Taip šiemet gyvena „Gyvosios archeologijos dienų“ dalyviai Kernavėje. Jau vienuoliktą kartą vykstančiame festivalyje liepos 4-6 dienomis Kernavėje sugužėjo tradiciškai gausus dalyvių būrys iš Lietuvos ir užsienio. Nors šventėje savo amatus pristatinėja puodžiai, juvelyrai, tošininkai, odininkai, siuvėjai ir daugelis kitų viduramžių amatininkų, tačiau gausiausiai dėmesio susilaukia viduramžių karo meno rekonstruotojai.
Šiemetiniame Gyvosios archeologijos festivalyje atitvertas kariūnų kiemas masina žiūrovus spalvų, ginklų, amunicijos bei gyvenimo būdo įvairove. Šalia karių palapinių dirba kalvis, čia pat pietaujama, taisomi šarvai ar konstruojamos susirėmimų taktikos. Viduramžiais svarbus karybos amatas aprėpia ir daugelį kitų festivalyje demonstruojamų veiklų – nuo maisto gaminimo iki kalvystės.
Mūšių palydovės - traumos
Lygiai antrą valandą dienos kovų lauką apsupa galinga minia žiūrovų. Vieni pasipiktinę, kad nieko nemato, kiti jau šaukia „Bravo!“ aikštėje besikaunantiems kariams. Šiemet kovų arenoje galima išvysti įvairių tautybių riterių ir kariūnų. Jėgas improvizuotame mūšio vaidinime išmėgina lietuviai, baltarusiai, lenkai, rusai. Po vieną kitą karį yra ir iš Latvijos ar Skandinavijos šalių.
Dar besiruošdamas pirmai festivalio kovai lietuvių Gyvosios istorijos klubo „Varingis“ seniūnas Gytautas Braidokas pabandė suskaičiuoti, kiek traumų ir nelaimingų atsitikimų teko patirti jau daugiau nei dešimtmetį trunkančiose kovose.
„Mano paties jau du kartus buvo atjungta dešinė ranka. Vieną kartą kalvis kalvišką smūgį per turnyrą vožtelėjo, o kitą kartą su alebardomis užvaikė po to, kai pavogiau pirmą vietą“,- traumas su šypsena prisiminė lietuvių vadas.
„O šiaip teko matyti kai buvo kaklas perkirstas gana pavojingai. Paskui dar visai neseniai vienas draugas Rusijoje buvo perdurtas. Vaikinas net į ligoninę po to atsigulė. Dantis karts nuo karto tenka taisyti, pirštai kartais lūžta. Na, o jau sumušimų tai net neskaičiuojam“,- rimtesnes ir kasdieniškas kariūnų traumas vardino Gytautas.
Beje, traumų pastaraisiais metais kariūnai tikrai turi progos prisirinkti. Klubo „Varingis“ vyrai per sezoną gali suskaičiuoti apie 10 viduramžių kovų turnyrų Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje ir daugelyje kitų kaimyninių šalių.
„Treniruojamės du kartus per savaitę, ištįsus metus, tačiau vasarą pratyboms nebelieka laiko – prasideda kovos turnyruose“,- tvirtino klubo „Varingis“ senbuvis Vytautas Navickas.
Trumpas kryžiuočių ir lietuvių susirėmimas
Nors kariai tvirtino į kovos aikštę einą kautis be jokios vaidybos ir mūšio režisūros, tačiau vieną epizodą viduramžių kovos klubai aptarė iš anksto. Lietuvių klubo „Varingis“ kariai susivieniję su rusais ir baltarusiais kovos laukę susikovė su išradingojo lenkų kovos klubo „Jantar“ vyrais.
Pastarieji, apsirėdę sunkiais kryžiuočių šarvais ir sugiedoję „Aleliuja“, puolė jungtinę lietuvių kariauną. Tačiau kaip ir prieš tūkstantį metų, taip ir dabar, smulkesni bei mažiau apsišarvavę lietuviai per kelias akimirkas sutaršė kryžiuočius.
„Šiemet švenčiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, todėl ir šiame Kernavės festivalyje norėjome žmonėms priminti Šventojo Brunono misiją į Lietuvą bei žūti nuo lietuvių kardo“,- trumpai idėją apibūdino lietuvių vadas Gytautas.
„Lietuviai viduramžiais savo apranga bei ginkluote buvo gana skurdūs kariai. Turėjo ne daug geležinių šarvų, kalavijus taip pat galėjo įsigyti tik nedaugelis. O kryžiuočių riteris savo ginklais ir šarvais vienas galėjo atstoti trisdešimt lietuvių karių. Tačiau savo energija, karių gausa ir suktybėmis lietuviai sugebėdavo įveikti stipresnį priešą“,- pastebėjo karybos meną rekonstruojantis V.Navickas.
Sužeidimus pridegindavo
Kaip kariai gydydavo po mūšių patirtus sužeidimus „Gyvosios archeologijos dienose“ Kernavėje papasakojo senosios medicinos puoselėtojas Rolandas Minevičius.
Išrikiavęs geležinius masyvius skalpelius, kaltukus, gremžtukus ir pjūklus viduramžių gydytojas tarė: „Tai pagrindiniai gydimo įrankiai. Nors ir didesni, tačiau tai labai panašūs įrankiai į šiuolaikinius chirurginius skalpelius. Vienais prapjaudavo reikiama vietą, kitais išvalydavo pūlius, dar kiti buvo skirti susikaupusiam skysčiui iš galvos išleisti. Na o pjūklą naudodavo ekstremaliausiu atveju.“
Viduramžiais pagrindinis dezinfekavimo būdas buvo – įrankių kaitinimas ugnyje. Todėl ir visi atrasti senieji medicininiai įrankiai yra pajuodę nuo kaitinimo. Beje, ugnis buvo naudojama ne tik dezinfekuoti, tačiau ir prideginti žaizdai.
„Štai šiuo įkaitintu įrankiu pridegindavo mažas žaizdas ar stabdydavo kraujavimą“,- laikydamas rankoje geležinį strypą su gale pritvirtinta metaline plokštele pasakojo R.Minevičius.
O kariūnas Vytautas Navickas prasitarė, kad nuo vidaus bakterinių ligų kariai saugodavosi gerdami ne vandenį, kuris dažniausiai būdavo užterštas, tačiau alų arba midų. „Vandens gurkšteldavo, tik priėję šaltinį, o šiaip visada su savimi turėdavo midaus arba alaus“,- pasakojo viduramžių karių gyvenimo būdo tyrinėtojas.
O kaip gaminamas alus, kalami kalavijai, siuvami batai, garinama druska, kaip ruošiamas maistas ir kaip žmonės gyveno proistorės laikotarpių bei viduramžiais, galima išvysti visą ilgąjį šventinį savaitgalį vykstančiame senųjų amatų festivalyje Kernavėje.
