Apie galindus, baltų gentį, ir jų kelionę į vakarus, pasaulio pakraštį (nuotraukos)

Didžioji Europos sengirė – nuo Elbės vakaruose iki Volgos ir Okos santakos rytuose – lėmė, kad joje gimęs ir susiformavęs etnosas – aisčiai, aisti(j)ai, buvo vienas sėsliausių. Apskritai, t.y. „pagrindo etnosai“, užgimę pastoviuose ir vientisuose kraštovaizdžiuose, tokiuose kaip giria, kalnai, yra sėslūs – kelionėms pakyla tik antriniai etniniai dariniai, sakytume sūnūs ar dukros, visai kaip šeimoje... Didžiosios girios (jos likutis yra Belovežo sengirė) gentys pasižymėjo ypatingu sėslumu, glūdėjimu, anot Vaižganto. Tautų kraustymosi bangos ritosi per senąjį žemyną viena po kitos, o čia, glūdumoje, tvyrojo prietema ir romá, kaip amžinybės ar neseniai prarasto rojaus miglotas prisiminimas.

Tačiau laikas ir jo įsuktas istorijos smagratis darė savo. Baltų gentys buvo įtrauktos į istorijos sūkurius. Vieni pirmųjų šitai patyrė galindai, galinė, pakraštinė aistijų gentis, gyvenusi didžiosios Girios pakraštyje, kur žvilgsniui atsiveria horizontai.

***

I-dalis. GALINDIJA.

Galindų vardu paprastai įvardijami tik vadinamieji vakarų galindai (viena iš devynių prūsų kilčių). Jie gyveno Galindoje, tarp Geldapės ir Nauros (Narevo, Vyslos intako) upių. 178 m. po Kr. apie juos rašė graikų geografas Klaudijus Ptolemajas (archeologai to laikotarpio galindus tapatina su taip vadinama Bogačevo kultūra).

Pietuose galindai (prūsiškai galindis, lotyniškai galindae) ribojosi su mazovais, rytuose – su jotvingiais (su kuriais juos siejo itin glaudūs ryšiai), šiaurėje su bartais, vakaruose su pagudėnais, pietvakariuose su sasnais (sėsnomis?). Jų klestėjimo laikas – pirmieji amžiai po Kristaus. Galindijos centras buvo netoli Alnaštyno (Allenstein – vok., Olsztyn – lenk.), Prūsų (dabar Mozūrų) ežeryne. Tuo metu galindai buvo labiausiai klestinti baltų gentis – turėjo išvystytą žemdirbystę ir amatus, prekiavo ne tik su kaimyninėmis gentimis, bet ir su Padnieprės, Padunojės, Pareinės kraštais, netgi su tolimuoju Krymu. Tuo laiku galindais greičiausiai vadinta platesnė nei kiltis etninė bendrija, pavyzdžiui, visi lingvistiniai senprūsių protėviai. Mirusius jie degindavo ir vėliau laidodavo urnose, o vyrus laidodavo su žirgais.

VII a. antroje pusėje (įsidėmėkime šią datą) galindų kultūra ėmė nykti. VII-XII a. – palaipsnio galindų silpnėjimo laikotarpis. Manoma, kad XII a. dalis galindų žuvo kovose su Mazovijos kunigaikščiais arba buvo išvesti į nelaisvę, kiti kryžiuočių ordino buvo išvaryti į Sembą, dar kiti išsikėlė į jotvingių ir nadruvių žemes. Vokiečių istorikas Petras Dusburgietis teigė, kad XII a. antroje pusėje Galinda virto dykra, pirmykščia giria. XIV-XVII a. Galinda buvo kolonizuota vokiečių ir lenkų.

Rytų galindai gyveno Protvos upės baseine, į vakarus nuo Maskvos (dabartinės Možaisko apylinkės). Jie yra minimi Ipatijaus metraštyje (1057 m. ir 1147 m.) kaip goliadj. Archeologai jiems priskiria taip vadinamą Moščino kultūrą (V-VIII a.). Vėliau juos asimiliavo slavai. Rusų lingvisto V. Toporovo teigimu, XI a. situacija buvo tokia, kad Maskvos gyvenvietėje jau buvo kalbama slaviškai, bet apylinkėse – dar galindiškai, o iki litovščinos, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo antpuolių, tai yra baltiškosios Rekonkvistos pradžios, tebuvo šimtas metų...

Žymiausias XX a. antrosios pusės baltistas-slavistas Vladimiras Toporovas rašo (1): „Galindai – vienintelė iš dabar žinomų senovės baltų genčių, kuri dalyvavo „didžiajame tautų kraustymesi“, pradėjusi migruoti iš protėvynės dar keletą amžių anksčiau [...]. Migracijos pasekmėje galindų pėdsakai (visų pirma jų vardo atspindžiai) aptinkami didžiulėje Europos erdvėje [...]. Turint omeny, kad istorijos dėka galindai užėmė ypatingą vietą tarp kitų baltų genčių, būdingą kraštutinumais (pats pavadinimas Gal-ind atitinka, matyt, balt. gal-as „kraštas“ (2), ir kad šitie kraštutinumai pasireiškia pirmiausia būtent per šios genties laiko/erdvės charakteristikas, (galindai kartu su sudinais yra paminėti Ptolemajaus – Γαλίνδαι καί Σουδινοί. III, 5 – jau II a. po Kr.; jie gyveno piečiausiame baltų arealo pakraštyje ir migracijos dėka atsirado kraštutiniuose – pietvakariniame ir šiaurės rytų Europos pakraščiuose [...].

„Naujas“ galindų atradimas 60-siais ir ypač 70-siais XX amžiaus metais leidžia įtikinamai teigti, kad dėka galindų mokslas apie baltų senybes rado tą jungiančią grandį (reikia tikėtis ne vienintelę), kurios pagalba galima apčiuopti daugiau ar mažiau patikimą ryšį tarp dviejų istorinių laikotarpių – to, kuris gali būti atstatytas ir suprastas vien per rekonstrukciją vienų ar kitų jo elementų, ir to ankstyvosios istorijos laikotarpio, apie kurį galima spręsti jau iš istorinio pobūdžio dokumentų“.

Istorikai ir kalbininkai siūlo tokią priežastį: „...tikslingiausia atrodo prielaida, kad pusiausvyros Pavislyje sutrikdymo kaltininkais dviejų tūkstantmečių paribyje (iki Kr. ir po Kr.) buvo gotai, persikėlę čionai tuo metu“ (3). Teigiama, kad galindai, pagauti migracinio impulso, tapo gotų (galbūt ir vandalų bei burgundų) palydovais ir iš dalies sąjungininkais, kol jų pėdsakai neišniro toli vakaruose – Galijoje ir ypač šiaurės vakarų Ispanijoje, kur susikūrė vestgotų, prasiskverbusių į Pirėnų pusiasalį 415 m. po Kr., karalystė.

[Vladimiro Toporovo straipsnyje pateikta gan sudėtinga, paini galindų migracijos schema. Mūsų supratimu, painiava atsiranda nesusitarus dėl pamatinių dalykų. Esmė yra štai kur – kaip aiškinsimės šį etnonimą? Jei laikysime, kad rytiniai, pamaskvės galindai (Ipatijaus metraščio goliadj) yra migrantai, ne autochtonai, vietiniai, tada schema tampa itin sudėtinga ir todėl jos patikimumas mąžta: „Migracija vyko dviem skirtingomis kryptimis: į pietryčius ir vėliau į šiaurės rytus vienu atveju ir į pietus (ar pietvakarius), po to į vakarus ir, pagaliau, pietvakarius kitu atveju“. Tai pripažįsta ir pats Toporovas: „Griežtai kalbant, mes neturime patikimų duomenų apie dvi galindų migracijas“.

Mūsų supratimu, užduotį galima dar labiau supaprastinti. Tam reikia atlikti nedidelę sąvokinę revoliuciją– pripažinti, kad galindais, „galiniais“ buvo vadinamos pakraštinės baltų gentys, kur jos begyventų – rytuose, pietuose ar vakaruose (2). Tada viskas stoja į savo vietas – rytiniai baltai nėra atkilėliai, jie ten gyveno nuo amžių, o migravo tik vakariniai galindai. Juo labiau, kad pats Toporovas sutinka su galindų kildinimu iš galas – vieno jo straipsnių paantraštė „Etnoniminis pagrindas Galind- kaip baltų periferijos ženklas“.

Pavyzdžiui, lenkų istorikai kresais, pakraštinėmis teritorijomis juk vadina ir Livoniją („Inflanty“), ir Sileziją, ir Podolę. Beje, Toporovo straipsnyje beveik nerašoma apie dar vieną Galindiją, kurią galima pavadinti „pietine“, šalia rytinės ir vakarinės. Tai – Galicija (ukr. Галичина, lenk. Galicja). Tai itin sudėtingos istorijos kraštas, nuolat padalintas tarp kelių valstybių (tame tarpe ir LDK), visaip vadintas (Haličo-Voluinės kunigaikštyste, netgi Galisijos ir Lodomerijos karalyste). Neabejotina tik viena – kad čia gyvenusio etnoso substratas iš esmės yra baltiškas, tai yra galindiškas. Apie tai užsimena ir Toporovas, kalbėdamas apie „galindiškojo elemento buvimą toli į pietus nuo istorinės Galindijos (...), t. y. lenkų-čekų pasienio ruože (pirmą kartą nurodyta Kozyrovskio), šiaurinėse Karpatų ir Sudetų priekalnėse“. Pagaliau juk mūsų kaime paskutinėje troboje gyvenantis dažnai vadinamas „galiniu“...]

***

Taigi, toliau bus kalbama tik apie vakarinius galindus, Prūsų (Mozūrų) paežerių ir girių tautą ir jos odisėją – kelionę į Vakarus. Pirmuosius galindų pėdsakus vakaruose vokiečių istorikai aptiko asmenvardžiuose – tai Galindo, vestgotų kario vardas, taip pat Bertino analų sudarytojo vardas Prudentius Galindo (835-861 m. įraše). Ypač pagausėja šių atradimų prieškario vokiečių mokslininkų darbuose (matyt, tai susiję su tų laikų politiškai konjunktūrišku dėmesiu gotų istorijai).

Pavyzdžiui, Sent Sernino (Saint-Sernin de Toulouse) abatijos kartuliarijuje randama net 16 kartų paminėta Galindus, Galin (tarp 844-1200 m.). „Kartu su elemento galind- geografijos ir chronologijos išsiplėtimu labai svarbus buvo staigus pavyzdžių kiekio augimas ir, pagaliau tai, kad po šiuo elementu buvo užkoduoti ne tik asmenvardžiai, bet ir vietiniai objektai. Šiaip ar taip, esama medžiaga leido E. Gamillscheg’ui rekonstruoti got. galinds kaip „galindas“. Nuo to laiko tapo aišku, kad panašūs pavyzdžiai yra ne tik ne atsitiktiniai, bet turi būti laikomi dėsningu atspindžiu bei liudijimu, jog tarp vestgotų būta ypatingos vakarų baltų kilmės etninės grupės – galindų, kurie, matyt, turėjo ir savo teritorinius centrus“ (4).

Nors, Toporovo nuomone, kalbos ilgą laiką galindams išlaikyti nepavyko – ją, matyt, kaip ir vestgotų kalbą, užgožė romaninės kilmės kalbos (vulga latina), – nėra beviltiška ieškoti baltizmų ispanų tarmėse, ypač ten, kur galindų labiau apsistota. Tai – Pirėnų pusiasalio šiaurės vakarų kyšulys, Galisija. Nors toponimų su Galind-, daugiausia patroniminės kilmės, yra aptinkama ir kitur, net centrinėje Ispanijoje (pavyzdžiui, Castel de Galindo prie Teruelio, Fuente Galindo prie Alikantės, tor de Galindo, Muňogalindo, Los Galindillos ir t. t.), tačiau šiaurės vakaruose jų tiek gausu (prie Ourense, Braga, Porto, Viseu, Zamora, Salamanca, Avila, Bizcaya, Segovia, Cáceres ir kt.), kad galima kalbėti apie „Pirenėjų Galindiją“, panašiai kaip kalbama apie Andalūziją („vandalų šalį“), Kataloniją (Catalania – Got‘ų + Alan‘ų kraštą) ir t. t. Įdomu, kad tarp patronimų pasitaiko ir labai jau atpažįstamų – Galindon-ez (t.y. Galindon sūnus, nes –ez reiškia -aitis), Galind-onis, Galinnonis.

Vladimiras Toporovas pirmasis atkreipė dėmesį ir į faktą, kuris kažkodėl nesusilaukė nei Vakarų, nei mūsų mokslininkų dėmesio, kad ispanų epo herojaus El Sido palydoje būta companjeros, šaunaus ietininko Galind Garçiez, el bueno d‘Aragón (apie šį šaunuolį bus atskira kalba).

„Demografinio sprogimo“ variantas

Pradėkime nuo Petro Dusburgiečio, kryžiuočių kronikininko, „Prūsijos žemės kronikų“(1326m.): Pagausėjo galindų [galindite], kurie, daugindamiesi kaip grybai po lietaus, taip nepaprastai sustiprėjo ir taip perpildė savo žemę, kad ji nebegalėjo jų išmaitinti... (čia ir toliau išryškinta mūsų). (5)

Tą pačią mintį apie „demografinį sprogimą“ kartoja ir pora šimtų metų vėliau rašęs Simonas Grunau „Prūsijos kronikose“ (1529 m.):

Galindas [Galyndo] – aštuntasis Vaidevučio [Widowuti] sūnus, kaip ir jo broliai, stojo prieš savo tėvą ir krivaitį [kirwaito] ir prisiekė, ir jo tėvas paskyrė jam žemės nuo Alnos [Allo], Lawoso upių iki nustatytų Mazovijos [Masono] sienų. Šias žemes jis ilgainiui užvaldė ir ant aukšto kalno pasistatė pilį Galindą [Galindo], kuri dar ir šiandien vadinasi Galinderberg‘u. Ši tauta ilgainiui sustiprėjo ir labai pagausėjo. (6)

Ir toliau: Prūsijoje (Brutenijoje) [Brudenia] gyveno gentis, vadinama galindai (galindier). Jie turėjo daug vaikų, daugiau už kitas gentis ... (7). Tą patį teigia ir Prūsijos kultūros istorikas Matas Pretorijus (Matthaeus Praetorius) savo rankraštyje „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ (rašytame 1671-1703m.): Mat galindai buvo labai galingi, iš dalies dėl to, kad jų gyvenama teritorija Prūsijoje buvo neprieinama dėl daugybės raistų, ežerų, girių ir t.t., iš kurių jie lengvai rasdavo kelią; iš dalies ir dėl to, kad jų moterys buvo labai vaisingos, net kraštas nebegalėdavo išlaikyti tiek daug žmonių.(8).

Ir toliau: „Ypač jie buvo galingi, kai šalį valdė karaliai, nes ji (Galinda – aut. past.) buvo ne tik plati (tikra) to žodžio prasme, bet ir turėjo tiek daug gyventojų...(9). Neteko aptikti, kad į šią svarbią aplinkybę tyrinėjantys galindų migraciją būtų atkreipę dėmesį. O juk staigus populiacijos pagausėjimas yra dažniausia migracijų priežastis. Yra dar viena prielaida, mįslingai deranti prie „demografinės“. Jau rašėme, kad Prūsijos galindų medžiaginė kultūra, kaip teigia archeologai, suklesti pirmuose amžiuose po Kr., labiausiai tarp visų baltų genčių, tačiau VII a. antroje pusėje dėl nesuprantamų priežasčių nunyksta, ir gentis jau nebeatsigauna – XII a. galindai yra nukariaujami ar išstumiami iš gimtų vietų. Tai koreliuojasi su gotų invazijos į Iberijos pusiasalį chronologija (V-VI a.) ir, kaip jau rašyta, pirmųjų galindų pėdsakų šiaurės Ispanijoje pasirodymu (VII a. po Kr.) bei staigiu jų pagausėjimu. Kas gali atsakyti, kokį vaidmenį čia suvaidino anas materialinis gerbūvis? Kokią įtaką šitai turėjo tautos gausėjimui ir vėlesniam žlugimui?

Yra mokslininkų, linkusių istorijai taikyti biologijos dėsnius – pradedant Frezeriu ir baigiant Gumiliovu. Pvz., materialistinėse mokyklose naudojami tokie terminai, kaip „biomasės kiekis iš ploto vieneto“ – šios ir panašios sąvokos taikomos taip vadinamai „maisto rinkėjų“ epochai, kai buvo prasimaitinama iš to, kas randama natūralioje gamtoje. Kitos, rafinuotesnės mokyklos bando ne taip tiesmukiškai aiškinti biologijos poveikį žmonijos istorijai, įvesdamos vitališkumo, „gyvybinės energijos“, pasionariškumo (L. Gumiliovas) sąvokas. Pavyzdžiui, vyriško prado kultūrose dažnai yra sutinkamas tipažas, įkūnijantis ekstremalų, su aržumo perteklium personažą, dažnai negatyvų taikiu laikotarpiu, bet teigiamai vertinamą krizės ar karo sąlygomis – tai kaukaziečių abrekas, germanų berseras ir t. t. Pašalinti iš sociumo, jie suformuoja būrius, ordas ir, susikaupus kritinei masei, pakyla į žygį. Tai paaiškina, kodėl istorijos apyaušryje į Europą periodiškai paplūsdavo vikingų bangos, o iš bekraščių Eurazijos stepių – klajoklių ordos.

Taigi, pakilus galindų kaimynams (pusbroliams? posūniams? sūnums?) gotams (kurių žygiams pagrįsti ir tinka L. Gumiliovo „pasionariškumo“, vitalinės energijos perviršio dėsnis), paskui juos pakilo (ar buvo „išsviesti“) ir ne tokie karingi, taikesni galindai. Tačiau jei gotai prasiautė per Europą kaip liepsna, beveik nepalikdami pėdsakų (kokie pėdsakai gali likti po liepsnos...), tai galindai, trumpiau ar ilgiau apsistoję naujuose kraštovaizdžiuose, paliko tokias žymes, leidžiančias atsekti šį išskirtinį mūsų protėvių nuotykį, baltiškajį žygį į Vakarus..

***

II-dalis. GALISIJA.

Šių eilučių autoriui teko du kartus keliauti Pirėnų pusiasalio briauna, nuosavomis kojomis (jei atvirai, tai dviračiu). Tai buvo piligriminės kelionės į Galisijos šventvietę Santjago de Kompostelą, Šv. Jokūbo keliu (Camino Santjago), kurias paliudijintis raštas – compostela kabo garbingoje vietoje ant sienos. Iš esmės tolimesnis tekstas bus tos kelionės impresijos, įspaudai, kurios vienas iš tikslų, be kitų, sakraliųjų, buvo ir atkartoti, suvokti galindiškosios kelionės į finis terrae, Capo Finistera (ar Fistera) paslaptį. Pradėkime nuo to, kas yra camino, piligriminė kelionė į Santjago.

***

Camino Santiago – taip sutrumpintai vadinasi ši atitikmenų pasaulyje neturinti kelionė. Camino reiškia kelias, jei norite lietuviškai kamenyčia – ko jau ko, o akmenų čia netrūksta. Piligrimų kojos per daugiau kaip tūkstantį metų išduobė uolose kažką panašaus į griovį ar lataką, kuris vingiuoja kalnais ir slėniais, upelių pakrantėmis, vaizdingai apaugęs gebenėmis, vijokliais ir kitokia nematyta augalija, teikiančia pavėsį kad ir karščiausią dieną.

Istorija šio kelio tokia – po Kryžiaus karų, po nepavykusių pastangų atkariauti Viešpaties karstą, krikščioniškoji Europa buvo atkirsta nuo Jeruzalės. Dar liko Roma, bet kelionė į ją buvo susijusi su pavojais, o ir Gotardo perėja Alpėse ne kiekvieną žiemą būdavo įveikiama. Tada ir iškilo Santjago de Kompostelos sanktuarijus, kur mažoje bažnytėlėje buvo palaidoti, kaip tikima, iš Jeruzalės slapta pergabenti (atplukdyti jūra) apaštalo Jokūbo, ispaniškai Santjago, palaikai.

Kodėl būtent į šį užkampį? Būtent todėl, kad į užkampį – ano meto neramioje Europoje, draskomoje tarpusavio vaidų, grąsomoje maurų, šis Galicijos užkampis, užsiglaudęs už Kantabrijos kalvyno, buvo gal saugiausia vieta krikščioniškoje Europoje. O ir kelionė į ten – per Pirėnus, Ronsevalio perėją, buvo pakankamai saugi, nes buvo sukurta, kaip dabar sakytume, infrastruktūra, išlikusi iki dabar – pernakvoti buvo galima vienuolynuose ar nakvynės namuose, alberguose, o labdaringi vienuoliai pasiūlydavo ir sriubos lėkštę.

Į šią sunkią ir varginančią, galbūt svarbiausią viso gyvenimo kelionę viduramžių žmogus išsiruošdavo kaip į amžinybės prieangius, kaip į sielos švarinimo misteriją, prieš pažvelgiant į akis anapusybei, o dažnas gal ir nebegrįždavo – tačiau atlygiu būdavo prašviesėjimas ar nušvitimas, išgirdus Kompostelos, campus stellae, Žvaigždžių lauko slėnyje aidint varpus. Šitoji kelionė apgaubta mistikos, aprašyta daugybėje knygų, pradedant manuskriptais ir baigiant kompiuterių ekranais. Čia šalia vargetos galėjai sutikti ir karališko kraujo piligrimą, bet vilkintį tuo pačiu dulkėtu rudu apsiaustu, ta pačia plačiabryle skrybėle su prisegta jūros kriaukle – camino simboliu. Ir karaliai, ir to meto įžymybės turėjo keliauti pėsti, patirdami tuos pačius vargus, kaip ir paprasti žmonės. Ant šitų akmenų klupo, šitose dulkėse įspaudė pėdas nemirtingasis Dantė Aligjeris (Dante Alighieri), šv. Pranciškus Asyžietis, Janas van Eikas (Jan van Eyck), šv. Brigita Švedė, karališko kraujo, popiežius Kalikstas II, Izabelė, Portugalijos karalienė, Jokūbas Sobieskis (Jakub Sobieski), Seimo maršalka, iš mūsų amžininkų – Chose Marija Eskriva (José María Escrivá), Opus Dei įkūrėjas, popiežius Jonas Paulius II ir daugybė kitų. Tokia tad būtų krikščioniškoji camino istorija.

Tačiau ši istorija turėjo įvadą... Dalykas tas, kad per Galisiją ėjo senovinis, dar pagoniškų laikų mitinis kelias į pasaulio galą. Šis kelias į tolimiausiai vakaruosna nutolusį Europos žemyno kyšulį, kurio dėka Europos žmogus galėjo akivaizdžiai išvysti, kur baigiasi jo oikumena, jo gyvenamas pasaulis - be abejo, buvo sakrali erdvė. Šio kelio savotiškas dvasinis atitikmuo, dangiškoji-kosminė matrica buvo Paukščių Takas, nusidriekęs danguje ta pačia kryptimi – vakarų, saulėlydžio link.

Yra nuotrauka, daryta naktį – apačioje boluoja, vingiuoja per Kastilijos lygumas ir kalvas camino, o naktiniame danguje jo vingius atkartoja žvaigždžių upė. Beveik visos senos kultūros turi savo supratimą ir vardą tam keliui – pradedant turbūt poetiškiausiu, baltiškuoju senoviniu Sielų upė, Vėlių kelias, vedantis į dausas - vėliau Paukščių kelias (kaip ir pas latvius ir ugrofinus), Via lactea, Milky-way (Pieno kelias – pieną praliejo Hera, viena iš Dzeuso žmonų, moteriškumo ir motiniškumo įsikūnijimas, gražiomis (graikų skoniui...) karvės akimis; taip pat slavų mitologijoje yra karvė Земуна [Žemyna?], kurios palietu pienu maitinasi dievai), ir baigiant šiurpiais gotiškais-germaniškais eschatologiniais mitais apie pasaulio pabaigą (Ragnarok), apie mitinį žvėrį, vilką Fenrirą, kosminio blogio įsikūnijimą, praryjantį saulę ir t.t.

Teko matyti senose, dar turbūt ikiromaninėse Galisijos bažnyčiose bareljefų, kur pavaizduotas šis žvėris su ilgu, iškištu ir vingiuojančiu liežuviu (liežuvis – tas pats kelias? finis terrae kaip saulės kapinės?). Dideliems giminystės su gotais gerbėjams patartina susipažinti su bent pora epizodų iš jų apokaliptinės mitologijos, kad praeitų noras gretintis – šiurpesnių ir žiauresnių mitologinių scenų turbūt nerasime visame mitų pasaulyje... Pereinamuoju iš pagonybės į krikščionybę laikotarpiu šis žvaigždkelis virsdavo tarsi senoviniu GPS, naktine autostrada keliaujant į šventas vietas.

Pažvelkime į Pirėnų pusiasalio nuotrauką, darytą iš kosmoso – visa Ispanija yra geltonai ruda, išskyrus siaurą žalios spalvos ruožą pačiame viršuje, šiaurėje, tarsi karūną. Tai – España verde, žalioji Ispanija, Atlanto vandenyno ir Kantabrijos jūros (Biskajos įlankos) pakrantės ir pietinės Pirėnų pašlaitės (tiksliausiai jo ribas nubrėžia meteorologai – į šiaurę nuo linijos, kur iškrenta daugiau kaip 1000 mm kritulių). Išties, tai tarsi kitas pasaulis – žalias ir vėsus, visai kitoks nei išdegusios, saulės nualsintos pietinės Iberijos plynaukštės.

Įveikęs Kantabrijos kalnus, patenki lyg į kitą šalį – rasoja dulksna, kelias vingiuoja palei kalnų upelį, kurio vandenį gali gerti, neaukštos kalvos apaugusios šimtamečiais ąžuolais, o gausi vijoklinė augalija, apvijusi stotingus medžių kamienus, camino paverčia į žalsvą slėpiningą olą ar labirintą, prislopintai nutviekstą pro tankmę prasiskverbusių nekaitrios saulės spindulių. Girios šlamesiams atataria upelio čiurlenimas, nematomų girios paukščių cantando. Stebina medžių įvairovė – šalia ąžuolų, tame tarpe amžinai žaliuojančių, šalia kaštonų, kaštainių ir bukų, rasime ir tokį visai lietuvišką beržyną ar liepyną, vieną kitą uosį, o atokaitose, kur saulėčiau, žaliuoja pušys. Daubose ir girių tankmėse gyvena vilkai.

Tuo tarpu centrinės Ispanijos lygumose gali pravažiuoti ištisus kilometrus, nepamatęs nei vieno medžio, o pietinės pakrantės labiau primena Afriką, nei Europą (berods, Gi de Mopasanui priklauso: Afrika prasideda už Pirėnų...). Kas lemia šiuos kontrastus? Juk ant tos pačios geografinės lygiagretės kaip Galisija (43º š. p.) rasime ir tokius anaiptol ne „vėsius“ geografinius pavadinimus, kaip Korsika, Kaukazas ir net Karakumų prieigos... Tai – didingojo Atlanto įtaka. Šiauriniai Kantabrijos kalnų skardžiai sulaiko Atlanto vėjų nešamą drėgmę, ir jų pavėsyje kaip šaldytuve susikuria šie „šiaurės subtropikai“ – teko vieną vasarą maudytis Atlante, esant 16ºC vandens temperatūrai...

Galisijos praeitis iki Kristaus gimimo skendėja ūkuose. Žinoma tik tiek, kad šalia baskų protėvių, kurie neabejotinai yra seniausi Iberijos čiabuviai, gyventa ir kitų genčių, kurias susitarta vadinti iberais, ir kurios, kaip atrodo, buvo artimos baskams. Tai tarsi rodytų štai šios panašybės:

Iberų Baskų Egiar egin (daryti) Salir zillar (sidabras) Saltu saldi (arklys) Nescato neskato (mergaitė)

Pirmieji indoeuropiečiai, prasiskverbę į Iberiją, buvo, kaip teigiama, keltai. Išties, daugelį archeologinių artefaktų, randamų šiaurinėje Iberijoje, galima priskirti keltams. Iš keltiško-gališko konteksto išvedamas ir Galisijos pavadinimas – graikų istorikas Strabonas (I a. po Kr.) mini gentį καλλαικοι, iš kurios lotynizuoto pavadinimo Gallaeci, Gallaicoi ir kildinamas Galisijos pavadinimas. Vėliau kraštas pakliūva Romos valdžion, dar vėliau seka svebų-gotų invazija.

Tačiau dėl etnonimų su šaknimi gal-, kurių pilna Europa, yra prirašyta ir prikurta tiek prielaidų, kad kyla pagunda šiam etimologiniam chaosui vienu lietuvišku kirčiu „padaryti galą“, traktuojant gal- kaip universalų sandą pakraštinėms, Indoeuropos paribio gentims ar teritorijoms įvardinti (2). Europos „galūgaliai“. Labai gausu jų pietuose, Italijoje ir ypač Graikijoje. Eidami „lietuviškuoju“ 25º dienovidžiu į pietus, prie Dardanelų sąsiaurio rasime vieną piečiausių Europos žemyno kyšulių – Gallipolio pusiasalį.

Šalia ežeras Galo, taip pat Galaksidion kyšulį Korinto įlankoje; Peloponeso pusiasalyje – du toponimus Galatas, dar vieną Kretoje, visi ant jūros kranto; Galatista, Galatia, Galatini prie Salonikų; kyšulys Galisas Siro saloje; beveik ant tos pačios lygiagretės, Apeninų pusiasalio pietuose, Italijos „bato“ smaigalyje yra Gallipoli miestas (kaip ir Graikijoje), šalia dar Galatone ir Galatina, taip pat Gallo kyšulys šalia Palermo, Sicilijoje, Tirėnų jūroje. Pačioje Škotijos šiaurėje, ant įlankos kranto, kyšulys Gallan, toponimas Galashils ir upė Gala-water; Galway Bay, įlanka vakarų Airijoje. Legendinėje „Ultima Thule“, tolimojoje Tulėje, ties poliariniu ratu, šalia šiauriausio Europos kyšulio Nordkapo – Galten; kyšulys Galstrom Švedijoje, Botnijos įlankoje. Pietryčių kryptimi, Dunojaus estuarijuje, senovinėje Galatijoje, yra Galac, o ant Juodosios jūros kranto, Varnos įlankoje – Galata. Dar priminkime Galisiją su jos „pasaulio pabaigos“ kyšuliu (Finis terrae arba galisiškai Capo Fistera). Kontinento viduryje toponimai su gal- labai reti, bet Europos „galvūgaliuos“ turime mažiausiai dvylika kyšulių, įlankų ar upių, įtekančių į įlankas su šaknimi gal-, tad yra apie ką pamąstyti...

Vienaip ar kitaip, Galisijos „galindiškojo“ varianto teisę egzistuoti sunku būtų užginčyti. Juo labiau, kad ač jos suabsoliutinimas, bandymas vien ja aiškinti Galisijos kitoniškumą iššaukia vis didesnes abejones, kurios prasiskverbia net ir į populiariąją lektūrą. Pateikiame, pavyzdžiui, straipsnio iš „Galisijos gido“ (Galicia quide) santrumpą:

[Dažnai teigiama, kad yra ryšys tarp Ispanijos Galicijos ir Šiaurės Britanijos, ypač Škotijos ir Airijos. Tačiau iš tikrųjų šie santykiai yra atviras klausimas, nes pagrįsti ne tiek istoriniais įrodymais, kiek pasakomis ir mitais. (...) Pirma, nėra abejonių, kad galima rasti panašumų tarp kai kurių artefaktų Galisijoje ir Airijoje. Tačiau šitaip galima pasakyti ir apie Prancūziją, Italiją, net Pietų Ameriką. Ar ten visur buvo keltai? Toliau, iš „velnio advokato“ pozicijų – Galisijos kalba, gallego neturi jokio panašumo su jokia senovės keltų kalba. Gallego yra artima portugalų kalbai, turinti skolinių iš ispanų (castellano) kalbos. Taigi ar ryšys su keltais yra daugiau nei mitas? Yra keletas neįprastų tradicinių papročių, kurie gali sumažinti skepticizmą. Aplankykite bet kurią Galisijos šventę, ir jūs būsite liudytojas, kaip labai jie skiriasi nuo festivalių pietų Ispanijoje. Pirmiausia išgirsite dūdmaišius, paragausite galleta gallega, „kepinių iš Velso“. Nerasime čia tartanų (languotų sijonų), tačiau muzika ir šokiai bus nepanašūs į ispaniškus. Galima rasti griuvėsių iš laikotarpio prieš romėnų įsigalėjimą, panašių į Britanijos keltų gyvenvietes, be to, veido bruožais galisiečiai skiriasi nuo ispanų iš kitų regionų. Vis dėlto šių panašumų nepakanka tvirtai pagrįsti „keltiškajai“ versijai...]

Mūsų komentaras būtų toks: neabejotina, kad kaimyniniai etnosai, tokie kaip Britanijos ir Prancūzijos keltai, turėjo įtakos. Tačiau šitai netrukdo ir „galindiškajai“ versijai – juk dūdmaišius gali rasti beveik visoje Indoeuropoje, nuo Labanoro girių iki Irano, o nepanašumus su piečiau esančia Ispanija sėkmingai galima aiškinti ir iš „galindiškų“ pozicijų. V. Toporovas teigia: „Vis tik nereikia laikyti neperspektyviomis galimų baltizmų paieškas ispanų tarmėse tose vietovėse, kur pastebėtas ypač tankus galindiškasis sluoksnis.

Šiaip ar taip, gotiški elementai ispanų kalboje sudaro pastebimą sluoksnį, kurio, tiesą sakant, skirtingai nei galindiškojo, specialiai buvo ieškota (...). Vis augantis germanizmų kiekis ispanų ir portugalų onomastikoje verčia daryti prielaidą apie ispanų ir portugalų kalbose kadaise buvusį svaresnį gotizmų sluoksnį. Tokia pati perspektyva gali atsiverti ir „galindiškųjų“ elementų šiose kalbose radimui, ypač jeigu priimti domėn, kad mūsų laikais pavyzdžių su elementu galind- kiekis šiaurės vakarų Ispanijoje ir Portugalijoje, palyginus su 30-siais [XX a. – mūsų past.] metais, išaugo daug kartų“ (10). Belieka mūsų kalbininkams priminti, kad, pirma, tai skamba kaip įpareigojimas, ir antra, kad yra tokia gotiškojo-baltiškojo problemų rato tyrinėtoja Jūratė Statkutė-Rosales, kurios darbų stengiamasi iš visų jėgų nepastebėti...

Taip, ta pati ponia Jūratė iš Venesuelos, kuri aptiko vertimo klaidą, atsiradusią verčiant į vokiečių kalbą senuosius raštus, ir todėl ponios Jūratės dėka Jordano Skandia galime susigrąžinti iš anapus Baltijos į mūsų pajūrius: tai ji priminė, kad, pagal Ramoną Menendez Pidalį (Ramón Menéndez Pidal), žymų ispanų filologą, senasis Kastilijos, Castellae (pilių, castillos, šalies) pavadinimas, iki jį lotynizuojant, buvo Vardulies (plg. Vor-uta, Mindaugo pilis ir t. t.)...

Savo ruožtu pabandysime padaryti tokią pastangą, remdamiesi kelionės per Galisiją įspūdžiais, tik ne onomastikos baruose, o hidronimikoje. Kaip žinia, hidronimai yra labiausiai archajiški iš visų vietovardžių, ir paprastai atkilėlių įnašas į naujai atrasto ir apgyvento krašto hidronimiką būna negausus arba išvis jo nebūna. Bet štai keletas galisiškų vandenvardžių:

Rio Miño (tariasi Minjo – didžiausia Galisijos upė), Rio Neira, Rio Nova (Navia), Rio Mera (Mero), Rio Boente, Rio Iso, Rio Sil, Rio Sor ir netgi Rio Ula (Ulla)...

Palyginkime – Minija (Min-upė, Minia, Minė – visos Žemaitijoj), Neris, Nova prie Griškabūdžio (Nava – ežeras Aukštaitijoj), Mera prie Švenčionių (Merkys), Bonė, Bonalė prie Kartenos (gal ir Venta), Jiesia (Isė prie Karklininkų, Įs-upis prie Joniškio, Aisė prie Veiviržėnų), Sil-upis prie Krekenavos (Sėl-iupys prie Daugailių), Sor-upis prie Lukšių, Saria prie Švenčionių, Ūla... Ir tai vien iš dabartinės Lietuvos duomenų, iš A.Vanago „Lietuvių hidronimų etimologinio žodyno“, o kur dar prūsiška-galindiška medžiaga? Galima tęsti ir tęsti:

Rio Tambre – Dumburys prie Vainuto, Dumblė prie Linkuvos, Rio Lima – Lima Prūsijoj, Rio Umia – Umėja prie Kėdainių, Rio Govia – Govijos upelis prie Varnių, ež. Gavys, Gauja Latvijoje, Rio Balsa – Balsė prie Marijampolės, Balžė prie Šešuolių, Rio Lamas – Loma prie Kvėdarnos, ež. Lamėstas, Rio Landro – Lendrė, Lendr-upis Žemaitijoje, Rio Ybias – Jieva-raistis ir t. t.

Iš jų ner-, nov-, sil- yra labai archajiški ir, sakysim, priklauso bendraindoeuropinei hidronimų klasikai, tad į juos galėtų pretenduoti ir keltai. Tačiau kiti? Kitur Ispanijoje beveik nieko panašaus nerasime – ten visur, prisiminus nemirtingus Puškino stansus, „sruvena virpa nakties zefyrai ir teka srūva Gvadalkvivirai“.

Apie galisiečius. Štai kaip juos apibūdina senos, XIX a. enciklopedijos: „Galjegos yra artimesni portugalams nei ispanams ir kalba šnekta, kurią gali palaikyti pagadinta portugalų kalba, ir kurios ispanas nesupranta. Tai stiprūs, tvirto sudėjimo vyrai, geriausi Ispanijos kariai; jie nebijo sunkaus darbo, kaip ir jų moterys, garsėjančios savo vaisingumu ir noriai samdomos žindyvėmis. Galjegos griežtai religingi, darbštūs, garbingi ir svetingi. Daug galisiečių per sunkmečius emigravo (XX a. pirmoje pusėje į Lotynų Ameriką ir JAV išvyko apie 1,3 mln., 1950-1960 m. apie 0,5 mln. persikėlė į Ispanijos pramoninius rajonus, liko 2,6 mln.), tačiau visada, kiek užsidirbę, stengdavosi grįžti į tėviškę.

Apie` prasimbolį arba logotipą. Santjago de Komposteloje yra etnografinis muziejus, , Museo do pobo Galego, įkurtas žymaus etnografo, Galisijos mylėtojo Choakino Lorenzo (Xoaquin Fernandez Lorenzo, 1907-1989). Tik įėjus, krenta į akis didžiuliai mediniai rąstgaliai – jaučių jungai, kurie tvirtinami jaučiui ant sprando. Ant šitų medinių rąstigalių, per vidurį, įrėžtas atpažįstamas ženklas – apskritimas su šešiais lapeliais. Šis simbolis Galisijoje dažnas ne tik muziejuose, bet ir gatvėje, buityje – ornamentuose, iškabose, netgi atsikartoja langų rėmuose. Jį galima laikyti savotišku Indoeuropos logotipu, kultūriniu prasimboliu, nes jis aptinkamas visur – nuo Galisijos iki Galilėjos.

Dar daugiau – jis neišnykęs iš vartosenos ir dabar, jį galima aptikti atsikartojant įvairiais pavidalais – ne tik ant artefaktų, susijusių su liaudies menu bei kultūra – verpsčių, audinių ir t. t., bet ir kaip prekės ženklą, kaip dizaino elementą, kaip reklamos fragmentą ir t. t. Paprastas ir darnus, apjungiantis griežtą simetriją ir lenktą liniją, jis dažnai yra siejamas su saulės ir žvaigždžių simbolika. Tačiau negalima ignoruoti jo ryšio ir su augmenijos pasauliu, augaline estetika, ir dar neaišku, kuris variantas yra archajiškesnis. Ar tik nebus tai apibendrintas žiedo simbolis – apskritimas su penkiais-šešiais lapeliais? Dar daugiau – ar tik nebus tai paparčio žiedas? Juk jį galima rasti ir viršūnėje stilizuoto archajinio augalo su asimetriškai augančiais lapais ant stiebo, kitais žodžiais – ant paparčio viršūnės. Neatmestina, kad abu variantai turi giluminį ryšį. Audinių ekspozicijoje - tie patys geometriniai ornamentai ir raštai, tos pačios prislopintos, neryškios spalvų gamos. Liaudies muzika, pobo galego melodijos– lengvai atpažįstamos, panašios į lietuviškas ilgesingos, tęstinės dainos ir giesmės, gal kiek kitokia jų ritmika.

***

Toks tai būtų bandymas pažvelgti į patį pirmąjį realų, apčiuopiamą ir pakankami argumentuotą mūsų, aisčių etnoso pėdsaką Europos praistorijoje – kelionę iš Didžiosio Girios pakraščių, iš Prūsų Galindijos ežerynų ir pelkynų į tolimąją Iberiją, už devynių kalnų ir devynių upių, kad išvydus pasaulio pakraštį. Šis gal pats egzotiškiausias lietuviškosios metaistorijos epizodas turbūt buvo ir paskutinis – pasivaikščioję pagaliau ir visiems laikams supratome, kad „namuose geriausia“..

***

Post Scriptum:

Lietuviškoje savimonėje, gyvenančioje palyginti laisvos ir viešos humanitarinės minties sąlygomis, jau kurį laiką vis intensyviau reiškiasi noras ir poreikis mitologinio proveržio, naujo etnosą orientuojančio vektoriaus, suburiančio ir brandinančio provaizdžio (kuris, tiesą sakant, nebuvo niekada mūsų tautoje užgesęs).

Tokio, kuris žmonių, liaudies amorfinę masę paverčia apčiuopiama, nauja kokybe, nauju dariniu, vertu tautos vardo. Nepatenkinus jo, šis poreikis išsigimsta, virsta arba akademinėmis nuobodybėmis, arba marginaliniais kliedesiais, o tai reiškia veltui eikvojama vitaline energija. Tautos pasionarusis sluoksnis metasi į primityvias raiškas – pradedant nuo kontrabandos ir baigiant migracija. Nepadeda ir siūlomi banalūs receptai, tokie kaip užsakomi įvaizdžiai ar aukštos technologijos, silicio slėniai ir kiti kompiuterinės civilizacijos blizgučiai, nes jie neužkabina esmės, giliųjų savimonės sluoksnių, ir veda į klystkelį – į išorę, iš savęsp.

Kaip sugrįžti į savo vidinį kosmą, iš kurio mus išsviedė istorija, kol kas atsakymo nedavė niekas, nors bandymų būta – iš jų sėkmingiausio gal būta Daukanto, vėliau Vydūno, Maceinos...Bet istorija, mūsų žiaurioji pamotė, neleido šito įbūtinti, įgyvendinti iki galo, iki tos dermės, kuri užtikrintų stabilią, brandžią ir vaisingą tautos būtį, įgalinančią išpildyti Dievo jai duotą priesaką – idėją. Gal dabar, tokią brangią kainą sumokėjus už laisvę, kuri iš esmės yra laisvė laisvai mastyti, atėjo laikas lemiamai pastangai, lemtingam proveržiui? Ir vėl pradėti reikia iš pat pradžių pradžios, kas ir bandyta šiuo rašiniu, pradėti tuoj pat, nelaukiant, nes pamotė istorija vėl ir vėl gena link mūsų juodus debesis. Kad tik nebūtų vėlu...

1. В. Н. Топоров. Галинды в западной Европе, – Балто–славянский сборник, Москва, 1975, p.129. 2. J. Nalepa. Próba nowej etymologii nazwy Galindia czy Golędź, – Acta Baltico-Slavica, 1976, t. 9, p. 191- 210 [cit. pagal В.Н. Топоров, Галинды...] 3. В. Н. Топоров. Галинды..., p. 131. 4. ten pat, p. 135 5. Peter von Dusburg. Chronicon terrae Prussiae (1326) [Petras Dusburgietis, Apie Galindos (Galindia) žemės nuniokojimą, – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II t., Vilnius, 2001, p. 332 (343)]. 6. Simon Grunau. Preussische chronik, 1529 (Simonas Grunau, Prūsijos kronika, – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai), p. 100. 7. ten pat, p. 120 8. Mattheus Praetorius, Deliciae Prussicae, oder Preussische schaubühne (Matas Pretorijus. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t.2, Vilnius, 2004, p.249) 9. ten pat, p. 541. 10. В. Н. Топоров. Галинды..., p. 136