Lenkų istorikas, muziejininkas, Malborko pilies muziejaus direktoriaus pavaduotojas dr. Januszas Trupindas svarsto, ar verta šiais laikais „atkasti kryžiuotį“. Jo svarstymai spausdinami naujame savaitraščio „Literatūra ir menas“ priede, skirtame Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai.
Straipsnio „Ar verta atkasti kryžiuotį?“ autoriaus teigimu, prabėgus 600 metų po Žalgirio mūšio, atėjo laikas atsikratyti ideologinių šarvų ir pažvelgti tiesai į akis. „Visiškai nenoriu, nepaisant šio teksto pavadinimo, pateisinti brolių baltais apsiaustais su juodais kryžiais veiksmų. Pabandykime surasti jų vertybes, jų laikų vertybių ir mąstymo būdo palikimą, materialų ir nematerialų. O gal pasirodys, kad dar didelė dalis jo yra šiuo metu aktuali ir gali mus, XXI amžiaus žmones, ko nors išmokyti? Gal verta atkasti kryžiuotį? (...)
Vokiečių namų Jeruzalėje ligoninės Švenčiausiosios Marijos brolių ordinas buvo suformuotas prie Ako 1190 m. kaip špitolininkų brolija. Grupė Brėmeno ir Liubeko piliečių nusprendė tarnauti artimui ir rūpintis piligrimais, kryžiaus žygių dalyviais, ligoniais, sužeistaisiais ir silpnaisiais. Ir net jeigu turėsime omenyje kai kurių istorikų abejones pripažįstant, kad tokia ligoninė kadaise veikė Jeruzalėje, verta pažymėti, kad tai buvo ligoninė.
Kenčiančiųjų slaugymas - tai Kryžiuočių ordino pagrindinė charizma. Visuose vienuolynuose (pilyse), miestuose ir provincijoje Vokiečių ordinas kūrė išsimokslinusių brolių vadovaujamas ir gerai įrengtas ligonines. Iki šių dienų viena iš labiausiai garbinamų brolijos šventųjų yra šv. Elžbieta Vengrė. Vengrų karaliaus Andriaus II dukra, kuri, tapusi jauna našle, savo gyvenimą paaukojo vargingų ir ligotų žmonių globai. 1231 m., būdama 24 metų, ji mirė, o jau po ketverių metų buvo paskelbta šventąja.
Visą Vokiečių ordino veiklą viduramžiais galima susieti su dviem pagrindiniais šventaisiais: minėtąja Elžbieta ir šv. Jurgiu, riterių globėju. Praėjus pirminiam špitoliniam laikotarpiui, ordinas užsidėjo grėsmingą riterių ordino kaukę. Galima būtų paklausti, kas čia tokio? Tai labai keista būtybė, savyje jungianti du idealus, du elementus: vienuolio ir kario. Idealai, kurių iš pažiūros neįmanoma suderinti, žmonės iš dviejų skirtingų pasakų, bet toje visiškai beprotiškoje viduramžių epochoje vyko ir ne tokie dalykai. Riterių ordinai kūrėsi dėl tuo metu kilusio poreikio, kai buvo įgyvendinama turbūt didžiausia viduramžių beprotybė - kryžiaus žygiai.
Buvo reikalinga drausminga paklusnių, atsidavusių riterių kariuomenė, kuri negrįš namo ir visą laiką saugos lotynų nuosavybę Šventojoje žemėje. Pagrindiniu „naujosios riterijos“ (taip ji buvo pavadinta) ideologu tapo pats šv. Bernardas Klervietis. Jis parašė pagiriamąjį žodį naujiesiems kariams, atsisakiusiems prabangos, individualizmo, visų riterio gyvenimo džiaugsmų, dedantys savo ligšiolinį gyvenimą ir „raguotą“ sielą ant idėjos altoriaus. Šventos misijos idėjos. Su jos įgyvendinimu susijusi griežta drausmė, tvirtinama trimis įžadais: skaistybe, skurdu, paklusnumu, taip pat asketizmu (nors ne per dideliu), suvienodėjimu su panašiais vyrais, kurie popiežiaus buvo siunčiami į sunkiausias misijas. Popiežiaus specialiosios paskirties būriai? Galima ir taip sakyti.
Kryžiuočiai prie šios elitinės grupės prisijungė dviem etapais - 1198 ir 1199 metais. Tačiau naujojo ordino reguloje nebuvo numatyta atsisakyti ligoninės funkcijų - savo pasiekė iš tamplierių paimtos riterių prievolių taisyklės. Šis sudėtinis idealas buvo pradėtas įgyvendinti praktiškai. Pagrindinio kryžiuočių ideologo Petro Dusburgiečio kronikoje aprašyta daug didvyriško brolių elgesio užkariaujant Prūsiją pavyzdžių. Jie kovojo narsiai ne dėl savo pačių šlovės, bet savo veikloje įžvelgdami Kristaus žemiškosios misijos tąsą, Dievo pasaulio išganymo plano įgyvendinimą. Kodėl jie tai darė nukrypdami nuo taikos kelio, kurio mokė jų Mokytojas? Ką gi, tokia buvo to meto būtinybė.
Šventieji: Adalbertas Prahiškis ir Brunonas Kverfurtietis, bandę taikiai atversti prūsus, buvo nužudyti, taigi, vadovaujantis Evangelija, šv. Augustino išplatintu „compelle intrare“, reikėjo jėga priversti užsispyrusius pagonis dalyvauti Viešpaties puotoje. Beje, tai nebuvo savivalė, o popiežiaus remiama veikla. Be to, visi krikščionys, šioje kovoje atidavę savo gyvybę, ją turėjo atgauti danguje. Būtent tai, pagal įsigaliojusią viešąją nuomonę, garantavo popiežiaus indulgenciją. Taigi broliai nuolankiai kovojo ir žūdavo. Tik kartais juose atgydavo senoji riterių dvasia.
Pavyzdžiui, kronikininkas aprašo riterį, kuris, išvykdamas į vietą, kurioje turėjo duoti vienuolio įžadus, savo širdies dama pasirinko Švenčiausiąją Mergelę ir už ją kovojo turnyre. Laimėtus varžovo šarvus ir arklius atidavė vargšams. Ordino globėjai taip pat patiko narsus riteris, kuris, sakoma, davęs įžadus, su ja dažnai slapta familiariai kalbėdavosi. Marija globojo visus brolius. Liudininkai matė, kaip po mūšių ji kelia žuvusių kryžiuočių sielas į dangų.
Visi šie gražūs pasakojimai tarnavo vienam pagrindiniam tikslui: pateisinti kruvinus karus, kartu - Vokiečių ordino ir jo valstybės Prūsuose egzistavimą.
Abejonių kilo ir ordino nariams, ir jam nepriklausantiems žmonėms. Ypač po 1291 m., kai žlugo paskutinė kryžiuočių tvirtovė Šventojoje žemėje - Akas, ginkluotomis misijomis suabejota. Dusburgiečio kronika atsakydavo į daugelį klausimų, bet ar į visus? Juk ordinas pakėlė ranką prieš jau anksčiau pakrikštytą Gdanską ir Pamarį. Šis faktas kronikoje nutylimas, to nesugebėta paaiškinti. Šiandien, žiūrėdami iš laiko perspektyvos, galime pateikti panašių pastabų. Karai ne tik su prūsų gentimis, bet ir su Lietuva, Žemaitija ir Lenkija sukėlė konfliktą ir lėmė ordino prūsų atšakos žlugimą. Išsiplėtusi valstybė tapo patarline „išsikasta duobe“, juolab kad į vienuolyno struktūrą buvo įvesta pasaulietinių elementų, susijusių su teritoriniu valdymu.
Malborke didysis magistras buvo ne tik vienuolyno viršininkas, bet ir galingas feodalas. Tokį jį norėjo, be to - tokį turėjo matyti ordinui pagelbėti atvykstanti riterija iš Vakarų. Kad riteriai įveiktų ilgą kelią iki Karaliaučiaus ir keliautų į Lietuvą, įtikinti juos galėjo turtingas, galingas ir keliantis pasitikėjimą Ponas. O pačiam ordinui savo ruožtu tai reiškė „būti ar nebūti“. Brolių kryžiuočių Prūsijoje buvo tik apie 500, o valstybė užėmė apie 80 000 kv. km (didžiausias plotas - XV a. pradžioje).
Taigi jų skaičius buvo tikrai nepakankamas administruoti didžiulę teritoriją, o ką jau kalbėti apie karus. Būtent iš šių pozicijų reikėtų skaityti išlikusias didžiojo magistro knygas, kuriose net juoda sąskaitų už nuostabius rūbus, kailius, prabangius baldus, rinktinį maistą ir iš visos Europos gabenamus gėrimus. Daugybė lėšų buvo skirta puotoms ir šventėms, bet ne todėl, kad regula buvo nustumta į kampą, o broliai gyveno, tarsi Dievas neegzistuotų. Taip turėjo būti tam, kad valstybė galėtų egzistuoti. (...)
Iš XXI a. perspektyvos matoma ordino gyvavimo Prūsijoje istorija, kuri daugelio mūsų tapatinama su viso Kryžiuočių ordino istorija, yra pati savaime vertybė. Nes mums sukelia ne tik istorines refleksijas, bet ir universalias - apie civilizacijos pamatus: Dievą, žmogaus gyvenimą, tikėjimą. Ar yra kokie nors įstatymai, pateisinantys jėgos naudojimą prieš artimą? Ar naudodami smurtą galime siekti taikos? Klausimai, kelti XV a., yra aktualūs ir šiandien, kai mes, Žalgirio nugalėtojų palikuonys, darome tą patį Irake ir Afganistane. Historia vitae magistra est, bet irgi, kaip iš jos žinome, dar nieko niekada neišmokė.
Praėjus 600 metų po Žalgirio mūšio, keliaudami po istorines šios vienuolių valstybės teritorijas, matome ryškius šios didžios idėjos, o drauge ir dramos, pėdsakus. Tai visų pirma kryžiuočių pilys. Ypatingi pastatai, monumentalūs ir šalti kaip šiaurietiškas klimatas. Užtikrinantys saugumą ir tenkinantys visus vienuolyno bendruomenės poreikius. Taip pat ir dvasinius. Tai jie buvo brolių, besimeldžiančių ir kovojančių, mylinčių Švenčiausiąją Mergelę Mariją bei Jos Sūnų ir žudančių vardan jų, namai. Daugybę metų jie buvo laikyti vokiečių nuosavybe, tačiau pamažu priprantame ir pritaikome juos sau, nors daugiausiai jie sukelia tik estetinį džiaugsmą.
Stengiamės juos tvarkyti, krapštinėjamės ir uždirbame iš jų. Dažnai būdais, kurie nesuderinami su jų reikšme civilizacijai. Nors būtent dėl to daugelis jų dar veikia. Gilesnėms refleksijoms dar neužteko laiko. Jos atsiras tada, kai ims tilti mūsų nacionalistiniai demonai. Daugelyje šios žemės mažesnių ir didesnių gotikinių bažnyčių siejamos jau ne su kryžiuočiais, randame skulptūrų, paveikslų, liturginių daiktų.
Jie yra garbinami ir jais naudotasi nenutrūkstamai nuo viduramžių. Keitėsi tautos, valdžios, socialinė ir politinė tvarka, ūkio sistema, o jie ir toliau klausosi maldų įvairiomis kalbomis. Nors dažnai negrabiai padaryti, net bjaurūs, metų apgadinti, jie priklauso tam tikrai vietai ir byloja apie laikus, kuriais atsirado. Gražesni iš jų pateko į muziejus, kiti laukia, kol bus atrasti. Atrasti sieloje. Tai didelis, bet užmirštas šios žemės paveldas, milžiniškas mūsų turtas, likęs nuo tų laikų, kai čia šeimininkavo Vokiečių ordino broliai. Todėl verta atkasti kryžiuotį. Bent jau tam, kad galėtumėme įsitikinti, ar jis laiko peilį dantyse“, - teigia Malborko pilies muziejininkas.
