenkų elito.

Versta iš Polityka, nr. 51, 2010-12-18

Vertė Edita Degutienė