Roko muzika, iki tol praktiškai visiškai draudžiama, prasidėjus „perestroikai“ buvo pradėta vertinti atlaidžiau. 1986 metais Vilniuje buvo surengtas didesnis roko festivalis „Lituanika“, nufilmuotas muzikinis filmas „Kažkas atsitiko“, įvyko pirmieji naujametiniai roko koncertai.
Todėl 1987 metų vasarą buvo nutarta roko muziką pristatyti plačiau ir surengti roko maršą per Lietuvą. Maršo metu pirmą kartą Lietuvoje roko koncertai vyko stadionuose, o juose dalyvavo tūkstančiai žiūrovų. Įvairiuose Lietuvos miestuose vykę koncertai padėjo supažindinti su roko muzika, griovė nusistovėjusius ne tik muzikos, bet ir sovietinės elgsenos standartus. Puikiai tai iliustruoja linksma istorija, vykusi Marijampolėje (tuomečiame Kapsuke).
Kapsuko viešbutis. Tvarkingas, bet suvalkietiškai santūrus miesto viešbutis, valdomas tvirtos energingos šeimininkės. Apie roko muziką ji gal ir buvo girdėjusi, bet su tuo, kad rokas ne tik muzika, o ir gyvenimo būdas, jai teko susidurti pirmą kartą. Į sutvarkytą viešbutėlį įsiveržusi roko maršo dalyvių minia griovė visas nusistovėjusias gyvenimo tarybiniame viešbutyje taisykles, draudžiančias atsivesti svečius į kambarį, o juo labiau viename kambaryje kartu gyventi nesusituokusioms poroms.
Jaunus metalistus roko marše lydėdavo daug draugų. Kiek jų yra, taip niekada ir nepavykdavo suskaičiuoti, bet į viešbučius jie ateidavo būriu.
Grupė „Katedra“ pateko į maršo sceną, galima sakyti, tiesiai iš pogrindžio – pirmą kartą išgirdome juos grojant repeticijos metu Lietuvos kino studijos rūsyje. Įspūdis buvo labai didelis – ryškus solisto Povilas vokalas, labai geri gitaristai ir visas stilius bylojo, kad metalo muzika yra jų sielos šauksmas. Iš karto pakvietėme grupę dalyvauti roko marše, kad aštriais gitarų akordais išblaškytų provincijos maurus ir nuobodulį.
Kadangi ilgaplaukius juodai apsirengusius metalo gerbėjus sunku atskirti, pro budrias Marijampolės viešbučio šeimininkės akis ir muzikantai, ir jų draugai po vieną lengvai prasmuko į viešbučio kambarį. Kiek sudėtingiau į vidų patekti buvo merginoms, bet ir ši problema išspręsta lengvai – merginos tiesiog įkeltos į vidų pro langus.
Pro užrakintas duris girdėdama triukšmą ir merginų juoką, viešbučio šeimininkė ėmė mane barti. Roko maršo metu man tekdavo užsiimti įvairiais organizaciniais reikalais, ir ji, matyt, manė, kad chaotiškame užkulisių gyvenime galiu įvesti suvalkietišką tvarką. Marijampolė buvo jau trečias miestas kelionėje, todėl buvo jaučiamas nuovargis, o aš bandžiau išsisukti nuo atsakomybės nelabai užtikrintai aiškindama, kad muzikantus lydi pusseserės, todėl jos teisėtai gali kartu būti viešbutyje. Po to skubiai nėriau į savo kambarį. Nesitikėjusi tokio įžūlumo šeimininkė dar ilgai burbėjo koridoriuje apie šiuolaikinio jaunimo moralę.
Tačiau pailsėti nepavyko, prireikė ieškoti vietos dar vienam roko maršo dalyviui. Atvyko „Anties“ solisto sesuo, ji prieš koncertą turėjo padėti muzikantams nusigrimuoti. Laisvų kambarių nebebuvo, todėl pasiūliau jai prisiglausti brolio kambaryje. „Anties“ muzikantai, matyt, repetavo, taigi nenoromis teko belstis į rūsčiosios viešbučio šeimininkės duris rakto. Šį kartą jaučiausi ramiai – juk atvyko tikrų tikriausia sesuo, tad problemų neturėtų kilti.
Bet šeimininkės veide pasirodžius ironiškai šypsenėlei, staiga supratau padėties kvailumą. Algio sesuo juk ištekėjusi, tad pase, kurį šeimininkė laikė rankoje, buvo įrašyti kitokia nei brolio pavardė. Net susigūžiau, laukdama garsių priekaištų. Bet šeimininkė tylomis ištiesė raktą, globėjiškai pridurdama: „Kaip pas tokius garsius žmones, tai ir seserys gali kambaryje pernakvoti...“
Netrukus į viešbutį grįžo ir grupės „Antis“ nariai. Sutikusi juos koridoriuje Algiui tariau: „Na, tu jau tikrai esi didžiausia Lietuvos žvaigždė, net mūsų šeimininkė tai pripažįsta. Tau viskas leistina, beveik kaip pirmam komunistų partijos sekretoriui“.
