Galima džiugiai nustebti, kad ne tik Klaipėdos ar Vilniaus humanitarai aptinka šias „aukso gyslas“ (tiesa, jos nesuteikia galimybės auksą žarstyti rieškučiomis, reikia kantriai sijoti grynuolius iš šlako krūvos), Mažosios Lietuvos raštijos tyrinėtojų esama ir tolimuose kraštuose – pirmiausia minėtinas italas Guido Michelini’s (Guido Michelini, Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX amžiaus pabaigos, Klaipėdos universiteto leidykla, 2009).
Puikiai lietuviškai kalbantis mokslininkas šiemet Knygų mugėje pristatė veikalą „Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX amžiaus pabaigos“. Dalyvavau „satelitiniame“ mugės renginyje – susitikime su monografijos autoriumi Vilniaus universiteto bibliotekos Smuglevičiaus salėje.
Svečias pasakojo, kad 1975–1977 m., kai studijavo Vilniuje, jį globoję baltistai ragino pasinaudoti galimybe, kurios tuomet neturėjo net ir pripažinti sovietinės Lietuvos mokslininkai, – tyrinėti užsienio archyvus, bibliotekose ieškoti senųjų lietuviškų leidinių, nes pavieniai jų egzemplioriai išblaškyti „po pasaulį“... Suintriguota skubėjau įsigyti mažlietuviškųjų giesmynų istoriją, išleistą Klaipėdos universitete.
Šis leidinys yra tarsi ilgamečių tyrimų, ankstesnių veikalų suglaustinė – Michelini’s Mažosios Lietuvos senuosius giesmynus, jų autorius jau yra pristatęs ir aptaręs monografijose, faksimiliniuose leidiniuose („Mažvydo Giesmes Chrikschoniskos: pirmas lietuviškas giesmynas“, „Jono Bretkūno Giesmes Duchaunos ir Giesmes Chrikschoniskos ir Duchauniskos ir jų šaltiniai“, „D. Kleino Naujos giesmių knygos: tekstai ir jų šaltiniai“ ir kt.).
Monografija „Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos“ taip kruopščiai parengta, kad norint „sąžiningai“ ją perskaityti reikia laiko ir intelektinių pastangų. Autorius, eidamas nuo giesmyno prie giesmyno, dokumentuoja kiekvienos giesmės „šaltinį“ – iš kurios kalbos (dažniausiai vokiečių) versta, kuriame giesmyne yra originalas ir pan. Žvelgdamas per palyginti siaurą prizmę („tik“ giesmynus), autorius įveda į labai platų reformacijos skleidimosi, lietuvių raštijos, apskritai lietuvybės puoselėjimo Mažojoje Lietuvoje (Prūsijos/Vokietijos dalyje) kontekstą.
Prof. dr. Daiva Kšanienė, studiją įvardijusi kaip naują reikšmingą lietuvių liuteroniškų giesmynų tyrimų puslapį, Pratarmėje pabrėžia: „Evangeliškoji liuteroniškoji giesmė, net sunkiausių istorinių išbandymų metu išsaugojusi savo gyvybingumą, ilgus šimtmečius išliko viena svarbiausių lietuvybės atramų, o giesmynai buvo labiausiai paplitusios lietuvininko dvasinio bei religinio muzikinio gyvenimo knygos“ (p. 7).
Michelini’ui svarbus ne tik giesmynų „lietuviškumo“ faktas, bet ir jų kalbos kokybė, ne tik vertimų tikslumas, „švarumas“, bet ir poetinės kalbos tobulėjimas. Turime progą patirti ir malonius lietuvių kalbos savitumus, pavyzdžiui, mažybinių formų (Galwele, Szirdele, Saulele, Waikelei, Sirratelu ir t. t.) gausą vertimuose, nors vokiškuose originaluose jų beveik nesama. Ne itin detalizuodamas, autorius brėžia leidinių sąsajas su epocha, nuorodomis Renesanso, baroko ir pan. tarsi skatina mus prisiminti konkretaus laikmečio stilistikos ypatumus.
Į lietuviškųjų giesmių vokiškuosius originalus Michelini’s žvelgia iš dviejų pusių, tarsi pasukdamas prizmę kitu kampu. Pristatęs kiekvieną (bent jau „oficialųjį“) to laikmečio lietuvišką giesmyną, nurodęs kiekvienos giesmės šaltinį, pateikia (Pirmas priedas) dar ir nuodugnų (90) vokiečių giesmių kūrėjų sąrašą, glaustas biografines žinias, išvardija į lietuvių kalbą išverstas giesmes. Naujasis rakursas tikrai nėra tik mokslinis formalumas – jis leidžia pamatyti mažlietuviškai adaptuotų autorių gausą ir įvairovę, išsiaiškinti populiariausius, mėgstamiausius...
Didžiausias autoritetas liuteronims, suprantama, – Martinas Lu-theris. Į lietuviškus giesmynus pateko beveik visų giesmių iš jo Gesitliche Lieder vertimai, kai kurios verstos po keletą kartų. Tiesa, „kiekybiškai“ Lutherį lenkia populiarusis XVII a. liuteronų poetas Paulis Gerhardtas – į lietuvių kalbą daugiausia XVIII a. išverstos 45 jo giesmės. Tačiau ne viskas kiekiu matuojama – štai Simono Dacho (1605–1659), vieno reikšmingiausių vokiečių baroko literatūros atstovų, tik 27 kūriniai tapo lietuviškomis giesmėmis. Bet negi į šio Klaipėdoje gimusio, Karaliaučiaus universitete studijavusio ir dėsčiusio poeto kūrybą įstengtume žvelgti „objektyviomis“ akimis?! Michelini’s monografiją irgi skiria „Didžiojo Klaipėdos sūnaus ir įžymaus liuteronų poeto Simono Dacho 350 m. mirties sukakčiai“...
Leidinį užbaigia Antras priedas, skaitytojams suteikiantis galimybę konkrečiai susipažinti ir detaliai pastudijuoti lietuviškas liuteroniškas giesmes, palyginti jas su greta pateikiamu vokiškuoju šaltiniu, – tai tarsi aptartųjų giesmynų rinktinė.
Žinoma, toks lyginimas iš skaitytojų pareikalaus laiko ir kruopštumo.
Vis dėlto, manyčiau, šią mokslinę monografiją galima skaityti ir „mėgėjiškai“, nesigilinant į detalius kiekvieno giesmyno giesmių ir jų vokiškųjų šaltinių sąrašus, sutelkiant dėmesį tik į patį leidinį kaip istorinį kultūrinį reiškinį. Tuo atveju tiesiog brėžiame chronologinę kreivę, sutvirtiname „mazgus“ ir pasineriame į Mažosios Lietuvos dvasinės būklės (ir raidos) koncentratą... O jis susitelkia Karaliaučiuje (ten išleista dauguma giesmynų, ten darbavosi diduma autorių). Taigi leiskimės monografijos autoriaus vedami.
1566: Martyno Mažvydo, mūsų pirmosios knygos – Katekizmo (kuriame būta ir giesmių) – autoriaus, parengtos Giesmes Chrikschoniskos išleistos jau po jo mirties (1563) Baltramiejaus Vilento rūpesčiu (1-asis tomas 1566 m., 2-asis – 1570 m.). „Akivaizdu, kad M. Lutherio Geistliche Lieder buvo knyga, kuria labiausiai naudotasi rengiant Giesmes Chrikschoniskas“ (p. 24). Malonu patirti ir tai, „kad M. Mažvydas turėjo poetinę gyslelę ir nepasitenkindavo pažodiniu giesmių vertimu“ (p. 23).
1589: Jonas Bretkūnas, pirmasis į lietuvių kalbą išvertęs Bibliją (deja, vertimas neišspausdintas), išleido Giesmes Duchaunas. Giesmyno pavadinimas – irgi nuoroda į M. Lutherio Geistliche Lieder. Gaila, tačiau Bretkūnui, anot monografijos autoriaus, pritrūko poetinės gyslelės.
1612: Karaliaučiaus klebonas Lozorius Zengštokas jau savo giesmyno pavadinimu – Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos – liudija besiremiąs abiem savo pirmtakais.
1666: Tilžės kunigas Danielius Kleinas, Grammatica Lituanica (1653) autorius, savąjį giesmyną įvardydamas Naujos giesmju knygos, tiesiogiai nurodo vokišką („prūsišką“) jo šaltinį – 1650 m.
Karaliaučiuje išleistą New Preussisches vollstandiges Gesangbuch... Į ankstesnius lietuviškus giesmynus Kleinas žvelgia kritiškai (tikėkime, kad iš pagarbos lietuvių kalbai), turi nemažai priekaištų giesmių vertimams iš vokiečių kalbos. Pasikliaudami monografijos autoriaus autoritetu, pripažinkime: tai nebuvo tuščios pretenzijos. Šios pastangos plėsti lietuvių kalbos meninės raiškos galimybes pureno dirvą „Kristijono Donelaičio fenomenui“ (p. 78). Kleino giesmyną (su kai kuriais struktūriniais pakeitimais) 1685 m. pakartojo Jonas Rikovijus, o Frydrichas Zigmantas Šusteris 1705 m. parengė trečiąjį leidimą. Juo remdamasis Jonas Berentas 1732 m. išleido Iß naujo perweizdetas ir pagerintas Giesmu knygas. Ši, anot Michelini’o, „itin svarbi publikacija“ labai pravertė Adomui Frydrichui Šimelpenigiui. Berento giesmynas sulaukė pakartotinių leidimų 1735, 1738, 1740 (deja, nė vienas iš šių trijų neišlikęs), 1745, 1748 m.
1736: Fabijonas Ulrichas Glazeris kaip Berento giesmyno papildymą išleido giesmynėlį Kelos Nobaznos Giesmes, kuriuo atspindima pietistinė Mažosios Lietuvos liuteronybės kryptis. Netrukus Iß naujo perweizdetas ir pagerintas Giesmiu knygas imta įrišinėti kartu su Glazerio giesmynėliu.
1750: Adomas Frydrichas Šimelpenigis, susiejęs šiuos du giesmynus, įtvirtino „klasikiniu“ tapusį giesmyno modelį. Michelini’s poetiškai sako, kad šis giesmynas turi „dvi skirtingas „sielas“: pirmoji dalis yra tradicinės krypties, o antroji – pietistinės“ (p. 140).
1781: Gotfrydas Ostermejeris, kritiškai analizavęs ankstesnius giesmynus, išleido savąjį – Giesmes ßwentos Baznyczioje ir Namej’ giedojamos. Vis dėlto šio „giesmyno kūriniai tikrai nėra aukštesnio poetinio lygio nei didžioji dalis A. F. Šimelpenigiui, F. U. Glazeriui ir kitiems XVIII a. vertėjams priskiriamų tekstų“ (p. 159). Matyt, jo nebūta populiaraus, gal todėl ir neišliko iki mūsų dienų. 1791 m. dar kartą išleistas „tradicinis“ (A. F. Šimelpenigio) giesmynas.
1806: Kristijonas Gotlybas Milkus, po gana ilgos polemikos (gal ir konkurencijos) su Ostermejeriu išleido Senas ir naujas krikßczonißkas Giesmes. Deja, ir šio giesmyno laukė liūdna dalia – jis nelipo prie „dūšios“ (laimei, pavieniai egzemplioriai yra išlikę).
Regis, Šimelpenigis nurungė „tobulintojus“. Jo pasiūlytasis modelis buvo pagarbiai priimtas, vėliau ne kartą leisti giesmynai, naujas (o ir anksčiau kitur pasirodžiusias) giesmes prišliejant kaip trečiąją Šimelpenigio giesmyno dalį. 1832 m. išėjo Karolio Gotardo Keberio Treczia dalis Giesmju-Knygu, kuriose kelos naujos Giesmes randamos, o 1857 m. – Frydricho Kuršaičio Treczioji Dalis Giesmju Knygu. Ši buvo net keletą sykių pakartota.
Studijoje aptariami ir XIX a. neoficialieji giesmynai, rinkinėliai „valdiškoms institucijoms“ – kariuomenei ir mokykloms. Neoficialieji – tai tie, kuriuos „šalia“ oficialios liuteronų bažnyčios leido pietistai (surinkimininkai) ir naudojo „naminėse pamaldose“. 1861 m. Johanas Ferdinandas Kelkis, giesmes skelbęs ir savo žurnale Nusidawimai apie Ewangelios prasiplatinimą tarp Zydu ir Pagonu, išleido vertimų iš pietistinių vokiškų leidinių rinkinį Giesmeles apie Ewangelios Prasiplatinima tarp Zydu ir Pagonu.
Kareiviams ir mokiniams skirti giesmynėliai irgi nėra originalios publikacijos. F.Kuršaičio Giesmju bei maldu knyga Prusų vaisko išversta iš Berlyne pakartotinai išleisto vokiško giesmyno, o Suglaudimas giesmju ant Wartojimo ewangelißkosa Prusu Szuilesa parengtas pagal Karaliaučiuje pasirodžiusius leidinius. Vyskupo O. Glogau giesmynėlis mokykloms rėmėsi analogiškais šaltiniais.
Giesmynų aptarimą Michelini’s baigia, ko gero, „egzotiškiausiu“ leidiniu – metodistinių giesmių rinkiniu: 1895 m. Tilžėje Kristupas Giedraitis išleido Naujas ewangelißkas Giesmju Knygeles. Nors dauguma giesmių versta iš vokiečių kalbos, bet „šios lietuviškos knygos naujovė yra ta, kad jos kūriniai giedami pagal vokiškame areale neįprastas šaltinių melodijas, kurių dauguma sukurta JAV metodistų“ (p. 259)...
Pavydėtinai kruopščioje mokslininko studijoje sukėlė abejonių tik viena detalė: lietuvių raštijoje įteisintas vietovardžių transkribavimas, o čia regime originalią rašybą. Leipzigas ar Wittenbergas gal ir netrikdo, bet perskaičius, tarkim, „studijavo Kiele“, nelabai aišku – ar tai Kylis, ar tikrai šio miesto vardas tariamas taip, kaip paukštuko kielės?
Suprantama, ši abejonė mūsų pagarbos ir pasigėrėjimo autoriumi nesumažina.
Norėčiau tik pridurti, kad „giedančioje bažnyčioje“ (taip ji vadinama dėl aktyvaus pačių parapijiečių giedojimo per pamaldas) liuteronys, atsivertę giesmynus, ir šiandien aptinka M.Lutherio, P.Gerhardto, S.Dacho, A. F.Šimelpenigio, J.Berento, D.Kleino, F.Kuršaičio ir daugelio kitų – ne, ne iš glūdumos, bet iš šviesumos – išnyrančius vardus...
